Prigyvenome tai, kad trečiojo piršto rodymas tampa kone nacionaliniu „ženklu“. Kol jį Miliūtė rodė (beje, ji ne pirmoji), vieni žiūrėjo, kiti aptarinėjo, o sostinėje vyko žemdirbių mitingas. Jame ūkininkai garsiai kalbėjo apie problemas – didėjančias ūkininkavimo sąnaudas ir menkas pieno bei kito derliaus supirkimo kainas. Tačiau jie nesiuntė valdžios „na…“ ir nerodė jiems „fakju“, todėl liko beveik nepastebėti.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Žinoma, visuomenei reikia skandalų, todėl visų žvilgsniai krypsta į tuos, kurie išsiskiria keistu elgesiu. Jei nacionalinio transliuotojo darbuotojai tokiu būdu viešai demonstruoja nepagarbą, kyla klausimas – ko dar galima tikėtis? Nusimauti kelnes ar pasikelti sijoną?
Gal yra manančių, kad taip kovojama už žodžio laisvę, tačiau dauguma supranta, kad dažniau kovojama dėl pinigų, dėl kol kas užslėptų planų būti valdžioje, o gal tiesiog siekiama populiarumo kitiems saviems tikslams. Kiek iš labiausiai rėkiančių dalyvaus rinkimuose? Viena taisyklė galioja visoms žiniasklaidos priemonėms – jei kuri nors partija nuolat giria ar užtaria, vadinasi, su ja yra tam tikras ryšys: lojalumas, palankumas, finansavimas ar kita nauda. Kitaip nebūna.
Bet grįžkime prie ūkio. Kodėl taip ramiai, kone nepastebimai praslinko ūkininkų mitingas? Žemdirbiai pieną cisternomis vežė į Vilnių ir nemokamai dalijo miestiečiams. Ar visi suprato, jog į šalį nustumtas ir pamirštas žemės ūkis maitina tautą? Tiesiogine šio žodžio prasme – maitina.
Dejuojame dėl aukštų maisto kainų parduotuvėse, tačiau negebame palaikyti žemdirbių siekio turėti dialogą su šalies vadovybe, kuri gali padėti siekti padorių pieno supirkimo kainų. Pamenate, kai pandemijos metu užsidarė sienos? Likome ramūs, nes šalyje pagaminama pakankamai pieno, mėsos ir daržovių. O jeigu viską reikėtų įsivežti iš kitų šalių – kokios kainos tada būtų?
Krizės atveju verslininkai gali uždaryti parduotuves, perdirbimo įmones ir veiklą perkelti į kitas šalis. O žemdirbiai liks, nes jie moka dirbti žemę, auginti gyvulius ir tuo gėriu dalytis su kitais. Tačiau dabartinė politika dažnai spaudžia ūkininkus į kampą – reikalavimais, sankcijomis, atsakomybėmis. Nors išmokos vis dar išlieka vienos mažiausių. Kuris europarlamentaras nuosekliai kalba apie žemės ūkį ir kuo realiai padėjo šioje srityje?
Turbūt daugelis pamena laikus, kai Europos Sąjunga skyrė išmokas tiems, kurie pasitrauks iš prekinės žemės ūkio gamybos. Argi ne paradoksas – mokėti pinigus už tai, kad žmogus atsisakytų gyvulių, žemės ir nieko neveiktų? Tiesa, daugeliui šis „saldainis“ apkarto. Tačiau šiandien vyksta kažkas panašaus – tik tyliau. Žemės ūkis tarsi pamažu marinamas.
Jei agresoriams taikomos sankcijos, tai tam tikra prasme sankcijos taikomos ir ūkiams – o tai yra ne tik degalų kainos. Nereikia daug įrodinėti, pakanka prisiminti rezonansines bylas. Buvo iškelta byla Valstybinei augalininkystės tarnybai dėl įtariamų 1,5 mln. eurų kyšių, susijusių su tarnybos vadovybe, politikais bei jų patarėjais. Specialiųjų tyrimų tarnyba pareiškė įtarimus 13 asmenų, kratos atliktos ir pas Seimo narius K. Starkevičių bei S. Skvernelį. Kas dėl to labiausiai nukentėjo? Tačiau tai – tik viršūnėlės. O kur dar šaknys?
Tad ką valgysime, ponai ir ponios, jei šiandien nepalaikysime žemdirbių, jei nematysime problemos ir nuolankiai klausysimės tik tų, kurie garsiausiai šaukia ir bet kokia kaina siekia valdžios?
Šauksmais nukreipiamas visuomenės dėmesys nuo svarbesnių dalykų. Kol visi žiūri į kultūringų asmenybių „fakju“, valdžioje priimami sprendimai, kurie turės įtakos visų mūsų gyvenimams. Ar ne per vėlai atsibusime? Ar nebūsime per daug sukiršinti, kad gebėtume atskirti, kas iš tiesų svarbu?
Kiršinami ne tik politikai, bet ir žemdirbiai. Pasikartosiu – posakis „skaldyk ir valdyk“ čia puikiai tinka. Žemdirbiai jau seniai kiršinami dėl to, kad mažų ūkių savininkams už produkciją mokama mažiau nei didelių ūkių valdytojams. Tai tiesa, bet yra ir kita pusė. Dideli ūkiai bei žemės ūkio bendrovės jungiasi į asociacijas, kurios tarptautiniu mastu kovoja už viso sektoriaus interesus, kartu stiprindamos ir mažesnių ūkių galimybes.
Didelių ūkių investicijos didesnės, todėl ir atsakomybė bei rizika – didesnė. Jie kuria darbo vietas, remia bendruomenes, prisideda prie socialinių iniciatyvų. Tačiau mažųjų ūkių problema taip pat akivaizdi – jie negali derėtis dėl kainų, negali pigiau įsigyti trąšų ar kitų išteklių, nes jų mastas per mažas.
Yra sakančių: „visiems vienodos kainos, gana rūšiuoti“. Ir jie teisūs. Tačiau kartu nereikėtų kaltinti tų, kurie daugiau investavo, daugiau dirbo ir daugiau rizikavo.
Kone kasmet žemdirbiai sukyla. Kartais jiems pavyksta pasiekti savo reikalavimų, kartais – ne. Tačiau svarbiausia – jie primena Lietuvai, kad egzistuoja, kad dirba, augina ir gamina maisto produktus, kurie gyvybiškai reikalingi kiekvienam. Jie nepasirinko lengviausio kelio – atsisakyti žemės ar ją parduoti. Jie liko ir kuria čia, o įrodymas – praėjusią savaitę prie Vyriausybės nemokamai dalintas pienas.
Jei šiandien nepastebėsime žemdirbių problemų ir leisime joms likti paraštėse, rytoj gali tekti susidurti su kur kas rimtesnėmis pasekmėmis – nuo dar didesnių kainų iki priklausomybės nuo importo. Todėl klausimas „ką valgysime?“ nėra retorinis – atsakymas priklauso nuo to, ar gebėsime laiku išgirsti tuos, kurie mus maitina. Maitina ne pažadais arba garsiais šūkiais.