VERSLININKAS EDMUNDAS ŠIMAS: „NESIGRĘŽIOKITE ATGAL IR TIKĖKITE SVAJONĖMIS“

Kol vie­ni jau­nuo­liai krem­ta emig­ran­to duo­ną, Ed­mun­das Ši­mas su­ka­si sa­vo ga­ra­že – ly­giai prieš aš­tuo­ne­rius me­tus Pa­gai­čiš­kių kai­me, Pa­če­riaukš­tės se­niū­ni­jo­je įkū­rė ma­žą­ją bend­ri­ją „Ed­mun­do dar­bai“ ir pra­dė­jo re­mon­tuo­ti au­to­mo­bi­lius. Nors pla­na­vo įdar­bin­ti dau­giau žmo­nių, ta­čiau su­pra­to, kad ki­tas ne­bus toks at­sa­kin­gas, kaip jis pa­ts.

Daug jau­nų žmo­nių, no­rė­dami di­des­nio už­dar­bio, renka­si dar­bą emig­ra­ci­jo­je. Jūs nu­spren­dė­te ato­kia­me kai­me kur­ti sa­vo vers­lą – au­to­mo­bi­lių dirb­tu­ves. Ko­dėl pa­su­ko­te tokiu ke­liu? Ko­dėl taip nu­sprendė­te? Ar nie­kad ne­si­gai­lė­jo­te?

Pa­gai­čiš­kiai yra ma­no gim­tasis kai­mas. Tė­vai man pa­li­ko seną so­dy­bą kai­me, to­dėl už tai esu jiems la­bai dė­kin­gas. Anks­čiau ne­ma­žai va­sa­rų pra­leis­da­vau Nor­ve­gi­jo­je, bet grį­žęs in­ves­tavau į sa­vo my­li­mą veik­lą to­je sody­bo­je – dė­jau ply­tą ant ply­tos, len­tą prie len­tos ir, lai­kui bė­gant, pa­si­sta­čiau au­to­ser­vi­sui rei­kalin­gas pa­tal­pas. Jo­se pra­dė­jau už­siim­ti veik­la, ku­ria lai­min­gai iki šiol už­sii­mu iki šiol ir ne­buvo min­ties dėl sa­vo pa­si­rin­ki­mo gai­lė­tis.

Nuo ko pra­si­dė­jo pa­žin­tis su tech­ni­ka?

Pa­žin­tis su tech­ni­ka pra­si­dė­jo tur­būt vai­kys­tė­je, kaip ir dau­gumai – nuo le­go ka­la­dė­lių. Paskui, au­gant, bu­vo konst­ruk­to­riai. Ka­dan­gi gy­ve­nau kai­me, o tė­tis ūki­nin­ka­vo, pa­ti­ko ma­ty­ti, kaip re­mon­tuo­ja­mi trak­to­riai, kombai­nai, au­to­mo­bi­liai. Pa­dė­da­vau jam, kiek ga­lė­da­vau. Taip ir susi­for­ma­vo po­trau­kis tech­ni­kai.

Koks bu­vo Jū­sų pir­ma­sis auto­mo­bi­lis?

Pirmasis nuosavas mano auto­mo­bi­lis bu­vo įsto­jus mo­ky­tis uni­ver­si­te­te, o jį pa­do­va­no­jo tė­vai. Tai bu­vo se­nu­tis „VW Passat B3“ uni­ver­sa­las. Šią ma­ši­ną remontuodavau pats ir net nepyk­da­vau, kad daž­nai ges­da­vo. Šio au­to­mo­bi­lio dė­ka iš­mo­kau re­mon­tuo­ti įvai­rius tech­ni­kos maz­gus.

Koks Jū­sų sva­jo­nių au­to­mo­bilis ir ko­dėl?

Šiuo me­tu vie­na ma­no svajo­nių – se­nas ame­ri­kie­tiš­kas klasikinis automobilis.Koks konk­re­čiai, ne­sa­ky­siu, nes at­sklei­dus, sva­jo­nė ga­li neiš­si­pil­dy­ti.

Se­nes­ni iš­skir­ti­niai ar da­barti­niai mo­der­nūs au­to­mo­bi­liai – ku­rie ar­čiau šir­dies?

