Dvi dienas vedėte patyrimines–praktines gamtos mokslų pamokas Kaštonų mokykloje. Kas Jus čia atvedė?
Į šią mokyklą mane pakvietė direktorius Dainius Žukauskas. Be to, čia dirba mano mama – pradinių klasių mokytoja Laima Bėliakienė.
Tačiau, kad ir kokia būtų mokykla, aš esu biržietis, anksčiau dirbęs Biržuose, todėl man visuomet gera sugrįžti ir pasidalyti inovacijomis bei sukaupta patirtimi.
Jei neklystu, Jūsų pirmoji darbovietė buvo kadaise Kučgalyje veikęs vaikų socializacijos centras „Širvėna“..?
Taip, ir ne tik. Studijų metais atlikau praktiką Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje, o po jų baigimo kurį laiką ieškojau darbo tiek Kupiškyje, tiek gimtuosiuose Biržuose. Kadangi atrodžiau labai jaunai, manęs nesiveržė priimti nė viena mokykla.
Pradžioje įsidarbinau profesinėje mokykloje Kupiškyje biologijos mokytoju ir tuo pačiu metu – socializacijos centre „Širvėna“ biologijos-chemijos mokytoju.
Girdėjau prognozių, kad ištempsiu ten vos porą mėnesių, bet išdirbau dvejus metus.
Darbas socializacijos centre buvo savotiška patirtis, kuri mane stiprino. Nes ten – visai kitokie vaikai, su kitokiais išgyvenimais. Tikrai daug patirties iš ten pasiėmiau.
Esate plataus profilio specialistas. Kokias studijas baigėte?
Mano pirmosios studijos – ekologijos ir aplinkotyros, jos suteikė teisę dirbti biologijos, chemijos ir fizikos mokytoju.
Taip pat esu baigęs švietimo vadybą ir administravimą, persikvalifikavęs aukštosios matematikos, elektros srityje, dar studijavau neformalųjį švietimą.
Dabar mano planuose nuo kito mėnesio – daugiau gilinimosi į tarptautinį bakalaureatą, kuris šiuo metu labai populiarus pasaulyje. Tikiuosi nuo vasario pradėti šiuos mokymus.
Kaip susižavėjote gamtos mokslais?
Už tai turbūt reikėtų padėkoti mano auklėtojui Germaniškio mokykloje, šviesaus atminimo fizikos mokytojui Linui Baronui ir biologijos mokytojai Stasei Deržinauskienei.
Šiais dalykais susidomėjęs po pamokų praleisdavau valandų valandas. Besimokydamas mokykloje pajutau, kad norėčiau dirbti aplinkosaugininku, bet pasekiau mamos pėdomis – tapau pedagogu (šypsosi – aut. past.).
Kodėl nepasilikote dirbti Biržuose?
Tais laikais, kai baigiau studijas, buvo biologų ir chemikų perteklius. Dabar – priešingai, itin trūksta gamtos mokslų ir tiksliųjų mokslų mokytojų.
Kad esu baigęs aukštąją matematiką, dabar tai net slepiu nuo visų, kad nebūčiau užverstas darbo pasiūlymais.
Nepabijosiu pasakyti – anksčiau, kaip specialistas, siūliausi, o dabar darbovietes renkuosi pats, išdėstydamas sąlygas, kokių norėčiau. Pagrindinai jau šešerius metus dirbu privačiose Vilniaus įstaigose – dėl geresnių finansinių sąlygų.
Lūkestis ir noras – grįžti dirbti į valstybinę ugdymo įstaigą, bet ten algos kur kas mažesnės. Tačiau sau pažadėjau, kad kažkada tikrai grįšiu dirbti į valstybinę mokyklą.
Ar į sostinę patraukėte būtent todėl, kad Biržų krašte, kaip specialistas, jautėtės neįvertintas?
Nesakyčiau… Tiesiog susiklostė taip, kad mažėjant mokinių skaičiui mokyklos traukėsi, tad mažėjo ir darbo krūvis.
Pagalvojau, kad reikia išmėginti karjeros galimybes didesniame mieste.
Buvo didelis noras patirti ir išbandyti kažką daugiau mokytojo profesijoje.
Be kokių priemonių neišsiverstumėte vesdamas pamoką?
Hmm… Greičiausiai be ekrano. Nebūtinai išmaniojo – tiesiog tokio, kad galėtum mokiniams kažką parodyti: skaidres, filmukus ar panašiai, kad galėtum „paleisti“ garsą.
