Liūdna, kai visi kalba apie nykstančius kaimus. Bet tokia realybė. Prasidėjus nepriklausomos Lietuvos laikams kaimai po truputį ėmė mažėti, na, o šiai dienai turime daugybę vienkiemių, bei retai apgyvendintų kaimų.
Norint labiau susipažinti su atokaus kaimo kultūra, gyvenimu ir, žinoma, istorija, tikriausiai geriausias būdas yra keliauti. Mes šiuo klausimu neapsirikome. Penktadienio popietę, susiskambinusios su bendruomenės pirmininke, išvykome į tolimąjį Pučiakalnės kaimą. Važiuojant iš Biržų, tiesą pasakius, kelias nėra jau toks artimas. Žinoma, graži diena leido dairytis ir savotiškai susipažinti su rajono kraštovaizdžiu. Privažiavus Nemunėlio Radviliškį tapo kiek įdomiau: galėjome pasidairyti ir į simbolišką dviejų valstybių sieną – Nemunėlį, ir į mišką, į sodybos. Deja, į kitas gyvenvietes tenka žiūrėti su ašaromis akyse. Jos tuščios. Kitos sodybos apaugusios. Kitų išvis jau nelikę. Kaip žinoma, jei ant lauko auga pavieniai medžiai, vadinasi kažkada ten buvo sodybos…
Tikriausiai liūdnoji dalis yra ta, kad ten kadaise vyko veiksmas. Toks, koks ne tik kad niekad nebevyks, bet ir nebevyksta išlikusiuose kaimuose. Jaunoji karta negali net įsivaizduoti koks gyvenimas virė kai mūsų tėvai, seneliai buvo jauni. Gaila, kad kiti savo žinių ir prisiminimų taip ir neperduoda jaunosioms kartoms. Istorija miršta kartu su kaimu.
Gyventojai draugiški
Atvykus į Pučiakalnės bendruomenės kiemą pamatėme prie durų, lauke susėdusias damas. Labai džiaugėmės, kad bendruomenės pirmininkė mus pakvietė būtent tądien, kai šios žavios ponios kartą į mėnesį susirenka mokėti mokesčių. Manėme, kad ne tik drąsiau mūsų pašnekovės jausis, bet ir daugiau minčių išgirsime, nes vien todėl, kad viena padės kitai atgaivinti prisiminimus. O jos čia, pasirodo, ne tik mokesčius moka. Nors iš pirmo žvilgsnio mokesčių mokėjimas joks čia linksmas dalykas, tačiau ta vienintelė mėnesio diena lyg šventė. Moterys kalbasi, dalinasi įvykiais, prisiminimais. Kavą, arbatą geria, skanauja gamintais skanumynais. Žinoma, ir mums ši linksmoji dalis teko. Na, o bandelių skanumas…
Pradėjome kalbėti apie Pučiakalnę. Kaimo gyventojos pasakojo, kad prieš pusę amžiaus čia stovėjo vos septynios trobos. Prasidėjus melioracijai pradėjo plėstis ir kaimas. Vyko specialistų paskyrimai iš visos Lietuvos. Gyventojų skaičius tais, klestėjimo laikais buvo apie du šimtus, šiai dienai, deja, likę vos apie šešiasdešimt. Tais laikais dauguma kaimo gyventojų buvo vyriškos lyties, todėl gavusios pašaukimą atvykti į besiplečiantį kaimą, moterys buvo kaip mat įviliotos į bernų glėbius. Devynios moterys ateivės tebegyvena ir šiandien šiame kaimelyje.
Visos mūsų pašnekovės – garbaus amžiaus. Šios prisimena, kad aplinkui Pučiakalnę pamiškėje, ant kalno ir kitur buvo pristatyta, tarsi kvartaliukais, namelių. Užsiminė, kad pavadinimų šie neturėjo. Bet kad būtų galima orientuotis apie ką eina kalba, patys gyventojai sugalvoję neoficialius pavadinimus: Kazachstanas, Kamčiatka. Dabar niekas nepamena, kodėl būtent tokie pavadinimai atsirado.
Koks buvo gyvenimas?
