Pokalbis su gamtininku, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vadovu, knygos „Vadovas po Biržų regioninį parką“ ir kitų leidinių apie Lietuvos gamtą sudarytoju Almantu KULBIU – apie širdžiai brangų Biržų kraštą, pirmąją jaunojo gamtininko laboratoriją ir optimizmo teikiančią žingeidžią jaunąją kartą.
Sakote, kad esate „viena koja biržietis“. Ką tai tiksliai reiškia?
Mano abu tėvai (Elzė Žalinkevičiūtė ir Adolfas Kulbis) yra iš Biržų krašto. Aš pats Biržuose negyvenau, dar kai nebuvau gimęs abu tėvai persikėlė gyventi į Vievį, tačiau pasakojimai apie Biržus mane lydėjo visą vaikystę. Dar kol buvo gyvi seneliai, mamos tėvai, o jie gyveno Astrave, raudonų plytų name netoli užtvankos, teko ne kartą šiame krašte lankytis, tad Biržus atsimenu labai gerai. Čia netgi išmokau vaikščioti!
Štai visai neseniai, po ilgos pertraukos, buvau Astrave apsilankęs ir išdrįsau užkalbinti keletą vietos žmonių. Pasirodo, jie netgi atsimena mano senelius ir mane, dar mažą pyplį (daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų toks buvau), pamena. Viena moteris netgi pasakojo, kad senelio laidotuvių dieną mane yra prižiūrėjusi. Galima sakyti, kad didžioji dalis mano giminaičių gyvena Biržuose. Kiek žinau, mano dėdė Algimantas Žalinkevičius yra netgi prisidėjęs prie tilto per Širvėnos ežerą statymo, draugams ne kartą pasakojau apie tai pasididžiuodamas. Kiti seneliai, tėčio tėvai, buvo iš Kratiškių. Atsiminimai apie juos irgi tik patys geriausi.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/