Kitur nėra tokių dainų…
Balys Sruoga išėjo iš gyvenimo būdamas 51 metų. Kaip kūrėjui tai nedaug, tačiau jo įnašas dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūron turbūt svariausias iš bet kada gyvenusių ir kūrusių Biržų krašto rašytojų.
Poezija, dramaturgija, literatūros istorija ir kritika, dėstytojo darbas. Ir visur jis buvo savitas, talentais apdovanotas kūrėjas, atėjęs į lietuvių kultūros dirvonus iš gimtojo krašto, kurį vėliau apibūdins tokiais žodžiais: „Niekur kitur nėra tokio savaimingo ir dažnai sąmojingo humoro kaip pas biržėnus. Biržėnai daugumoj gana pasiturintys gaspadoriai. Geri, derlingi laukai, kviečiai jiems užauga kaip mūras, laiko gerus bėrus žirgus ir daro alų – dar geresnį. Ir niekur kitur Lietuvoj nėra tokių gražių gėrimo dainų kaip pas biržėnus! Biržėnai moka rimčiausius gyvenimo klausimus skaidriu, šviesiu, nelyginant perregimu krištoliniu humoru nuskaidrinti“.
Gabus literatūrai
Rašytojo gimtinė – Baibokai, didelė, medžiais apaugusi sodyba netoli Vabalninko. Čia, Agotos ir Pranciškaus Sruogų šeimoje, iš 8 vaikų užaugo 5 sūnūs. Keturis tėvai išleido į mokslus. Vaikai nebuvo lepinami. Ir Baliui vaikystėje teko ganyti, o paaugus, grįžus vasaros atostogų, dirbti stambiame tėvų ūkyje kartu su samdiniais lauko darbus.
Pirmuosius mokslus Balys Sruoga krimto Baibokuose veikusioje slaptoje lietuviškoje kaimo mokykloje.Vėliau mokėsi Vabalninko valsčiaus mokykloje, o 1906 metais vienuolikmetis Balys iškeliauja į Panevėžio miesto realinę gimnaziją.
Mokėsi gerai. Nuo ketvirtos klasės uždarbiaudavo pamokomis, nes pragyventi, kai tėvai vienu metu mokslan leido keturis vaikus, nebuvo lengva. Mokykloje greitai pagarsėjo literatūriniais gabumais, lietuviškuose vakarėliuose paskaitydavo savo eilėraščių. Jau tuomet savo išsilavinimu jis lenkė ne vieną bendraamžį. Daug skaitė, neišleisdavo iš rankų knygos ir vasarą, parvažiavęs atostogų. Kaimynai prisimena, kad Balys, dar gimnazistas, mėgęs jaunimo suėjimus ir juose dalyvaudavęs, nebuvo išdidus, bendravo su visais, reikalui esant padėdavo. Vienam pagelbėjęs pasirengti į Panevėžio realinę gimnaziją, kitą kartą su broliu Kaziu per atostogas šešias savaites mokęs rusų kalbos vieną vaikiną, kad tas, tarnaudamas caro kariuomenėje, galėtų rašyti į namus laiškus.
Sugrįžo į savo kraštą
1914 metais, baigęs gimnaziją, Balys Sruoga išvyksta pas brolį Adolfą, Peterburgo telefonų tinklo inžinierių. Įstoja į Peterburgo imperatoriškąjį miškų institutą. Mokosi ten neilgai, nes junta ne ten patekęs. Metus studijuoja Peterburgo universiteto istorijos – filologijos fakultete, vėliau išvyksta mokytis į tokį pat Maskvos universiteto fakultetą. Lanko muziejus, bibliotekas, teatrus, susipažįsta su poetu Jurgiu Baltrušaičiu, rašytoju Maksimu Gorkiu, rengia didelį lietuvių literatūros almanachą rusų kalba. Dalyvauja J. Baltrušaičio garsiuose literatūriniuose sambūriuose, kuriuose eiles skaito tokie įžymūs poetai simbolistai kaip Konstantinas Balmontas, Valerijus Briusovas, Borisas Pasternakas.
1918 metais Balys Sruoga grįžta į Lietuvą, vasarą praleidžia tėviškėje, Baibokuose, sueiliuoja poemėlę „Deivė iš ežero“, atgaivina draugystę su Kaziu Binkiu, kartu ruošia vakarėlius Papilyje ir Palaimoje.
