55-ajam gimtadieniui – Biržų parapija

Ne­se­niai, lie­pos 27-ąją, Jus ap­lan­kė gim­ta­die­nis. Ar ga­li­me tvir­tin­ti, kad at­vy­ki­mas į Bir­žus Jums – gim­ta­die­nio do­va­na?

Gim­ta­die­nį at­šven­čiau Anykš­čių pa­ra­pi­jo­je. Lie­pos 28 die­ną su anykš­tė­nais at­si­svei­ki­nau. Ma­ne iš­ly­dė­jo į Bir­žus. Ti­kiu: Bir­žai man gim­ta­die­nio do­va­na. Ir dar ko­kio – 55 me­tų!..

Ar ka­da nors gy­ve­ni­me bu­vo te­kę sve­čiuo­tis mū­sų mies­te?

Te­kę. Ta­da apie ku­ni­gys­tę dar ne­gal­vo­jau. Bir­žuo­se lan­kiau­si su svei­kuo­liais. Pi­ly­je vy­ko svei­kuo­liš­kas ren­gi­nys. Aikš­te­lė­je šo­ko­me, dai­na­vo­me. Pi­lis man įkri­to į šir­dį. Iš pir­mo žvilgs­nio: toks ato­kus, ma­žas mies­te­lis, o tu­ri to­kią gar­sią, iš­kal­bin­gą pi­lį, sa­vo kraš­to is­to­ri­ją. Ir eže­ras pa­si­ro­dė įspū­din­gas...

Jūs – svei­kuo­lis?

Gy­ve­ni­me vis­ką pe­rė­jęs. Svar­bu stip­rė­ti ne tik dva­sia, bet ir kū­nu.

Kaip sa­ve pri­si­sta­ty­tu­mė­te pa­ra­pi­jie­čiams ir mū­sų laik­raš­čio skai­ty­to­jams?

Per pa­šau­ki­mą. Liu­di­ju drą­siai iš sa­vo pa­tir­ties: Die­vas yra gy­vas. Tą Jis iš­ban­dė per ma­ne. Ma­no at­si­vė­ri­mas Die­vui įvy­ko at­ve­riant šir­dį. Jį jau­čiu, Juo pa­si­ti­kiu. Šią tie­są iš sa­vo šir­dies no­riu per­duo­ti į Jū­sų šir­dis. Nes­var­bu kiek Jums me­tų. Die­vui mes vi­si rei­ka­lin­gi. Ma­ne Die­vas į Vil­niaus Šv. Juo­za­po ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją pa­kvie­tė 48 me­tų. Tik per mal­dą, mie­lie­ji, mes ga­li­me at­ras­ti Die­vą. Die­vas lau­kia nuo­šir­džios, at­ra­kin­tos šir­dies vei­ki­mui. Mie­lie­ji, drą­siai ga­liu liu­dy­ti: Jė­zus gy­vas ir po dau­giau kaip 2 tūks­tan­čių me­tų. Die­vas man at­ver­tė nau­ją gy­ve­ni­mo kny­gą: my­lė­ti Jė­zų, žmo­nes ir ne­šti vi­siems Ge­rą­ją nau­jie­ną. Kas­dien. Te­neiš­si­gąs­ta Jū­sų šir­dys. Iš­ban­dy­muo­se mes su Jė­zu­mi vis­ką pa­kel­si­me, iš­gy­ven­si­me, o kai su­klup­si­me – vėl kel­si­mės. Per Jį su Juo ir Ja­me mes lai­mi­me ir lai­mė­si­me am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą.

Jū­sų vai­kys­tės pa­ra­pi­ja? Kaip Die­vas Jus at­ve­dė į ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją?

Gi­miau Pa­ne­vė­žio vys­ku­pi­jo­je, Uk­mer­gės de­ka­na­te, Lė­no pa­ra­pi­jo­je, Užu­lė­nio kai­me. Pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos gim­ti­nė­je! Pui­kiai pri­si­me­nu: 2012 me­tais po žie­mos pa­ju­tau: gims­tu iš nau­jo. No­riu keis­tis, nu­si­mes­ti se­nus šar­vus. Man vie­nam vi­sa tai sun­ku bu­vo iš­tver­ti, tu­rė­jau kaž­kam iš­si­kal­bė­ti. Pra­dė­jau va­ži­nė­ti pas Lie­tu­vos dva­si­nin­kus. Lan­kiau­si ir jau pas am­ži­ną atil­sį tuo­me­ti­nį Ra­my­ga­los kle­bo­ną Ed­mun­dą Rin­ke­vi­čių. Kle­bo­nas pa­ta­rė – ban­dyk sto­ti į vie­nuo­ly­ną. Bet šir­dis jau­tė: vie­nuo­ly­nas ne man. Tu­riu bū­ti su žmo­nė­mis. Pil­nų na­mų bend­ruo­me­nės ku­ni­gas Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas įvar­di­jo ma­no pa­šau­ki­mą. Jis sa­kė: "... Vi­liau, vie­nus Die­vas pa­šau­kia ry­te, ki­tus per pie­tus, o Ta­ve pa­šau­kė va­ka­re. Tad priimk di­džiau­sią do­va­ną, ją bū­ti­nai iš­pa­kuok ir da­lin­kis su žmo­nė­mis. Ta­vo ke­lias – ne­šti Ge­rą­ją nau­jie­ną, Ta­vo ke­lias – ku­ni­gys­tė!"