Pamokos pradžioje turi būti sužadinimas. Ypač pravartus daiktas yra išmanioji lenta.
Vilniuje, Sapiegų rūmuose, nevyriausybinės organizacijos „Žinių ekonomikos forumas“ organizuojamoje kasmetinėje „Inovatyviausių mokytojų“ apdovanojimo ceremonijoje buvote išrinktas inovatyviausiu gamtos mokslų mokytoju. Ką Jums tai reiškia?
Neneigsiu – nustebau. Klausiau apdovanojimų organizatorių, kas mane nominavo. Deja, neatskleidė.
Taip pat labai nustebino biržiečių palaikymas – labai gera buvo tai jausti. Gal kažkas ir iš kraštiečių mane pasiūlė?
Turėdamas šį apdovanojimą jaučiuosi be galo laimingas.
Nugalėjimas nėra tik už pamokų vedimą, metodus ar technologijas, kurias naudoju savo pamokose, bet ir už visuomeninę veiklą – pagalbą kitiems mokytojams augti ir tobulėti, už įgyvendintus švietimo projektus, įvairių leidinių autorystę. Šis apdovanojimas skatina mane judėti į priekį, tobulėti.
Iš vyresnės kartos mokytojų yra tekę girdėti, kad šiuolaikinį jaunimą sunku sudominti. Ar kolegų pedagogų žodžiuose yra dalis tiesos?
Šiuolaikiniams vaikams reikia duoti daug laisvės, kūrybos. Žinoma, akademinės žinios yra labai svarbios.
Tačiau mokinys turi jausti, kad pamokos metu gali būti savimi. Mokytojas turėtų pastebėti, jei mokinys tądien neturi nuotaikos, – galbūt geriau jo netrukdyti.
Kartais pamokos pradžioje svarbu ne pradėti nuo turinio, o tiesiog pasikalbėti apie savijautą. Empatija – labai svarbi.
Kai pastebi detales, o kartu matai ir visumą, lengva atrasti kelią į kiekvieno vaiko širdį.
Ar Kaštonų mokyklos pedagogai kreipėsi į Jus, norėdami pasisemti patirties?
Tikrai taip. Kviečiau – prašom, nesidrovėkite, užsukite į mano vedamas veiklas pasižiūrėti. Su kai kuriais mokytojais jau spėjome pabendrauti.
Kaip inovatyviausias mokytojas, pasakykite – koks bus mokymosi procesas po penkerių ar dešimties metų?
Galiu pasakyti tik tiek, kad mokytojo niekas nepakeis. Mokyklos, išbandžiusios nuotolinį mokymą, jo jau „atsikando“.
Tad panašu, kad pamokos vyks kaip vykusios – mokiniai rašys į sąsiuvinius dirbdami klasėse, o dirbtinis intelektas bus kaip pagalbininkas.
Ugdymas išliks toks, koks yra, ir mokytojo niekas nepakeis. Tikiuosi, kad taip ir bus.
Ar dažnai grįžtate į Biržus ir aplankote savo pirmąją – Germaniškio mokyklą, dabar jau virtusią daugiafunkciu centru?
Kol mama ten dirbo, Germaniškio mokykloje apsilankydavau dažniau. Širdis džiaugiasi, kad ten vis dar galiu rasti savo piešinius, kabančius ant sienų.
Kai buvau moksleivis, tie mokyklos koridoriai atrodydavo tokie dideli, o dabar, suaugusiojo akimis, – tokie siauri… Maža, jauki mokykla, kurioje miela, gera būti. Džiugu, kad dar tebedirba kiemsargė Genutė, kuri puoselėja mokyklos aplinką, o vasarą stebina įspūdingais gėlynais.
Gera grįžti į gimtą kraštą, susitikti su pusbroliais, tetomis, dėdėmis… Bent kartą per mėnesį stengiuosi sugrįžti.
O dėl to, kad Germaniškio mokykla tapo daugiafunkciu centru – toks jau gyvenimas. Vaikų mažėja, ir kaimiškosioms mokykloms dėl to išlikti tampa vis sudėtingiau.
Ko palinkėtumėte jaunajai kartai – moksleiviams?
Linkiu nebijoti klysti. Nes mokomės iš klaidų.
Ž. Maniko nuotr.
Ž. Maniko nuotr.
Ž. Maniko nuotr.