Aritmetika valstybėje svarbesnė už aukštąją matematiką?

Po­li­ti­kai au­sis išū­žė su kal­bo­mis apie koa­li­ci­ją, ku­rią rei­kė­jo su­tver­ti dėl arit­me­ti­nės dau­gu­mos. Ki­taip sa­kant, koa­li­ci­jos rei­kė­jo, kad bū­tų ga­li­ma sa­vo ran­ko­se iš­lai­ky­ti vals­ty­bė­je val­džią? Dar ki­taip po­ri­nant, ke­tu­rių par­ti­jų jung­tu­vių rei­kė­jo, dėl sta­bi­lu­mo vals­ty­bė­je?

Po­li­ti­kai au­sis išū­žė su kal­bo­mis apie koa­li­ci­ją, ku­rią rei­kė­jo su­tver­ti dėl arit­me­ti­nės dau­gu­mos. Ki­taip sa­kant, koa­li­ci­jos rei­kė­jo, kad bū­tų ga­li­ma sa­vo ran­ko­se iš­lai­ky­ti vals­ty­bė­je val­džią? Dar ki­taip po­ri­nant, ke­tu­rių par­ti­jų jung­tu­vių rei­kė­jo, dėl sta­bi­lu­mo vals­ty­bė­je? O vis­ką į krū­vą su­dė­jus, išė­jo, jog kai ku­rios po­li­ti­nės jė­gos gaus rak­tus nuo mi­nis­te­ri­jų, ku­rių iki šiol ne­tu­rė­jo! O mi­nis­te­ri­jas pe­rim­ti net iš ge­rai dir­ban­čių mi­nist­rų rei­kia, kad vals­ty­bė­je bū­tų ge­riau? Kad Sei­me bū­tų ge­riau, rei­kia ir Sei­mo pir­mi­nin­ką pa­keis­ti, nors jam nie­kas prie­kaiš­tų ne­reiš­kia? Vis­kas dėl sta­bi­lu­mo? Ir dėl arit­me­ti­nės dau­gu­mos? Taip arit­me­ti­ka nu­run­gė aukš­tą­ją ma­te­ma­ti­ka! O aukš­to­jo­je ma­te­ma­ti­ko­je, ne kaip arit­me­ti­ko­je, tarp tri­jų pu­šų grei­tai ne­pa­sik­ly­si. Tek­tų pa­gal­vo­ti, kol iš­spręs­tum vie­ną ar ki­tą lyg­tį. Vaiz­džiai kal­bant, prieš ei­da­mas į miš­ką pa­gal­vo­tum, jog ei­nant gi­liau į miš­ką, ja­me bus dau­giau me­džių. Toks vaiz­das, jog da­bar ką nors da­rant, gal­vo­ti jau ne­rei­kia. Gal to­dėl, kad Lie­tu­vo­je jau ki­taip: kuo gi­liau į miš­ką, tuo dau­giau kel­mų. Ko­dėl? Gal to­dėl, kad mū­sų miš­kuo­se vis­kas spren­džia­ma nuo­ga arit­me­ti­ka? Nė­ra nė kal­bos apie aukš­tą­ją ma­te­ma­ti­ką?

Ri­bos miš­ko plo­to dy­dį

Sei­mas po svars­ty­mo pri­ta­rė, kad vie­no fi­zi­nio ar ju­ri­di­nio as­mens ga­li­mas įsi­gy­ti bend­ras miš­kų ūkio pa­skir­ties že­mės plo­tas ne­vir­šy­tų 1,5 tūks­tan­čio hek­ta­rų. Tvir­ti­na­ma, jog to­kio ri­bo­ji­mo rei­kia, kad miš­kuo­se bū­tų iš­veng­ta la­bai in­ten­sy­vaus ūki­nin­ka­vi­mo. Ap­ri­bo­jus vie­nam sa­vi­nin­kui plo­to dy­dį, ne­va su­ma­žės nei­gia­mos pra­mo­ni­nio miš­ko kir­ti­mo pa­sek­mės. Pag­ra­žės kraš­to­vaiz­dis. Ma­žiau ken­tės bio­lo­gi­nė įvai­ro­vė. Bus ma­lo­niau po miš­kus pa­si­vaikš­čio­ti ar gry­bų bei uo­gų pri­si­rink­ti. Kas at­si­ti­ko, jog po­li­ti­kai į miš­ką vei­du at­si­su­ko? Gal rim­tai miš­kų pa­gai­lo? O gal tie, ku­riems miš­ko rei­kė­jo, jau kiek rei­kia miš­ko tu­ri?

Miš­ką my­lim, to­dėl dau­giau ker­tam?