Daug ne­mąs­ty­da­mas va­sa­rą nu­vy­kau pas Pa­ne­vė­žio vys­ku­pą J E Jo­ną Kau­nec­ką (gim­to­ji Lė­no pa­ra­pi­ja pri­klau­so Pa­ne­vė­žio vys­ku­pi­jai). Su­si­ti­ko­me ku­ri­jo­je. Vys­ku­pas sa­kė: "Sė­dam, Vi­liau, ir pa­skai­čiuo­jam kiek bai­gęs se­mi­na­ri­ją dar ga­lė­si ati­tar­nau­ti?..." Pas­kai­čia­vo­me: jei­gu į ku­ni­gus bū­siu įšven­tin­tas 55 me­tų, iki ofi­cia­lios ku­ni­gys­tės, iki 75 me­tų (nuo 75 me­tų ku­ni­gai išei­na į pen­si­ją), man liks 20 me­tų. Vys­ku­pas sa­kė: " Skam­bi­nu ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­riui". Aš sė­džiu ku­ri­jo­je, gir­džiu abie­jų: vys­ku­po ir se­mi­na­ri­jos rek­to­riaus po­kal­bį. Vys­ku­pas rek­to­riui pa­sa­ko­ja: "Yra pa­gy­ve­nęs žmo­gus, kur jau­čia pa­šau­ki­mą, ką da­rom?" Jie abu nu­spren­džia: ban­dom!...

Su­si­rin­kęs do­ku­men­tus at­va­žia­vau į se­mi­na­ri­ją. Prie du­rų Die­vui iš­ta­riau: "Ką, Die­ve, su­gal­vo­jai lai įvyks­ta. Vis­kas Ta­vo va­lioj". Į ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją įsto­jau.

Ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją bai­giau po pen­ke­rių me­tų, 2017 me­tais. Pa­ne­vė­žio vys­ku­pas Li­nas Vo­dop­ja­no­vas OFM 2017 me­tais lie­pos 9 die­ną Pa­ne­vė­žio Kris­taus Ka­ra­liaus ka­ted­ro­je ma­ne iš­kil­min­gai įšven­ti­no į dia­ko­nus. Vys­ku­po dek­re­tu bu­vau pa­skir­tas į Anykš­čius.

Ar per tuos pen­ke­rius me­tus ne­ki­lo jo­kių abe­jo­nių dėl pa­si­rink­to ke­lio?

Ne. Tik dve­jus me­tus mo­ky­da­ma­sis se­mi­na­ri­jo­je Jė­zui už­da­vi­nė­jau vie­ną ir tą pa­tį klau­si­mą: "Ko­dėl ma­ne pa­si­rin­kai? Ne­tu­riu nei ta­len­tų..." At­sa­ky­mą su­ra­dau: do­va­no­ju tau ti­kė­ji­mą, pa­čią šir­dį, kad ves­tum žmo­nes į ti­kė­ji­mo aukš­tu­mas. Ti­kė­ji­mas pa­ts bran­giau­sias gy­ve­ni­mo per­las.

Ku­ni­gys­tės sak­ra­men­tas api­ma tris laips­nius: vys­ku­pys­tę, ku­ni­gys­tę ir dia­ko­na­tą. Vie­nas Die­vas te­ži­no iki ko­kio dva­si­nio laips­nio ma­ne nu­ves. Siek­siu ku­ni­gys­tės.

Kol kas Bir­žų Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo pa­ra­pi­jo­je Jūs, dia­ko­ne Vi­liau, – pa­sto­ra­ci­nis bend­ra­dar­bis, evan­ge­li­jos ne­šė­jas. Ko­kio­se Die­vo gar­bi­ni­mo apei­go­se pa­tar­nau­si­te?