Mėgs­tu ir ger­biu se­no­vi­nius au­to­mo­bi­lius, tik jie, tur­būt, nela­bai mėgs­ta ma­nęs, nes aš juos mėgs­tu mo­di­fi­kuo­ti. Taip no­riu labiau iš­reikš­ti sa­vo mėgs­ta­mą stilių. Ne­ga­lė­čiau iš­skir­ti ir nau­jes­nių au­to­mo­bi­lių, vi­sus juos ga­li­ma pavers­ti iš­skir­ti­niais, ne­tgi „Fiat multip­la“. Tai­gi, ar­čiau šir­dies yra vi­si au­to­mo­bi­liai, ku­rie tik­rai pri­ver­čia at­si­suk­ti ir pa­ly­dė­ti aki­mis.

Ko­kia Jū­sų nuo­mo­nė apie elekt­ri­nius ir hib­ri­di­nius au­tomo­bi­lius?

Elekt­ri­niai ir hib­ri­di­niai auto­mo­bi­liai… Jie, bent jau da­bar, ne man. Automobilis turi manedžiu­gin­ti sa­vo gar­su. Daug nuomo­nių yra šia te­ma, ta­čiau ga­liu pa­ste­bė­ti, kad bend­rai api­bū­dinus, dy­ze­li­niai ir ben­zi­ni­niai auto­mo­bi­liai la­biau „ima vir­šų“, nei elektriniai.

Au­to­mo­bi­lių re­mon­tas – tik dar­bas, ta­čiau Jūs mėgs­tate ke­liau­ti au­to­mo­bi­liais, tad gal pri­klau­so­te spe­cia­li­zuo­tam klu­bui?

Prik­lau­sau se­no­vi­nių au­tomo­bi­lių klu­bui “Klasika”, Pane­vė­žio BMW fa­nų klu­bui. Man pa­tin­ka ši veik­la, o di­džiau­sia nauda – bendravimas su bendramin­čiais, da­li­ni­ma­sis idė­jo­mis ir nuo­sta­biais pa­ta­ri­mais, įvai­riausia pa­gal­ba. Se­zo­no me­tu kar­tu ke­liau­ja­me.

Kiek lai­ko už­trun­ka res­tau­ruo­ti au­to­mo­bi­lį?

Sun­ku pa­sa­ky­ti, kiek lai­ko, nes tai pri­klau­so nuo to, kiek gali­ma jam skir­ti lai­ko. Sa­vo se­ną „ope­lį“ res­tau­ruo­ju nuo 2021 metų, bet su per­trau­ko­mis, nes dir­bu su klien­tų pro­jek­tais. Jei­gu vienam pro­jek­tui są­ži­nin­gai skir­čiau vi­są dar­bo lai­ką, per pu­sę me­tų tik­riau­siai vi­siš­kai res­tau­ruo­čiau.

Ar daž­nai ten­ka re­mon­tuo­ti auto­mo­bi­lius po su­si­dū­ri­mo su gyvū­nais?

Pa­si­tai­ko to­kių at­ve­jų – kartais ne­tgi vie­nas po ki­to, kar­tais re­čiau. Ga­liu pa­ste­bė­ti, kad to­kie įvy­kiai au­to­mo­bi­lio sa­vi­nin­kui pa­kan­ka­mai bran­giai kai­nuo­ja, nes daž­nai bū­na įlin­kęs sto­gas, du­žę stik­lai, ži­bin­tai ir… Tik­rai re­tas sa­vi­nin­kas nuo šios ri­zi­kos bū­na ap­si­drau­dęs sa­vo trans­por­to prie­mo­nę.

Koks yra di­džiau­sias iš­šū­kis, su ku­riuo te­ko su­si­dur­ti, tai­sant ar­ba to­bu­li­nant au­to­mo­bi­lį?

Di­džiau­si iš­šū­kiai to­bu­li­nant ar­ba res­tau­ruo­jant au­to­mo­bi­lį – de­ta­lių paieš­ka ir jų de­fi­ci­tas, nes nė­ra kur nu­si­pirk­ti… Ar­ba tu­riu vi­zi­ją, ko no­riu ir rei­kia tie­siog su­kur­ti vis­ką nuo nu­lio. Tam reikia ir lai­ko, ir pi­ni­gų.

Jei ne au­to­mo­bi­liai, kuo už­siimtu­mė­te?

Jei­gu ne šis ma­no ho­bis ir darbas, dirb­čiau pa­gal sa­vo spe­cialy­bę – ener­ge­ti­kos in­ži­nie­riu­mi. Tik­rai pa­tin­ka dar­bai, su­si­ję su elekt­ra. Ši pro­fe­si­ja la­bai pra­ver­čia gy­ve­ni­me.

