Dvidešimto amžiaus vidurio istorija glūdi atmintyje, knygose ir juodraščiuose, kuriuos parašė tie, kam teko išgyventi šį sunkų ir įtemptą laikotarpį. Neištrinama ji iš mūsų krašto istorijos – dažna gryčia slėpė savus pergyvenimus, o biržiečių jaunystės buvo paženklintos tragiškų pasirinkimų ir pavojų.
Onutė ir miško broliai
Svidžiai…Po karo Onutė su drauge Milda Kulbyte važiavo į malūną grūdų sumalti. Tai buvo nebe pirmas kartas. Išvažiuodavo anksti, kad būtų vienos pirmųjų, nes daug žmonių suvažiuodavo su arkliais, pilnais vežimais grūdų, nesinorėjo gaišti visos dienos.
Mergaitėms su arkliu reikėjo persikelti į kitą Apaščios upės pusę. Įvažiavus į krūmyną už Spingučių miško, jas sustabdė trys vyrai, vilkėdami paprastais, kasdieniais rūbais. Jie linksmai užklausė:
– Mergaitės, tai kur važiuojat?
Mergaitės atsakė, kad į malūną. Vyrai vėl linksmai paprašė:
– Mergaitės, gal ir mus pavėžėsite?
Mergaitės noriai sutiko, ir kaip čia nesutiks, kai tokie jauni ir gražūs vyrai jas kalbina.
Mergaitės, kartu su vežimu, persikėlė per Apaščios upę, o vyrai iššoko iš vežimo ir dingo netikėtai, kaip ir buvo atsiradę.
Kitą rytą Šinkūnų sodybon prisistatė du skrebai ir ėmė tardyti Onutę: „Ką pavežėjot?“ Onutė sako: „Nepažinom!“ Skrebai vėl klausinėja: „Su kuo važiavai?“ Onutė, nepagalvojusi nieko blogo, atsako: „Su Kulbyte Milda.“ Tada skrebai, o tai buvo Purvinis ir Anilionis, liepė Onutei susiruošti ir eiti su jais. Kur jie visi patrauks? Nukeliavo visas būrelis pas Mildą ir pasiėmę ją, ėjo dabar jau keturiese į Nemunėlio Radviliškį. Mergaitės privalėjo eiti pirmos, o skrebai su šautuvais paskui jas.
Nemunėlio Radviliškyje mergaites nuvedė į raudonų plytų pastatą, kuris tuo laikotarpiu priklausė skrebų būstinei (kolūkių laikais jame buvo įsikūrė ambulatorija), ir užrakino kažkokiame prišnerkštame kambariuke. Mergaitės jautė didelę baimę ir nežinią: kas su jomis bus? Po kurio laiko vėl atėjo skrebai ir vėl ėmė klausinėti. Abi kartojo, kad nežino, nepažino, ką jos pavežė ir neišdavė, kad du iš pavežtų vyrų buvo broliai partizanai Krivickai, o trečio tikrai nepažinojo.
Grįžusių nelaukė
Onutės tėvelius Šinkūnus Romualdą ir Otiliją, kaip buožes, ištrėmė į Sibiro platybes 1951 metais vykdytoje operacijoje „Osenj“ („Ruduo“). Nors kokie jie buvo buožės teturėdami 17 ha žemės? Mažai samdinių laikė, viską stengėsi atlikti šeimos rankomis.
Grįžus iš Sibiro, saldu nebuvo. Gyveno senojoje troboje, kurią išsaugojo Otilijos Šinkūnienės teta ir Šinkūnų dukra Onutė su žentu Albinu. Trėmimo metu, dukra Onutė su vyru gyveno kitame kaime, ir tik po tėvelių tremties grįžo į gimtąją sodybą. Grįžusiųjų iš Sibiro niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Kolūkio valdžios parėdymais, nuo sodybos kelias į pagrindinį vieškelį, buvo užariamas. Žemė – nacionalizuota. Nuosavame tvarte rado kolūkio laikomas kiaules, o nuosavi gyvuliai jau kolūkio tvartuose. Šinkūnienei Otilijai davė darbą šerti kolūkio kiaules savo tvarte, o vyrą Romualdą įdarbino Svidžių fermoje sargu.
Darbas be padėkos
Visą tremtinių vaiko statuso saldumą teko pajusti vienintelei Šinkūnų dukrai Onutei, kuri liko gyventi kaime, tik persikraustė į Germaniškį. Dar prisidėjo ir tas, kad Onutė buvo uoli katalikė. Lankė bažnyčią, giedojo bažnyčios chore, kaip ir jos mama Otilija. Tuo laikotarpiu bažnyčia buvo ujama ir katalikiškas tikėjimas niekinamas, iš jo šaipomasi, kad tai „tamsių bobučių išmislas“. Daugelis žmonių pabūgę „raudonosios politikos“ nustojo vaikščioti ir melstis bažnyčiose, nors šv.Kalėdas ir Velykas vis tik suėję šeimomis šventė.
Onutės šeimai šienautis buvo liepta iš griovių, ganyklas paskirdavo toliausiai nuo namų. Vyrui Albinui, dirbant fermų vedėju, skirdavo premijas ne tokias, kaip kitiems specialistams, bet pačias minimaliausias kaip pajuokai, nors kaip specialistas buvo labai atsakingas, sąžiningas ir drausmingas. Onutei panašiai, dirbant vasaromis jaučių nupenėjimo stovyklose, esant labai geriems jaučių prieaugiams, jokios padėkos negaudavo.
Pokario draugystės
Pokariu ūkininkai buvo išvežti, likusieji žmonės gyveno susigūžę ir vargingai. Nors kaimiečiai buvo neturtingi, bet skrebų nekentė. Benutė Drevinskienė papasakojo, kad jos tėtis, sužinojęs dukterėčios draugystę su skrebu, smarkiai šią subarė. Netrukus atėjo kvietimas atvykti į Nemunėlio Radviliškio valsčių. Pasikvietęs rusas viršaitis į savo kabinetą taip pagrūmojo: „Kad tokių kalbų apie …(paminėjo skrebo pavardę) daugiau nebūtų! Tavo vaikai jau motinos neturi, žiūrėk, kad neliktų visai našlaičiais!“
Rašinys parašytas pagal projektą „Partizaninės kovos ir tremtis Biržų krašte: tremtiniai, kovotojai, rėmėjai, istorinės vietos bei reliktai.