Skelb­siu Die­vo žo­dį, krikš­ty­siu, tuok­siu, lai­do­siu, šven­tin­siu na­mus... Neau­ko­siu tik šv. Mi­šių, ne­klau­sy­siu iš­pa­žin­čių ir ne­teik­siu Li­go­nių sak­ra­men­to.

Jū­sų pir­ma­sis pa­tar­na­vi­mas bir­žie­čiams pa­ra­pi­jie­čiams mū­sų pa­ra­pi­jos baž­ny­čio­je.

Lie­pos 30-osios die­nos ry­tą Bir­žų Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čio­je bu­vo au­ko­ja­mos lai­do­tu­vių Mi­šios. Vi­ka­ras Po­vi­las pa­siū­lė: gal ga­lė­čiau pa­moks­lą pa­sa­ky­ti? Pa­moks­lą sa­kiau. Nuo ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos lai­kų jau daug mi­ru­sių­jų te­kę į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę pa­ly­dė­ti. Šven­to­ji Dva­sia ve­da ma­ne bū­ti tarp žmo­nių pra­ra­di­mo, ne­tek­ties mi­nu­tę, kai skau­džiau­siai su­žeis­tos šir­dys. Skau­du, kai iš­ke­liau­ja ar­ti­mie­ji. Sun­kiau­sia tė­vams lai­do­ti sa­vo vai­kus... Vis­kas tra­pu, lai­ki­na...

Kaip su­ran­da­te tą žo­dį, ku­ris ne­tek­ties va­lan­dą nu­ra­min­tų, pa­guos­tų?

Pa­vyz­dys – Šv. Jo­nas Krikš­ty­to­jas. Bir­žų pa­ra­pi­jos glo­bė­jas. Iš Šven­to­jo Raš­to ži­no­me Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo is­to­ri­ją. Jis atei­na į šią že­mę, Jor­da­no upė­je pa­krikš­ti­ja Jė­zų. Ir Šv. Jo­ną už­da­ro į ka­lė­ji­mą. Vien dėl to, kad kaž­ko­kia mer­ga už­si­gei­džia jo gal­vos.

Kiek­vie­nas mes į šią že­mę atei­na­me su sa­vo mi­si­ja. Kiek­vie­no mi­si­ja šio­je že­mė­je – skir­tin­ga. Sa­ko­me: ko­dėl Die­vas atė­mė to­kį jau­ną? Šv. Jo­nas Krikš­ty­to­jas atė­jo. Įvyk­dė sa­vo mi­si­ją. Ir jam bu­vo nu­kirs­din­ta gal­va...

Bran­gie­ji, mes – Die­vo ran­ko­se, to­dėl priim­ki­me vi­sas mi­si­jas. Atė­jo­me iš Die­vo ir su­grįž­ta­me pas Die­vą nors mū­sų žmo­giš­ko­mis aki­mis ir šir­di­mis – dar ne lai­kas, dar per anks­ti...

Jums 55 me­tai, o dva­si­nin­ko ke­ly­je – tik dve­ji me­tai. Ar šia­me ke­ly­je gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis su­tei­kia "svo­rio", bran­dos?

Taip. Už­sig­rū­di­na­me, kai pe­rei­na­me per ug­nį. Kuo bran­des­nis am­žius, tuo bran­des­nis žmo­gus. Dva­si­nin­kas taip pat. Die­vas siun­tė iš­ban­dy­mus, no­rė­jo, kad įgau­čiau kuo dau­giau įvai­riau­sių pa­tir­čių ir kad to­mis pa­tir­ti­mis ga­lė­čiau da­lin­tis su žmo­nė­mis. Kad priim­čiau, steng­čiau­si su­pras­ti, pa­tar­ti, iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką kiek­vie­nam.

Šven­čia­me Žo­li­nę, Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų iš­kil­mes. Ar sa­vo gy­ve­ni­me jau­čia­te Die­vo Mo­ti­nos glo­bą, už­ta­ri­mą?

Die­vą at­ra­dau per Jė­zų. Mels­da­ma­sis ga­vau at­si­ver­ti­mo ma­lo­nę. Nuo se­mi­na­ri­jos me­tų mal­dos į Švč. Mer­ge­lę Ma­ri­ją man la­bai svar­bios. Ypač kas­die­nė Ro­ži­nio mal­da. Per Švč. Mer­ge­lę Ma­ri­ją ir jos sū­nų Jė­zų at­si­ver­čiau į Die­vą.

Ma­ri­ja ma­ne taip kvie­tė į Me­džia­go­ri­ją. Ir šis su­si­ti­ki­mas įvy­ko. Me­džia­go­ri­jo­je. Re­ko­lek­ci­jo­se. Už tai la­bai dė­kin­gas Ma­ri­jai.