Ar daž­nai da­ly­vau­ji au­to­mobi­lių en­tu­zias­tų ren­gi­niuo­se ar pa­ro­do­se?

Kiek­vie­ną va­sa­rą su šei­ma… Jei­gu ne­sup­la­nuo­ti sa­vait­ga­liai, le­kiam į ren­gi­nius, o jų tik­rai daug vyks­ta va­sa­rą ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir kai­my­ni­nė­se vals­ty­bė­se.

Ku­ris iš šių ren­gi­nių tau pa­li­ko di­džiau­sią įspū­dį ir ko­dėl?

Kaž­ku­rio vie­no ren­gi­nio neišs­kir­čiau, bet di­džiau­sią įspū­dį pa­lie­ka ren­gi­niai, ku­rie vyks­ta ke­lias die­nas. Tie­sa, to­kių ma­žiau, nes daug or­ga­ni­za­vi­mo, bet tik­rai ver­ta juos ap­lan­ky­ti. Nak­vy­nės, pa­si­ruo­ši­mas, įsi­kū­ri­mas, gri­li­ni­mas, nak­ti­niai „autos­how“… Vi­sa tai yra kaž­kas nerealaus. Kaip vienas manodrau­gas api­bū­di­no, kai aš pir­mą kar­tą at­si­ve­žiau į to­kį ren­gi­nį, – esa­me ro­ju­je.

Ko­kio­se ka­te­go­ri­jo­se daž­niausiai esa­te ap­do­va­no­tas ar­ba nomi­nuo­tas?

Ka­dan­gi ma­no vie­nas iš projek­tų – au­to­mo­bi­lis BMW E46 Cab­rio – yra pa­kan­ka­mai mo­difi­kuo­tas, tai bū­na įvai­rių no­mina­ci­jų, pa­vyz­džiui, „Gra­žiau­sias in­ter­je­ras“, „Gra­žiau­si ra­tai“, „Išs­kir­ti­niau­sias au­to­mo­bi­lis“, „Že­miau­sias au­to­mo­bi­lis“…

Va­ži­nė­ja­te spal­vin­gais ir ryš­kiais au­to­mo­bi­liais, tad ar daug dė­me­sio su­lau­kia­te gat­vė­je? Gal­būt pa­ma­tę žmo­nės ke­lia nykš­čius į vir­šų, o gal po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai daž­niau su­stab­do?

Gat­vė­je, ži­no­ma, at­krei­piu į sa­ve dė­me­sį ir tai – nor­ma­li žmonių reak­ci­ja. Ypač šil­tuo­ju me­tų lai­ku, kai ma­ši­na be sto­go. Tada kai kas pa­ke­lia nykš­tį, kaž­kas priei­na pa­kal­bin­ti. La­biau­siai džiau­giuo­si už vai­kus, ku­rie pa­kelia nykš­tį. No­riu ti­kė­ti, kad jiems dėl to at­si­ran­da sva­jo­nė taip pat kaž­ka­da tu­rė­ti to­kį au­to­mo­bi­lį.Iš po­li­ci­jos ne­te­ko blo­go žodžio gir­dė­ti, daž­niau ne­stab­do pa­tik­ri­ni­mui. La­bai džiau­giuosi pa­rei­gū­nais, kad Lie­tu­vo­je tai to­le­ruo­ja.

Ką ga­lė­tum pa­tar­ti pra­de­dantie­siems au­to­mo­bi­lių en­tu­ziastams?

Pa­tar­ti ga­liu tik tiek – ži­no­ti, ko no­ri, ti­kė­ti tuo, kad vis­kas bus ge­rai. O kai la­bai no­ri ir ti­ki, viskas įvyks­ta sa­vai­me.

Koks ta­vo mėgs­ta­miau­sias marš­ru­tas ar ke­lio­nė au­to­mobi­liu?

Ne­tu­riu mėgs­ta­mo marš­ru­to. Man la­biau pa­tin­ka tie­siog il­ga, sma­gi ke­lio­nė su bend­ra­min­čiais, šei­ma… Ko­lo­no­je va­žiuo­jant mė­gau­tis nuo­sta­biais vaiz­dais ir bū­ti ke­ly­je su ša­lia vie­nas ki­to rie­dan­čiais iš­skir­ti­niais au­to­mo­bi­liais.