Prasidėjo meilės reikalai, šeimų kūrimas. Atsiradus poreikiui patys gyventojai iniciavo darželio įkūrimą. Darželį pastatė statybos inžinerijos studentai iš Vilniaus. Kadangi, kaip mūsų pašnekovės pasakojo, mokyklą jos pačios lankė dar Totorkalnyje, tačiau 1991 metais mokykla buvo perkelta į prieš tai buvusio darželio pastatą, tiesa, darželio veikla jau buvo nutraukta, nes mažų vaikų nebebuvo. Mokykla, Pučiakalnės istorijoje veikė iki 2002 metų. Moterys pasakojo, prisimenančios, jog mokykla čia jų vaikams buvo tarsi antri namai. Jiems atėjusiems į pamokas batus pakeisdavo šlepetės. Jaukumą a suteikdavo ir po darželio likusios spintelės. Kiekvienas vaikas turėjo savo spintelę, kurioje ir tapkutes laikydavo, ir kitus daiktus. Vienu metu buvo net po dvi klases, o vaikai galėjo Pučiakalnės mokykloje mokytis iki ketvirtos klasės. Du metus mokykla prastovėjo nenaudojama, tačiau jau apie šešiolika metų čia gyvuoja bendruomenė. Dabar visi pasenę, jaunimo nebėra, išvažiavę… Vieni į užsienį, kiti savo gyvenimus susikūrė miestuose.
Pramogų susikurdavo patys
Daugiau paprašėme papasakoti apie gyvenimą ankstesniais laikais. Kuo tuomet užsiimdavo, kaip pramogaudavo. Aktyviausiomis mūsų pašnekovėmis tapo bendruomenės pirmininkė Romalda, Aldona, Irena, Lilita ir meilės emigrantė Liucija, kuri atskleidė mums savo meilės ir gyvenimo istoriją, bet apie tai kitą kartą… Mums pasakojo, kad kultūrinis gyvenimas Pučiakalnėje vyko nepaprastai aktyviai. Šokių rateliai, kapelų pasirodymai, sporto varžybos. Ir renginių, ir pačių susikurtų švenčių būdavo visokių. Joninės, gegužinės, sėjos pradžia, pabaiga, kažkieno išlydėtuvės į pensiją. Susirinkdavo virš 70 žmonių, ne tik iš jų kaimo, bet ir iš aplinkinių, kurie švęsdavo ne vieną dieną.
Kaip sakoma, jaunystė – kvailystė. Moterys pasakojo, jog buvo priėdusios velnių. Kažkada seniai seniai vyko kolūkio susirinkimas. Tada kaime gyveno laukininkystės brigadininkė, kuri nešiodavosi senovinį žadintuvą, kad žinotų laiką. Vyrams kažkaip pavyko prigriebti tą žadintuvą, kuriam nustatė skambėjimo laiką būtent per susirinkimą. Įsibėgėjus susirinkimui trankiu garsu žadintuvas ėmėsi savo darbo. Juokų nesuvaldančios mūsų pašnekovės sakė, kad kolūkio pirmininkas čiupo už laidinio telefono ragelio atsiliepdamas, nes tik kiek vėliau suprato, kad čia visai ne telefono skambutis… Iš vaikystės pramogų, labai aiškų pėdsaką paliko sėjos darbai. Romalda prisimena, kaip būdavo įdomu stovėti ant kopūstų sodinimo mašinos. Ji buvo kabinama prie traktoriaus, nusileisdavo, pasikeldavo. -Mums, mažiems vaikams, tai tikrai buvo labai įdomu, – sakė Romalda.
Tradicijos
Kadaise buvo įdomių tradicijų. Pelenų dienos proga visi kabindavo ant megztinio, nugaros viduryje su sąsiuvinio sąsaga maišelį pelenų. Irena pasakojo, jog sykį jai teko „garbė“ šį žygdarbį padaryti mokytojai. Pamokos metu ši ėjo pro šalį, ir ji užkabino. Žinoma nepastebėjusi, prie lentos aiškino pamoką toliau, o visi juokėsi. Mokytoja pagrasius, jog jei neatsiras kaltininkas, po pamokų bus palikti visi klasės vaikai. Todėl tądien Irena namo grįžo tik vėlai vakare… Vestuvės būdavo taip pat didi šventė. Be kitų tradicijų, apie vieną sužinojome pirmą kartą. Buvo mada pavogti tušintų kopūstų puodą. Kadangi šeimininkės neleido to padaryti, iš keršto svečiai užkimšo kaminą pečiaus, ant kurio ir gamino maistą. Niekaip nepavykus užkurti krosnies pastebėjo, kad kaminas užkimštas. Visiems gerokai praalkus teko kaltininkams atskleisti savo vardus ir sutvarkyti ką pridirbo.