Su bro­liais se­mi­na­ris­tais lan­kė­mės Va­ti­ka­ne. Di­džiau­sio­je Ro­mos ba­zi­li­ko­je – Die­vo Mo­ti­nos Snie­gi­nės baž­ny­čio­je – gi­liai iš­gy­ve­nau per mal­dą su­si­ti­ki­mą su Švč. Mer­ge­le Ma­ri­ja ir jau­čiau, kaip Ji ma­ne ap­ka­bi­no. Mal­dos per Ma­ri­ją la­bai gy­vos ir svar­bios, nes Ma­ri­ja ar­čiau­siai sa­vo sū­naus. Tik tu­ri­me at­ras­ti tą mal­dos bū­dą, kad per Ma­ri­ją gau­tu­me Die­vo do­va­nas.

Koks pa­ts gi­liau­sias iš­gy­ve­ni­mas su ku­riuo no­rė­tu­mė­te pa­si­da­lin­ti?

Su Kau­no pi­lig­ri­mais šie­met lei­do­mės ke­lio­nėn į Šven­tą­ją Že­mę, kur Jė­zus gi­mė, au­go, iš kur atė­jo Die­vo do­va­na vi­siems mums – per Jė­zų lai­mė­ti Am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą. Šio­je pi­lig­ri­mi­nė­je ke­lio­nė­je lie­tu­viai ku­ni­gai au­ko­jo šv. Mi­šias. Pa­moks­lą tu­rė­jau pa­sa­ky­ti ir aš. Ne­kant­ra­vau: kaip, kur, ka­da? Ir Die­vas per­gud­ra­vo ma­ne. Su­vo­ki­mas ir aiš­ku­mas ap­lan­kė vi­du­ry­je ke­lio­nės. Gi­lus iš­gy­ve­ni­mas. Vie­ni pi­lig­ri­mai, ku­rie ga­lė­jo, į Ta­bo­ro kal­ną (575 met­rai) įko­pė pės­čio­mis, kam sun­kiau – au­to­bu­su. Mes už­si­kė­lė­me au­to­bu­su ir ruo­šė­mės šv. Mi­šioms. Ant Ta­bo­ro kal­no skel­biau Die­vo žo­dį. Klau­siau žmo­nių, per kiek lai­ko jie pės­čio­mis įko­pė į Ta­bo­ro kal­ną? Vie­ni įvar­di­jo: per 80, ki­ti dar tiks­liau – per 92 mi­nu­tes. O aš per pa­moks­lą da­li­nau­si sa­vo liu­di­ji­mu: į Ta­bo­ro kal­ną ko­piau net 35 me­tus! Tik ta­da atė­jo su­vo­ki­mas: Die­vas gy­vas. Kiek­vie­nas mes tu­ri­me lai­ką ir vie­tą ka­da Iš­ga­ny­to­jas pas mus ap­si­gy­ve­na ir pa­si­lie­ka.

Sep­ty­nios di­džio­sios do­ry­bės. Ku­riai su­teik­tu­mė­te pir­me­ny­bę, ku­rią iš­skir­tu­mė­te?

Sun­ku iš­skir­ti. Vi­sos do­ry­bės rei­ka­lin­gos. Jų dar ne­su pa­sie­kęs. Pri­si­pa­žįs­tu vi­sa šir­di­mi: esu ne to­bu­las. Ne­sa­me mes to­bu­li, mes tik sie­kia­me šven­tu­mo. Ir vi­sų šių do­ry­bių. Iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos...

Jū­sų po­mė­giai...

Van­de­nį la­bai mėgs­tu. Man pa­tin­ka ke­liau­ti, mau­dy­tis, gry­bau­ti.

Lin­kė­ji­mai sau ir mums vi­siems.

At­si­ver­ti­mo į Die­vą kas­dien. Jei­gu Jo ieš­ko­si­me, gy­ven­da­mi su Juo, vis­ką da­ry­da­mi per Jį, vis­ką ga­lė­si­me įveik­ti. Per kiek­vie­nas šv. Mi­šias, kai Die­vas nu­žen­gia ant al­to­riaus, mel­džiu: būk, Die­ve, gai­les­tin­gas nu­si­dė­jė­liams... Pa­si­ti­kiu Ta­vi­mi... At­siųsk at­si­ver­ti­mo do­va­ną... Mal­dos, žvilgs­nis, vil­tys – į Jį. Su Die­vu­liu­ku....

Kal­bė­jo­si Re­gi­na VAI­ČE­KO­NIE­NĖ