Anksčiau žodis „karantinas“ man asocijavosi su draudimu lankyti ligonius ligoninėje. Jaunajai kartai šis terminas gal ir buvo kažkurią žiemą girdėtas, bet tik tiek. Ir iki dabar. Pabaisa koronavirusas tarsi vienu burtų lazdelės mostu sustabdė visą pasaulį ir apie tikrąją karantino reikšmę sužinojo visi. O man šis žodis jau niekada nebesisies su draudimu lankyti ligonius...
Jau du mėnesiai kai visuotinis pamišimas ir baimė apsikrėsti mistiniu virusu gyvena žmonėse. Tiesa, ta baimė pamažu atsitraukia, nes bijoti atsibodo. O ir žinias per televizorių dabar jau beveik įmanoma žiūrėti, nes galima išgirsti ir apie kitus dienos įvykius, ne tik apie augantį užsikrėtusiųjų ar mirusiųjų skaičių. Pradžioje buvo panika, rodės, kad užkratas tave persekioja visur: kiekvienas sutiktas žmogus ar praeivis atrodė potencialus viruso nešiotojas, pirkinių, parsineštų iš parduotuvės plovimas ir dezinfekavimas jau atrodė liguistas. Ką jau bekalbėti apie paniką, kai buvo pranešta apie pirmuosius, apsikrėtusius mūsų mieste. Tuomet net langą namuose buvo baisu palikti atvirą, kad tik virusas neatskristų…
Pagaliau ta psichopatinė baimė baigėsi, užkratas traukiasi. O ir koronavirusas nebėra taip linksniuojamas kaip karantinas, kuris užkniso visus negyvai. Džiugu, kad sąlygos jau palaipsniui lengvinamos, nes tie du mėnesiai „negyvenamoje saloje“ pribaigtų. Gerai, kad ta sala būtų kaip iš paveiksliukų: jūra, palmės ir kokosai. Deja, ši sala kitokia, panašesnė į Alkatraso belaisvių salą San Frasiske. Na, gerai, gal dar ne taip baisiai…
Kad ir kokius pavyzdžius surastume palyginimui su uždarymu namuose, šis laisvės apribojimas ne visiems žmonėms yra naudingas. Du mėnesius kasdien tvarkyti namus, galvoti, ką šiandien vėl pasigaminti valgyti, skaityti ar penkioliktą kartą peržiūrėti visus mėgstamų serialų sezonus jau darosi nenormalu.
O tos erzinančiai dusinančios kaukės, kurios visą laiką buvo privalomos einant į lauką dar labiau skatino likti namuose, nors juose ir nebėra ką veikti. Nebent išsiuvinėti savo inicialus ant vienkartinių nosinaičių, kad stilingai paslėptum visus gąsdinantį, nors ir įprastą čiaudulį. Gal iš senų žurnalų iškirpti paveikslėlį su jūra, rasti žodį „atostogos“, viską užklijuoti ant balto lapo ir išeis atvirukas su utopine svajonių vieta, kaip vaikystėje, kai tokį atsiųsdavo teta iš Amerikos? O gal nunerti didelę servetėlę ir užkloti ant televizoriaus, (visai kaip pas močiutę), kad šis neberodytų tokių nesąmonių, kaip iš seno megztinio pasisiūti kelnes… Kažkoks beprotnamis.
Atsibodo viskas. Ėmiau pavydėti žmonėms, kurie gyvena kaime. Norėjau ištrūkti į gamtą, ten kur nereikia bijoti žmonių susibūrimų, nes tokių paprasčiausiai nėra, nereikia saulėje dusti nuo kaukių ar praustis dezinfekciniu skysčiu. Su draugu keliom dienom išvykome į vasarnamį miške, prie ežero. Rajonas, kurį puošia miškai ir ežerai, vieta, kur saugu. Tenai prisiminiau jausmą, kai esi laisvas ir visiškai atitrūkęs nuo kasdienybės. Nors ir laikinai, bet vis tiek. Aplinkui tik gamta ir jos gyventojai. Tiesa, ne visi jie matomi, kartais tik gąsdinančiai girdimi… Bet šimtą kartų geriau naktimis neužmigti nuo didžiojo baublio erzinančio baubimo negu nuo neigiamų minčių ir nežinomybės dėl ateities.
Žinoma, teko grįžti į realybę, bet jau „švaresnėmis“ galvomis, jau taip nebeužterštomis vien baime ir blogomis emocijomis. Viskas praeina. Pasaulis, nors ir pamažu, bet atgimsta iš naujo, savo blogų patirčių kalėjime užrakinęs baisųjį monstrą, kuris, tikiuosi, niekada iš ten nebeištrūks…