Šeštasis Velykų sekmadienis į mus prabyla žodžiais: ,,Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Negana to, skaitinyje dar kartą pakartojama: ,,Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.“
Brangieji, net ir nestudijavusiam teologijos ar Šventojo Rašto aiškiai suprantama, apie ką Viešpats šiandieną mums prabyla. Šis sekmadienis mums prabyla apie patį kilniausią jausmą. Jausmą, kurio nusakyti neįmanoma, tai galim tik išgyventi ir patirti. Lygiai kaip ir dangaus karalystės džiaugsmo nusakyti žodžiais neišeina, kad ir kaip besistengtum.
Paradoksalu, bet šiandien kaip niekada anksčiau labai dažnas ir mėgiamas tas žodis meilė. Visi mėgstame kalbėti apie ją kaip apie kažką gražaus, šviesaus, tačiau šiandieną kaip niekada jos taip stinga. Atrodytų kalbame apie kažką, ką retai sutinkame savo kasdienybėje. Brangieji, mėgstame apie ją kalbėti, bet ar mokame mylėti? Ir dar kartą paklauskime: ar aš moku iš tiesų mylėti save, artimą, gyvenimą, darbą ir galiausiai Dievą? Ir neskubėk su atsakymu, gerai pagalvok… Nes ,,Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.1 Kor. 13.“
Tikroji meilė, tai nuoskaudų ir įžeidimų atleidimas, nuliūdusiojo paguoda, nuoširdus patarimas abejojančiam, kitokio žmogaus priėmimas, tai savęs visapusiškas priėmimas ir pagarba.
Ir dar keletą akimirkų pagalvok ir atsakyk: ar tikrai žinai, kas toji meilė, ar moki mylėti? Ir nenusimink, nes mes kiekvienas visą gyvenimą mokomės mylėti ir galiausiai tenka pripažinti: išmokome dar labai nedaug.