Kaip ieškojo pianino
Įdomius atsiminimus apie tai, kaip Balys Sruoga ruošė vakarą Palaimoje (tuomet ji buvo vadinama Benediktava) yra užrašęs Ramongalių kaime gimęs rašytojas Juozas Petrulis. Jie abu, pasiėmę iš Benediktavos ilgus ratus, važiavo į Papilį pas ten mokytojavusį Kazį Binkį ieškoti pianino.
K. Binkis pianino neturėjo, bet nurodė, kad jį Kalnagalių kaime, savo tėviškėje, turi būsimas diplomatas Jonas Aukštuolis. Įsikėlę pianiną į ratus, B. Sruoga ir J. Petrulis jį pargabeno į Palaimą.
Vakaras praėjęs labai įspūdingai. Buvo suvaidintas B. Sruogos režisuotas veikaliukas. Literatūrinės dalies atlikėjai, skaitę savo eilėraščius, buvo tik B. Sruoga ir K. Binkis. Abu, prisimena J. Petrulis, jauni, gražūs, su frakais, tuo ypatingai išsiskiriantys iš kitų tarpo.
Pedagoginė veikla
Po kelių metų B. Sruoga išgarsėja ne vien kaip poetas, bet ir kaip kritikas, negailestingai vertinantis Maironio, Adomo Jakšto, Kazio Puidos, Vydūno ir kitų pripažintų poetų, rašytojų, dramaturgų knygas. 1921 – 1924 metais studijuoja Miuncheno universitete, kurį baigia, apgindamas filosofijos daktaro laipsnį.
Baliui Sruogai pasiūlomas darbas Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Čia prasideda septyniolika metų trukęs intensyvus rašytojo literatūrinės ir pedagoginės veiklos laikotarpis.
…bet žemaitis nepražus
Padedant uošviui K. Daugirdui, B. Sruoga pasistato namą, nusiperka automobilį „Fiat,“ kasmet Baibokuose aplanko tėvus, skaito paskaitas, vadovauja garsiam teatro seminarui ir rašo rašo…
Sukuriamos dramos „Milžino paunksnė“, „Radvila Perkūnas“, „Aitvaras teisėjas“, „Baisioji naktis“, „Apyaušrio dalia“. Per metus parašo po 40 kritikos straipsnių ir recenzijų, kartu su žmona istorike Vanda sukuria nuotaikingą apysaką jaunimui „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“. Dirba nepaprastai daug, tarsi nujausdamas, kad kūrybai ir gyvenimui laiko lieka vis mažiau.
Lageris ir „Dievų miškas”
Sunki dalia tenka B. Sruogai vokiečių okupacijos metais. 1943 metų kovo mėnesį su būriu kitų Lietuvos inteligentų Balys Sruoga išvežamas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia atsiskleidžia jo dvasios stiprybė ir atkaklumas. Žiauriausio alinimo ir mirties akivaizdoje B. Sruoga Štuthofo lageryje parašo komedijas primenančias dramas „Uošvė“, „Prancišiuko marškinėliai“, „Dobilėlis penkialapis“, lyrinę poetinę dramą „Pavasario giesmė“.
Grįžęs iš lagerio į Lietuvą, patenka į slogią tarybinę atmosferą. Skuba rašyti atsiminimų knygą apie Štuthofą. Tačiau „Dievų miškas“, rašytojui esant gyvam, dienos šviesos neišvysta. 1946 metų spalio 1 – 2 dienomis Vilniuje įvykusiame rašytojų visuotiniame susirinkime Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto sekretorius Kazys Preikšas pasidžiaugia, kad knyga neišėjo, nes „būtų pasitarnavusi tik mūsų priešams“. K. Preikšas daro išvadą, kad tokie B. Sruogos kūriniai „nepripuolamas dalykas, kad jis gyvena dar senomis buržuazinėmis nuotaikomis, kad jam artimas buržuazinės Lietuvos supuvęs gyvenimas“. B. Sruoga priverčiamas pripažinti blogai pavaizdavęs fašistų lagerio gyvenimą. Tačiau jis negali tyliai kentėti savo, kaip kūrėjo ir žmogaus, pažeminimo. B. Sruoga rašo straipsnį, kuriame su jam būdingu tiesumu apibūdina to meto literatūros esmę, rašytojų prievartavimą ir bukaprotišką politikos ieškojimą „Dievų miške“. Pavadindamas šį procesą literatūros „stagnacija, impotencija ir išsigimimu“.