Tuštėjantis kaimas
Šiandien kaimas tuščias. Pravažiuojantį automobilį pamatyti būna tikrai retas dalykas. Namų langai užkalti. Vyrų gretos gerokai praretėjusios. Parduotuvės nors ir gyventojams norėtųsi, tačiau pačios moterys sako – neapsimoka. Dabar visi gyvena draugiškai, kiekvienas kas turi automobilį vykstantys į parduotuvę pasiūlo ko parvežti. Na, o į Pučiakalnę du kartus per savaitę atvyksta pravažiuojanti parduotuvė ant ratų. Stipresni gyventojai vyksta patys į Biržus ir pas gydytojus, ir apsipirkti, nes du kartus per dieną pro šalį važiuoja autobusas. Kadangi kaimas yra nutolęs iš tikrųjų toli nuo Biržų, problemų yra visokių. Pradedant nuo kelių. Savaime suprantama, kad čia asfalto nėra. Bet gyventojai nepyksta. Jie tik pyksta dėl to, kad kai pagaliau atėjo laikas aptvarkyti žvyruotas gatves, buvo pasirinktas neteisingas sprendimas, dėl ko palijus atsiranda problemos su pravažiavimu. Tada gatvės buvo tvarkomos ne žvyru, o labiau smėliu… Dar viena problema, ryšys. Prisiskambinti į palatvę sunku. Čia net laidinis telefonas ne visada nori veikti. O naujakurių pamatysi retai. Parduodamų sodybų yra ir kainuoja nedaug, tik tai norinčių nėra.
Atvykėliai įsikūrę Pučiakalnėje
Tarp tų žavių damų, kurios panoro su mumis susitikti buvo ir ateivių iš kitų rajonų. Pažįstamas jausmas, kai iš balso išgirsti ne mūsų krašto tarmę. Neapsirikome. Julė – žemės ūkio specialistė, vyriausia agronomė, atsikrausčiusi iš Anykščių rajono. Sakė, jog kilusi yra iš „Bermudų trikampio“. Paklausus kodėl šitaip vadina, atsakė, kad iš visų pusių panašiu atstumu yra Kupiškis, Panevėžys ir Anykščiai. Labai įdomu buvo išgirsti nuomonę, kaip jautėsi atvykusi į nepažįstamą kraštą. -Baisu nebuvo. Buvau jauna, drąsi į gyvenimą žiūrėjau plačiomis akimis. Atvykau į kraštą, kuris kalbėjo latviškai, nors ir visi mokėjo lietuviškai. Aišku, jie tik galvojo, kad moka latviškai,- šypsojosi Julė.
Kaimo herojus
Paklausėme moterų, kas joms padeda. Visos sutartinai sakė, jog yra kaime vienas vyras. Žinoma, vyrų yra ir daugiau, bet pagrindinis pagalbininkas yra būtent šis. Kadaise dienas leisdavo su alkoholio stikliuku. Tarp kitko, jo šeima gyveno viename iš tų septynių pačių pirmųjų namų. Šiai dienai yra išlikusi tik virenė – kaminas. Toks kaminas būdavo trobose, kurios buvo dviejų galų. Įėjus svečiams pasitikdavo didžiulis, akmenimis mūrytas kaminas. Į pačią virenę įeiti taip pat galima, tai savotiška patalpa iš kurios, kas įspūdingiausia, matosi dangus. Kai vėlai vakare gamindavo maistą matydavosi žvaigždėtas dangus. Kas keisčiausia, šiam kaminui per 160 metų. Kaip pasakojo buvęs šio, jau nebelikusio namo gyventojas, jei jam pačiam būtų daugiau rūpėjęs gyvenimas, o ne alkoholis, gal ir pats pastatas būtų tebestovėjęs. Pats Martynas Šidla mus palydėjo iš arčiau apžiūrėti senojo kamino. Deja, į vidų įeiti nebepavyko, nes pajudinus duris smarkiai sujudo akmenys virš durų staktos. Kalbant daugiau apie didįjį pagalbininką, jau dešimt metų gyvena šviesiai, gražiai. Sodyba sutvarkyta, žolė nupjauta, o gėlių gražumas… Įvairiaspalviai jurginai – Martyno pasididžiavimas. Paprastai jis dirba netoliese esančioje kaimo turizmo sodyboje, bet turint laisvo laiko mielai padeda Pučiakalnės gyventojoms.
Iš Pučiakalnės išvykome laimingos. Ne tik dėl to, kad sužinojome daug įdomių dalykų, bet ir dėl galimybės pabendrauti su šviesiomis asmenybėmis, kurios bent prisiminimais galėjo grįžti į kadaise gyvą kaimą.
Vienišas katinas tapo vietos įžymybe