Vie­ną die­ną po­li­ti­kai no­ri, kad miš­ke bū­tų kuo ma­žiau kel­mų ir dau­giau bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės. Ki­tą die­ną rim­tais vei­dais aiš­ki­na, jog miš­ke per daug priau­ga me­die­nos, to­dėl rei­kia miš­ką kir­viu gel­bė­ti. Vy­riau­sy­bės spren­di­mu 6 pro­cen­tais pa­di­di­na­ma me­ti­nė kir­ti­mų nor­ma. Taip ne­va ge­riau bus nau­do­ja­mi miš­kų iš­tek­liai, dau­giau me­die­nos bus pa­siū­ly­ta pre­ky­bai. Tuo pat me­tu ai­ma­nuo­ja­ma, jog rin­ko­je dėl per­tek­liaus nu­kri­to me­die­nos kai­nos. To­dėl rei­kia penk­ta­da­liu su­ma­žin­ti me­die­nos par­da­vi­mo kai­nas. Dau­giau kir­si­me, kad dau­giau ga­lė­tu­me pi­giau par­duo­ti? Nu­ker­ta­me užau­gu­sį me­dį ir ro­do­me, jog to­je vie­to­je daug at­ža­lų. Priau­go daug me­die­nos! Nes­var­bu, kad iš tų at­ža­lų bran­dūs me­džiai bus tik po šim­to me­tų? Toks vaiz­das, jog ker­ta­me ša­ką, ant ku­rios pa­tys sė­di­me. Ver­kia miš­kas, nors sa­ve va­di­nan­tys ža­lie­ji yra prie vals­ty­bės vai­ro?

Ko­dėl ver­kia miš­kai?

Gal to­dėl ver­kia miš­kai, kad juo­se kar­tu su ben­zi­ni­niais pjūk­lais žvan­ga ir di­de­li pi­ni­gai? Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja bu­vo pa­ren­gu­si Miš­kų įsta­ty­mo pa­tai­są, ku­rią priė­mus pri­va­čių miš­kų sa­vi­nin­kai pri­va­lė­tų vals­ty­bei mo­kė­ti tam tik­rą mo­kes­tį. Da­bar už tu­ri­mus miš­ko hek­ta­rus vals­ty­bei mo­kes­čių nie­kas ne­mo­ka. Į vals­ty­bės biu­dže­tą nu­by­ra tik pi­ni­gė­lių už par­duo­tą me­die­ną. O su tais par­da­vi­mais juk vi­saip bū­na. To­dėl ne­rei­kė­jo ste­bė­tis, jog dėl nau­jo mo­kes­čio įve­di­mo ki­lo kal­bų ban­ga. Vie­ni sa­kė, jog nau­jas mo­kes­tis pri­vers žmo­nes sa­vo miš­kus par­duo­ti. Ki­ti tvir­ti­no, jog vi­si puls miš­kus kirs­ti… Bus blo­gai! Ir vėl vis­kas nu­ri­mo! Kal­ba­ma, jog nie­kas do­rai ne­ži­no, kiek ir kas val­do Lie­tu­vo­je miš­kų. Už­si­me­na­ma, jog vie­na skan­di­na­vų bend­ro­vė jau tu­ri nu­pir­ku­si 20 tūks­tan­čių hek­ta­rų mū­sų miš­kų. Ta­čiau tiks­lių duo­me­nų, kas kiek tu­ri miš­kų, ne­skel­bia­ma. Gal sun­ku su­skai­čiuo­ti?

Skai­čiuo­ti mo­ka­me

Iš tik­rų­jų, juk skai­čiuo­ti mo­ka­me. Ir su­skai­čiuo­ja­me, ir mo­kes­čius su­ren­ka­me. So­die­čiai gra­žiai su­mo­ka mo­kes­čius už sa­vo že­mės 2 ar 3 hek­ta­rus. Nes­var­bu, kad va­sa­ro­jus pa­va­sa­rį ne­su­dy­go ar ko­lo­ra­do va­ba­lai bul­ves nu­grau­žė. Mo­ka­me kaip di­de­li šiukš­lių mo­kes­čius už ne­gy­ve­na­mas ba­ku­žes, ga­ra­žė­lius. O štai į miš­kus su mo­kes­čiais ne­pa­vyks­ta ko­jos įkel­ti. Gal to­dėl, kad se­no­vės lie­tu­viai miš­kus lai­kė šven­tais? Gal. O gal da­bar mū­sų miš­kuo­se gy­ve­na ki­ti, la­bai ga­lin­gi die­vai, ku­rie ir ker­ta me­džius ply­nai? Jei­gu tie kir­tė­jai to­kie ga­lin­gi, jog jų ne­ga­li­me įveik­ti mo­kes­čiais, var­gu ar įveik­si­me juos skly­pų dy­džio ri­bo­ji­mais? Pa­si­da­lins tūks­tan­čius hek­ta­rų miš­kų į ma­žes­nius skly­pus tarp gi­mi­nių ir ar­ti­mų­jų. Ir va­žiuos kaip va­žia­vę fur­go­nai su miš­ku iš Lie­tu­vos! O arit­me­ti­kos ži­no­vai su­skai­čiuos, kad vie­to­je nu­pjau­tų me­džių priau­go du kar­tus dau­giau at­ža­lų.