Per purviną ir šlapią rudenį...
Spalio 27 d. Kuc… kuc… kuc… KUCIŪNAI. „Kieno sodyba čia stovėjo?“- klausiu… „Šarkiūnų… XVIII amžiuje“- atsakymas. Ir čia jų būta, pirmoji stotelė papilio parapijoje buvo Kuciūnai, dvi kartos čia gyveno, tiktai gal ir ne šioje sodyboje, kurios rūsys mūsų vaikams kažkada atrodė lyg teletabių namas vidury žalio lauko… Šis rūsys jau daug metų žymi KUCIŪNUS – vienintelis ženklas čia buvus kaimo – puikiai išsilaikęs ir maginantis užeiti, tad dar stovės, dar žymės… Eidami toliau Papilio-Biržų vieškelio užlipam Ajučio kalnelin. KALPOKIŠKIS žmonių ir buvo vadinamas Ajutiškiu, nes Ajučio sodybos čia būta. Seni gluosniai, vis dar vaisius vedančios obelys, gryčios kaminas ir baigiančios sunykt kalvio dumplės. Pro žvyro karjerą pro miškan įaugančią Kukulynę leidžiamės ieškos VAIDAGYNĖS.
O VAIDAGYNĖS vietą atrasti jau sudėtinga, norisi manyti, kad atminimą saugo ąžuolas, nors žiūrint į žemėlapį atrodo, kad ąžuolas iš VAIDAGYNĖS jau išėjęs… bet toks grakštus, kad žmogui nekyla ranka nupjauti. O AŽUGARINIŠKIO ąžuolas virto, ir ne pats, o žmogaus paverstas… Kelininkams pasirodė, kad šimtametis ąžuolas per arti kelio, tad sunaikino paskutinį Ažugariniškio Juodgudžių gyvenimo šiose žemėse ženklą. Nelengvai pasiekiam AŽUGARINIŠKĮ, vieno Biržų aeroklubo kūrėjų ir pirmojo vadovo Viliaus Juodgudžio gimtinę, nes grioviai pilni vandens ir juos reikia tiesiog apeiti.
Prieš devynerius metus kelininkų nupjauto šimtamečio Ažugariniškio ąžuolo jau ir kelmas žemėn baigia įaugt, tragiško likimo lakūno tėviškės – nė žymės. Nuo Kupreliškio vedančiu keliu, ratu apsukę Dievo Kluoną, prieiname sankryžą, kur trūksta rodyklės penktąja kryptim… ir pabandom Stakionynės mišku iškirst į GALINTIŠKĮ. Girių monai pavedžioja už nosies, bet galiausiai išnyram prie GALINTIŠKYJE tebestovinčios Baltušių sodybos – buvusio gyvenimo po ąžuolu. Čia šiuo metu belankomas tik namelis medyje… Kertam Biržų-Rokiškio plentą ir dar išmatuojam žingsniais plikus CIPLINTIŠKIO laukus ir… mišku, sklidinų griovių pakrantėm, iš išgriuvusių bebrų užtvankų tverdami tiltus, pargrįžtam į KUCIUNUS, kur pasitinka jau visiškai rudeniškas lietus ir iš kojų verčiantis vėjas…
Lapkričio 9 d. Ten, kur tvyro žvėries kvapas, prasideda kelionė… nuo Kupreliškio-Vabalninko kelio, per Šaltosios Azijos mišką (taip… Azija, pasirodo, čia pat), keliuku, kur gal net kiškis kojas išsisukiotų… tad metam takelį ir be jokio kelio gražiu eglynu išneriam į palaukę, kur už rapsų lauko matyti KUPRIŲ kaimo ulyčios alėja. Pasirinkimas ne kažin koks: arba per vešlius rasotus rapsus šlapiam lauke, arba kažkada buvusiu keliuku aplink lauką. Neįvertinom, kad buvusiu keliuku link bokštelio važinėja medžiotojai… Na, bet pasiekiam jau buvusio kaimo takelį. Neįprasta, bet likę medžiai – vien liepos, nė vieno ąžuolo. O pačiam ulyčios gale – civilizacijos ženklai: 1941 m. statytas akmeninis kryžius, kad kaimą Viešpats globotų (Jėzaus Kristaus Garbei. Kupriai 1941), ir vos ne prie pat kryžiaus – čia viešėjusių nepraustaburnių pėdsakai…
Leidžiamės nuo KUPRIŲ kalnelio, o pakalnėj, jau visai netoli čia tekančios Vabalos, jaukūs Kuprių kaimo kapeliai, kur palaidojimai ratu sukasi aplink Šv. Stanislovo koplyčią. Prie tako link koplyčios – atminimo kryžius monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, už keleto žingsnių, kitoje takelio pusėje, A.Zurbos trilogijos herojės Savūnės prototipo – rašytojo tetos Kaziūnios (Kazimieros) kapas, ir jau visai netoli koplyčios ilsisi monsinjoro K.Vasiliausko tėvai ir seneliai.
Neišpasakyta tyla, kažkas ūžia, birbia kažin kur toli, kitoj erdvėj, ar kitam laike…
Kylant atgal į KUPRIŲ kalnelį akis gaudo paties pilkiausio, purviniausio, pažliugusio, lietaus nudrengto rudens vaizdus… vienintelė kopūstų spalvos žaluma – didžiulio rapsų lauko, pripėduoto stirnų, elnių, briedžių, kuriuo, mintyse atsiprašę ūkininko, pasileidžiam ir mes… Šaltosios Azijos mišku pargrįžę iki Kupreliškio-Vabalninko kelio dar pabandom paėjėt keleliu į priešingą pusę, kur po žemės reformos išsibarstė viensėdžiais Kuprių kaimas… Vienišas rūsys vidur šlapio lauko, milžiniškas maumedis miško pakrašty palei keliuką… ore tvyrantis žvėries kvapas… ir nieko…
Kada bus „optimizuota“ ir Hipokrato priesaika?