Jautėsi pamirštas
Paskutiniųjų B. Sruogos metų situaciją itin tiksliai apibūdina mūsų kraštietis literatūrologas Vytautas Kubilius pirmajame B. Sruogos „Raštų“ tome: „Parskraidintas 1945 metų pavasarį kariniu lėktuvu iš sovietinio perfiltracijos lagerio į Vilnių, B. Sruoga neberado šeimos – ji buvo pasitraukusi į Vakarus.
„Likau pasaulyje vienui vienas kaip pirštas, nuo rankos atpjautas“ – skundėsi laiške. Pakeliui į Birštoną (čia rašys „Dievų mišką“) matė miestelių aikštėse nublokštus partizanų lavonus. Jį slaugiusi studentė medikė buvo nuteista „už pasiuntimą sanitarinės medžiagos į mišką“.
Kai nelieka „gyvenimo valios”
Valdžia ne tik sustabdė „Dievų miško“ leidimą. Vilniaus universitetas atleido iš katedros vedėjo pareigų, atėmė profesoriaus vardą (nes disertacija apginta „supuvusiuose vakaruose“). Jį vertė lankyti marksizmo leninizmo universiteto paskaitas (4 val. per savaitę). Vis dar tikėjosi būti poetu „visiem lietuviam“. Todėl griebiasi naujų darbų – kuria dramas „Pajūrio kurortas“, „Barbora Radvilaitė“, verčia „Sakmę apie Igorio žygį“, sudarinėja „Lietuvių liaudies dainų rinktinę“, rašo studiją apie radijo dramaturgiją. Bet viskas stringa „aukštose instancijose“ ir rašytojas jaučiasi kaip „sunkvežimio pervažiuotas“.
„Niekuomet nemaniau, kad taip sunku būtų gyvenimą baigti. Kaip gaila, kad vokiečių lagery nenusprogau“, – rašo 1946 metų rudenį B. Sruoga, kamuojamas aukšto kraujospūdžio, be saiko geriantis kavą (trys litrai per dieną), rūkantis (100 „Pamiro“ papirosų), nevengiantis ir stiklelio degtinės, teisindamasis, kad nebėra „gyvenimo valios“, bet dar stinga drąsos brutaliai savižudybei…
Branginęs meno laisvę
Mirė B. Sruoga 1947 metų spalio 16 dieną Vilniuje, o palaidotas Rasų kapinėse.
Jis vertinamas kaip pirmasis moderniosios lietuvių literatūros klasikas, kurio kūryba visiškai susiformavo XX amžiaus istorinėje, kultūrinėje ir dvasinėje atmosferoje. Laisvas kūryba ir savo asmenybe, besiblaškydamas iš vieno kraštutinumo į kitą, iš desperacijos į ekstazę, iš ekstazės į isteriką.
„Toks buvau visą gyvenimą“, – rašė apie save. Prie rašomojo stalo išsėdėdavo po 12 – 14 valandų. Net stambius veikalus sukurdavo per trumpą laiką (tris mėnesius). Branginęs meno laisvę, kuri jam buvo esminė prielaida išlikti individui, žmonijai, kultūrai. „Savo širdyje neturiu nė lašelio vergo kraujo. Vis dėlto tai nuostabus jausmas – laisvės jausmas“ – rašė jis viename laiške iš Štuthofo 1944 metais.
„Galėjau padaryti daug daugiau”
Kunigas Juozas Vaičiūnas, kalbėjęs prieš mirtį su B. Sruoga, perdavė jo žodžius apie save: „Atrodo, kad tyčia nesu niekam blogo padaręs. Ir kai galėjau kam nors padaryti gera, visada dariau. Bet kai dabar vertinu visą savo gyvenimą, atrodo, kad galėjau padaryti daug daugiau, negu padariau“.
Rašytojo vardas, jo kūryba negreit išblės iš Lietuvos ir jo gimtojo krašto žmonių atminties. Jis įaugo tautos literatūron lyg plačiašakis ąžuolas, be kurio žymiai tuščiau ir skurdžiau būtų mūsų kultūros padangėje.
Archyvo nuotr.
Archyvo nuotr.
Archyvo nuotr.
Archyvo nuotr.