Jau­nam žmo­gui no­ri­si dau­giau lai­ko skir­ti ke­lio­nėms, šei­mai, po­mė­giams… Ta­čiau dar­bas įpa­rei­go­ja už­sa­ky­mą at­lik­ti laiku. Ar ne­ki­lo min­čių įdar­bin­ti dau­giau žmo­nių, juk da­bar savo ga­ra­že su­ka­tės vie­nas?

Min­čių įdar­bin­ti žmo­gų turė­jau, bet tai, ką da­rau yra la­bai spe­ci­fi­nis dar­bas, rei­ka­lau­jan­tis kant­ry­bės, kruopš­tu­mo, at­sa­kingu­mo, bend­ra­vi­mo su klien­tais, mei­lės šiai veik­lai… Daž­nai žmogus žiū­ri tik į eu­rus ir tai la­biausiai ki­ša ko­ją spren­di­mui priim­ti ki­tą dar­buo­to­ją. To­dėl ir dir­bu ramiai vienas.

Ar ne­smau­gia mo­kes­ti­nė naš­ta? Gal nau­do­jo­tės pa­ra­ma? Ar pakan­ka­mas dė­me­sys vers­lui, jauniems vers­li­nin­kams?

Tuo me­tu, kai 2017 me­tais visiš­kai įsi­ren­giau ser­vi­są, nau­dojau­si pa­ra­ma. Jos lė­šo­mis įsi­gi­jau rei­kia­mos įran­gos veik­lai. O dėl mo­kes­čių, tai jie vi­sur eg­zis­tuo­ja, visose veiklose. Kito pasirinkimonė­ra – su­si­mo­ki ir ju­di pir­myn. Ma­nau, nuo­lat bū­na įvai­riau­sių pa­ra­mų nau­jiems vers­lams, idė­jų įgy­ven­di­ni­mui, bet ma­tau, kad jau­ni­mas mie­liau ren­ka­si lengves­nį ke­lią – emig­ruo­ti ir dirb­ti ki­tiems. Ne­sa­kau, kad tai blo­gai, nes to­kiu bū­du ir­gi at­ran­di sa­ve, pa­ma­tai pa­sau­lio, bet… Iš ki­tos pu­sės, yra lais­vės, tik rei­kia drą­sos pra­dė­ti, kur­ti, pa­si­nau­do­ti teikia­ma pa­gal­ba ir dar­bas bus, kaip šven­tė.

Ką vei­kia­te sa­vait­ga­liais?

Sa­vait­ga­lius lei­džiu su šei­ma, au­gi­nu dvi­me­tę duk­rą. Šil­tuo­ju se­zo­nu daž­niau ke­liau­ja­me į auto­mo­bi­liz­mui skir­tus ren­gi­nius. At­ša­lus orams – šiek tiek ra­miau, vaikš­to­me po Bir­žus, iš­va­žiuoja­me į ki­tus mies­tus. Mėgs­ta­me ak­ty­ves­nius sa­vait­ga­lius.

Ko­kios vie­tos Bir­žuo­se Jums mie­liau­sios? Ar yra veik­los jauni­mui?

Bir­žai – tik­rai nuo­sta­bus miestas. Mano mieliausios vietos – pasi­vaikš­čio­ji­mai ta­kais pa­lei eže­rą, Ast­ra­vo til­tą ir, ži­no­ma, žai­di­mų aikš­te­les, ku­rias pa­mė­gu­si mū­sų duk­ra. Jau­ni­mui, ma­nau, yra veik­los, nors jos ga­lė­tų bū­ti daugiau. Tu­ri­me su­pras­ti, kad Bir­žai – ma­žas mies­tas, to­dėl įvai­resnių veik­lų ten­ka paieš­ko­ti ki­tuo­se miestuose.

Ar gal­vo­ja­te apie įmo­nės plėtrą?

Tu­riu min­čių plės­ti įmo­nės veik­lą, bet tik vė­liau. Kol kas pa­si­lie­ku idė­jas sau, rei­kia jas įgy­ven­din­ti.

Vers­le esa­te ly­giai aš­tuo­ne­rius me­tus. Ko ga­lė­čiau ta pro­ga Jums pa­lin­kė­ti?

Pa­lin­kė­ti man ga­li­te svei­katos ir lai­mės. To lin­kiu ir Jums, ir sa­vo klien­tams. Dar pri­dė­čiau – pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, ne­si­grę­žio­ti at­gal ir ti­kė­ti sva­jo­nė­mis

Ž. Maniko nuotr.

Asmeninė nuotr.

Ž. Maniko nuotr.