Apie dingusius dvarus ir baltą vilką
Spalio 13 d. DILIAI- kelio pradžia. Ar tikrai Strazdelis (poetas A.Strazdas) čia ligi šiol giedamą bažnyčiose giesmę „Pulkim ant kelių…“ sudėjo, bet čia jis tikrai kunigavo, pasamdytas DILIAVOS dvaro šeimininkų Koplevskių. Vėlgi, kas pasakys, ar tikrai tas ponas Koplevskis toks bjaurus buvo, ar tikrai smarkiai pyko ant Strazdelio, jog šis kiekvieną sakramentais aprūpina be jokio užmokesčio ir kad paprastiems žmogeliams labiau tarnauja, nei jį nusamdžiusiam ponui Koplevskiui. Kas dabar bepasakys… tik buvusi DILIŲ bažnyčia (dabar kapinių koplyčia) iki šiandien tebestovi, o štai buvusio nemažo DILIŲ kaimo – nė ženklo. O Koplevskių dvaras?.. bandom atrasti, pasileidę nuo DILIŲ kapelių ieškoti DILIAVOS, ne tokiu jau prastu keleliu einam, ganydami akis po plačius laukus, kol užmatom aukštesnę vietą. Išties, iš laukų surinktų akmenų krūvoje – viena pusplytė, kita… o neseniai apsėtas laukas nubarstytas stiklo ir keramikos šukėmis. Tiek ir teliko iš Koplevskiams priklausiusio DILIAVOS dvaro. Koplevskių neliko dvare XIX a. pabaigoje, dvaras dar turėjo ne vieną šeimininką, paskutinieji – Leikistrai – pokary gavo kelialapį į Sibirą…
Ne kažką aptikę ieškodami DILIAVOS dvaro, leidžiamės ieškoti kito – PURLEŠKIŲ, kuriam pavadinimą davė jo šeimininkai bajorai Petkevičiai Purleškiai (dvaras vadintas Apaščios arba PURLEŠKIŲ). Tarp dviejų dvarų dar galima rasti ir kokią dar nesulindusią žemėn sodybą, kur obelys iš inercijos dar tebeaugina obuolius.
Pasirodė, kad ieškoti buvusio dvaro ten, kur melioratoriai nuoširdžiai pasidarbavo, beveik tas pats, kas ieškoti adatos šieno kupetoje. Žemėlapiai ir nuojauta atveda į jaunų medžių gojelių pribarstytą pievą, kur vienintelė sena liepa galėtų būti tas vienintelis buvusio PURLEŠKIŲ dvaro reliktas… na, dar archeologų kurmių išraustoje žemėje galima įžiūrėti senų mūrų molio, ir viskas… grįžtam…
Spalio 20 d. Sekmadienio kelionė link MUNTVYDŲ, Gintaro mamytės tėviškės, vietos, kurioje du ąžuolai ir liepa saugo tragišką šeimos istorija, kur sutinkam mistišką baltą vilką, kur du naujai išdygę ąžuoliukai vietoj tų, kurių neliko, teigia gyvenimą ir tęstinumą… kelionė pro milžinkapius, virtusius kačmilžiais, kur niekas nesurinks ir neperlaidos makabriškai žvyrkasių išbarstytų kaulų, pro laumių mindytus, o žmogaus dar nebaigtus sudaužyti mitologinius akmenis, jau nebesaugomus valstybės, pro išdžiuvusius ir vaiduokliškus šulinius…
Pradedame nuo ČEČIŠKIŲ ūlyčios ir leidžiamės palei Vainupį ieškoti mitologinio Salos akmens su laumės pėda (verpdamos laumės įmynusios). Orientyras – Tūros sodybos likučiai, už jos atrandam ir lomą visai netoli Vainupio, tiktai buvęs valstybės saugomas gamtos paminklas, deja, baigiamas suskaldyti, ir saugoti jo jau niekas nebesaugo, betgi laumės pėda išlikusi… Pasileidžiam apsėtais laukais, tiesiais link Žadeikių senųjų kapų, vietos žmonių kačmilžiais vadintų, kurie dar tebėra valstybės saugomas paminklas. Tiktai nežinia, ką valstybė saugo? Buvusio milžinkapio pakraštys nuraustas kasant žvyrą, duobėse boluoja čia laidotų milžinų kaulai… visai čia pat – kiti kačmilžiai – senosios Čečiškių kapinės (čia ilsisi Gintaro protėvis Povilas Rimavičius). Šis vėlių kalnelis bent kiek linksmesnis, visas apaugęs gražuolėmis išsikerojusiomis pušimis (tik vieną Perkūnas pamylėjo…). Nuo šio kalnelio einam link Pyvesos, krūmuose turim rasti senąjį kelią ir tiltą per Pyvesą, už jo – Muntvydai… Senosiose kapinaitėse ilsisi Gintaro proprosenėlė Kotryna Kučinskienė, o toliau – buvusi senelio Liongino Majausko sodyba, kur gimė mama Nijolė. Iš tolo moja du ąžuolai ir liepa… ąžuolai turėjo būt keturi… iš Majauskų klojimo 1944 m. gruodžio 20 d. buvo išvaryti nuo tarnybos sovietinėje armijoje besislapstę jauni vyrai: Majauskų Vytautas, Muntvydų Kazimieras ir Povilas ir Einorių Jonas, prie klojimo sienos pastatyta ir maistą jiems nešusi šešiolikmetė šeimininkų dukra Janina… Kiekvieno jų atminimui bus pasodinta po medį… Ir tai ne vienintelė šio kiemo tragedija…
Kai imam tolti nuo buvusio Majauskų gyvenimo, atsisukęs Gintaras po ąžuolais pamato… baltą vilką… taip, atrodo, kad baltas stepių vilkas toliau lydi mus… paskutinįkart žvėris stabteli Muntvydų kapinaičių papėdėj, lyg norėdamas pasakyt, kad ir šios vietos nevalia aplenkti… ir pasislepia papyvesio krūmuose…
Grįžtam pro buvusius Čečiškius. Atrodo, kad kažkam ne vis vien, kad čia būta kaimo, kad gyveno žmonės, kur tarp pakelės medžių didesnis tarpelis, pamatom pasodintą ir parištą ąžuoliuką, toliau – antrą… trečią…
Valdantieji dar kartą įrodė savo politinį neįgalumą