Aš – mokinė
1957 metų birželis. Mokykloj vyksta abitūros matematikos egzaminas žodžiu. Mes su klasės drauge pusiau padalintoj lentoj sprendžiam kiekviena savo uždavinius. Į klausimus žodžiu jau atsakinėjom.
Išsprendusi ramiai laukiu, kol mokytojas įvertins. Mano draugė, matau, išrasojusiu iš įtampos veideliu trypčioja prie lentos. Priėjusi arčiau, duoda ženklą – padėk. Kaip draugei atsakysi? Savo lentos apačioj imu spręsti jos uždavinį. O, šventas naivume! Netikėtai mokytojas prieina prie draugės ir sako: „Jonaityte, jums egzaminas nutraukiamas“. Staigiai atsisukęs į mane: – „Petraityte, jums egzaminas taip pat nutraukiamas. Prašom abi išeiti iš klasės“. Nustėrom… Abitūros egzaminas! Kas dabar bus? Dar stovim. Mokytojas pakartoja įsakmiu tonu. Išeinam. Už durų laukiantieji draugai nustebę, kodėl taip greit, kiek gavom. O išgirdę ne mažiau už mus nusigąsta: kas laukia jų? Ir visgi jie mums liepia eiti pas auklėtoją.
Nesavom kojom pasiekiam netoli mokyklos gyvenančios klasės vadovės namus. Ši nustemba, bet liepia mums grįžti į mokyklą.
Netrukus jos iniciatyva sušaukiamas ekstra pedagogų (dar neatostogaujančių) posėdis. O mes abi nei gyvos, nei mirusios už durų, laukiam verdikto. Pagaliau! Vienas po kito pasirodo pedagogai ir, vengdami mūsų žvilgsnių, praeina. „Auklėtoja, kaip? „ – „Džiaukitės. Mažins abiems po vieną pažymį“ (tada buvo penkiabalė sistema). Ką reiškė abiturientui pataisa, bijom ir pagalvot…
Pirmoji skaudoka gyvenimo pamoka. Bet mokytojo atsakomybę mano akyse praturtinusi naujais teigiamais atspalviais. Visam gyvenimui.
****
Iš mažo Suvalkijos miestelio patekau į Biržų miesto vidurinės mokyklos 9 klasę. Buvau stropyla, ir pavasarį sustreikavo sveikata. Mokyklos gydytoja nustatė širdies sutrikimus ir atleido nuo kasmetinių (1955 metais buvo ir tokie) egzaminų.
Pamenu, tiesiai iš daktarės per pertrauką džiūgaudama įskrendu į klasę ir apsiskelbiu, kad dėl širdies atleista nuo egzaminų.
Per kitą pertrauką prie manęs prieina N. klasės gražuolis, mokyklos šokėjas, ir sako man nuolankiai: „R., atiduok man savo širdį!“ Mano, šešiolikmetės veidas plyksteli raudoniu. Kokie žodžiai! O jis: „Kad man nereikėtų laikyti egzaminų“.
Aš – jau mokytoja
Kokios gražios vaikų akys! Panirk į jų gelmę ir nors trumpam apsivalysi nuo gyvenimo apnašų.
Dvidešimt mano penktokėlių – dvidešimt nuoširdžių šypsenų. Dvidešimt dar vaikišku patiklumu spindinčių akelių. Dvidešimt gėriui atvirų širdelių.
Ką aš galiu duoti jums, kai jūs turtingesni už mane? Renkuosi meilę.
*******
Į penktą klasę Vitalijus atėjo iš kaimo. Gausi šeima, dažni nepritekliai uždėjo antspaudą ant mažos jo figūrėlės. Buvo miesto vaikų apstumdomas, nuskriaustas. Ne kartą jį apgyniau, išklausydavau.
Vieną rytą, prieš pirmą pamoką, įeinu į klasę anksčiau. Ant mokytojų staliuko – gražus raudonšonis obuolys. Nuo ko? Žvilgsniu perbėgusi visą klasę, susiduriu su viską išduodančiomis Vitalijaus akimis. Ačiū, mažasis žmogau.
Obuolys… Nebyli širdžių jungtis.
*********
Einu šiandien koja už kojos miesto gatve. Jau pakvipo pavasariu – kovas. Staiga iš antros gatvės pusės atskrenda „Labą dieną!“ Sustoju. Įsižiūriu. Taip, sveikina mane. Jaunas (ne, pusamžis) vyras. Dar kartą „Labą dieną, mokytoja!“
O! Juk tai buvęs mano mokinys – vakariniokas. Seniai. Labai seniai. „Labas! Labai malonu!“ – šaukiu ir jam. O vaikinas nusiima kepuraitę ir nusilenkia.
Pamenu. Buvo rimtas jaunuolis. Buvo? Yra!
Su gyvenimo – didžiojo visų mokytojo – praturtintu vidaus pasauliu.
Močiutė
Sveikinimas anūkei, būsimai pirmokei.
Miela anūkėle, tau jau septyneri. Netrukus tu įžengsi į Pažinimo šalį – mokyklą. Prie jos vartų tavęs paklaus: „Ką atsinešei, ateidama pas mus?“ Ištark: „Plačias akytes, budrias ausytes, darbščias rankutes ir atvirą širdukę“. Suskambės stebuklingas varpelis, vartai atsidarys, ir tu įžengsi į pasakišką Rugsėjo Pirmosios karalystę. Tik nepasiklysk joje.
************
Ko palinkėti anūkei, stovinčiai, baigus mokyklą, ant savarankiško gyvenimo kelio?
Svaigaus džiaugsmo apimta, tu sėdi ant svajonių žirgo. Neša jis tave į dar nepažįstamą, bet taip viliojantį gyvenimą, kur jaunystės polėkių nežabos įkyrūs suaugusiųjų pamokslai. Och, ta svaiginanti laisvė! Pasaulis toks gražus! „ Vien meilę norėčiau dainuoti. Apimti pasaulį, priglaust prie širdies (Maironis).
Staiga saulę užtemdo juodas debesis. Slenka grėsmingas negandos šešėlis. O pievoje su pienės žiedu žaidžia gyvenimo saldybėje paskendęs vaikutis (Čiurlionis). Tavo širdis suvirpa. Ar sugebėsi būti tuo šauliu, kurio strėlė apgins trapų vaikelio pasaulį? O savąjį? Kai žemėje tiek švino ir skriaudos?
********
Praveriu devynmečio savo anūko spintos duris. Jame – du mokykliniai kostiumai. Mažesnis – pirmoko. O šiandieninis – 10 cm ilgesnis ir truputį platesnis. Tai laiko ženklai. Ilgėjantys ir platėjantys mažo žmogaus žingsniai į gyvenimą.
Bobute, tik kodėl ta ašara ant tavo skruosto?
********
Su Rugsėjo pirmąja sveikinu visus visus, kurių širdyse tebežydi ar dar tik sužydės rudeninis astros žiedas.
O mokytojus telydi šios Viktorijos Daujotytės mintys. „Atkakliai galvoju apie mokytoją, ramiai sėdintį prie knygomis apkrauto stalo, skaitantį – ne tik laikraščius, bet ir filosofiją, poeziją. Ir ne tik programinę, bet ir neminimą straipsniuose, polemikose, „neaktualią“. Nesidraskantį, o ramiai žinantį, kad jis neturi bijoti rėkiančių, neprivalo atsižvelgti į to ar kito reikalavimus, nes yra įsipareigojęs didesniems dalykams – savo sąžinei, savo kultūrai. Ir savo mokiniams“.