Kai kelias dienas nepaskambina mama, viduje atsiranda nerimas. Ar viskas jai gerai – juk amžius solidus, ligos kamuoja… Bet pati paskambinti neatrandu laiko.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Tik tada, kai kiti kalba apie Anapilin išėjusias mamas, suvokiu, jog aš saviškei dar galiu paskambinti, galiu susitikti ir pasikalbėti. Juk ji, kaip ir tėtis, visada laukia – ir skambučio, ir vizito… Jie visada sutinka džiaugsmingai ir visada turi ką pasakyti. Svarbiausia – visada užtaria ir pritaria… O man vis pritrūksta laiko, tarsi darbas būtų svarbiau, tarsi pramogos būtų pirmoje vietoje… Netgi kai vairuoju – negi sunku sustoti ir skirti laiko pokalbiui?
Bet taip tikriausiai elgiamės visi – skubame, lekiame, dirbame… Neturime laiko ilgiems pokalbiams, o ir tos kalbos – apie jų senus prisiminimus, girdėtus dešimtis kartų, apie gydytojus, ligas ir vaistus… Apie pamokymus ir patarimus rūpintis savo sveikata, vairuoti atidžiau… Jie vis dar rūpinasi, išgyvena, nerimauja…
Kaip mes laukiame savo vaikų, taip laukia ir mūsų… Laukia, kol gyvi, kol kvėpuoja, kol dar yra šiame pasaulyje. O jeigu jų jau nebėra – ne taip ir sunku stabtelėti prie kapo ir pabūti tyloje, prisiminti savo skubėjimą ir mamų laukimą.
Važiuoju pro mažas kaimo kapinaites. Į kalniuką lėtai kopia senyva moteris… Ji eina tvarkyti kapų – tikriausiai savo mamos, o gal ir vaikų. Susikaupusi prisiminimuose, uoliai atlieka pareigą – kol gyva rūpintis kapais.
Kol esame gyvi, kažkodėl negebame vertinti to, ką turime, nemokame pasakyti to, ką norime. Gal ir nereikia – dažniausiai pakanka tiesiog pabūti kartu. Bet kartais, bent per Motinos dieną, kuri jau šį sekmadienį, verta sustoti. Neskubėkime, aplankykime, pabūkime…
Savo vaikų nesulaukę irgi nesmerkime – jie dar nežino, kad gyvenimas šioje žemėje trumpas, kad susitikimų mažėja… Jie dar skuba, dar neturi laiko ir supratimo. Viskam savas laikas.