Valdiški ir privatūs darbai bei požiūriai

Redakcijos nuotr.
Feliksas Grunskis.

Vi­saip kal­ba­me apie val­diš­kus da­ly­kus. Ži­no­me, jog yra val­diš­kas daik­tas ar tur­tas. Jis pri­klau­so vals­ty­bei, tad nė­ra pri­va­tus. Jei­gu dar­bai yra at­lie­ka­mi vals­ty­bi­nė­je įmo­nė­je ar įstai­go­je, tai sa­ko­me, jog tai val­diš­ki dar­bai. Jei­gu val­džia mums už­de­da ko­kią nors prie­vo­le, sa­ko­me, jog tai val­diš­kas rei­ka­la­vi­mas. Bū­na, jog ko­kį ne­nuo­šir­dų veiks­mą ar pra­stą dar­bą pa­va­di­na­me val­diš­ku.

Apie pri­va­čią nuo­sa­vy­bę ir dar­bus at­si­lie­pia­me kur kas pa­gar­biau. O kaip ki­taip, juk sa­vi marš­ki­niai ar­čiau kū­no.

Val­di­nin­kai ta­po tar­nau­to­jais

Ko­kiai val­džiai ga­li bū­ti mie­la, kai apie ją ir jos žmo­nes ne vi­sa­da pa­gar­biai at­si­lie­pia­ma. To­dėl nuo 1999 me­tų lie­pos 30 die­nos Val­di­ni­nin­kų įsta­ty­me bu­vo pa­da­ry­ta pa­tai­sa. Ir vals­ty­bės tar­ny­bo­je dir­ban­tys as­me­nys iki tol va­din­ti val­di­nin­kais bu­vo per­va­din­ti į vals­ty­bės tar­nau­to­jus. Tad ką tik at­šven­tė­me dvi­de­šimt­me­tį, kai mū­sų val­di­nin­kai ta­po tar­nau­to­jais. Ta­čiau, nors pra­smek skra­džiai, nors na­gus nu­si­graužk, val­diš­kų dar­bų – mi­nė­ta pra­sme – vis dar pa­si­tai­ko.

Val­diš­kos Jo­ni­nės ir žmo­niš­kos Ra­sos

Šven­ta­ja­me raš­te yra už­ra­šy­tas įsa­ky­mas: šven­tes švęsk! Šven­tes švęs­ti mus pa­tin­ka. Juk šven­čiant šven­tes šven­čia­me gy­ve­ni­mą. Gy­ve­ni­mą, ku­ris kar­tais sa­vo kas­die­niais dar­bais už­kni­sa. Ir no­ri­si ret­kar­čiais nuo gran­di­nės nu­trūk­ti. Nuo se­nų se­no­vės val­džia ži­no, jog liau­džiai rei­kia ne tik duo­nos, bet ir pra­mo­gų. To­dėl ima ir pa­skel­bia ko­kią nors šven­tę. Ta­čiau vi­sa­da pri­me­na, kiek mi­li­jo­nų eu­rų per vie­ną šven­tės die­ną ne­ten­ka vals­ty­bė. Taip sa­ko, kad mus są­ži­nė tą die­ną grauž­tų? Tar­si tik mes šven­čia­me, o va­di­nin­kai, at­si­pra­šau – tar­nau­to­jai, šven­tą die­ną iš­si­juo­sę aria. Tik­rai taip bū­na – tar­nau­to­jai žmo­nėms vie­ną ar ki­tą šven­tę or­ga­ni­zuo­ja. Jau ke­lio­li­ka me­tų šven­čia­me Jo­ni­nes ar­ba Ra­sas. Šie­met Bir­žų kul­tū­ros cent­ras Jo­ni­nių šven­tę or­ga­ni­za­vo mies­to cent­re. Prak­tiš­kai – ant as­fal­to. Ko­dėl ne gam­to­je? Neo­fi­cia­liai kaž­kas tei­si­no­si, jog ki­tur bū­tų bu­vę keb­lu­mų at­si­ves­ti elekt­rą. Ta­čiau ki­tą die­ną Rin­kuš­kių kai­mo gy­ven­to­jai Sau­lius ir Si­gu­tis su bend­ra­min­čiais ant at­gai­vin­to Rin­kuš­kių-Juo­de­lių pi­lia­kal­nio be jo­kių elekt­rų su­ren­gė nuo­tai­kin­gą Ra­sų šven­tę. Su šo­kiais, dai­no­mis, apei­go­mis... Or­ga­ni­za­to­riai už sa­vo pi­ni­gus net skulp­tū­rą ant pi­lia­kal­nio pa­sta­tė ir iš­kil­min­gai ati­den­gė.

Jus­ti­no ir kom­pa­ni­jos šven­tė

Dar švie­žes­ni įspū­džiai iš šven­tės, ku­rią bir­žie­čiams su­ren­gė Jus­ti­nas su drau­gais. Pa­da­rė tarp­tau­ti­nį trum­pų fil­mų fes­ti­va­lį, į ku­rį at­si­lie­pė vos ne vi­sas pa­sau­lis. Šven­tės da­ly­viams, bu­vo ir pa­skai­tė­lės – iš is­to­ri­kų ga­vo is­to­ri­nių ži­nių. Žmo­nės klau­sė­si sa­vų dai­ni­nin­kų dai­nų. Ste­bė­jo mis­ti­nį su­fi­jų pa­si­ro­dy­mą. Es­tiš­ko­mis mant­ro­mis bend­ra­vo su pa­slap­tin­ga pa­sa­kų bū­ty­be. Kar­tu su ry­tie­tiš­kų šo­kių šo­kė­jo­mis dū­ko pi­lies aikš­tė­je... Ir vi­sa tai be val­diš­ko sce­na­ri­jaus, be val­džios pi­ni­gų... Kaip sa­kė nuo­tai­kin­gos šven­tės su­ma­ny­to­jas ir kū­rė­jas Jus­ti­nas: "Šven­tės vai­šės bu­vo su­neš­ti­nės!" O ką val­džia?! Ir­gi pri­si­dė­jo. Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vė da­ly­va­vo fil­mų per­žiū­ro­je. Sa­vi­val­dy­bės va­do­vas ki­no kū­rė­ją iš Is­pa­ni­jos, su­kū­ru­sį ge­riau­sią fil­mą, pa­kvie­tė tri­jų die­nų vieš­na­gei į Bir­žus ir kvie­ti­mą per­da­vė ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riams. Taip vyks­ta val­džios ir žmo­nių suar­tė­ji­mas.

Li­kė­nuo­se – bar­dų ir poe­zi­jos fes­ti­va­lis

Dar di­des­nis val­džios ir žmo­nių suar­tė­ji­mas prieš sa­vai­tę at­si­ti­ko Li­kė­nų par­ke, kur įvy­ko dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos fes­ti­va­lis "Li­kė­nų vers­mės". Fes­ti­va­lio me­tu dar bu­vo ati­da­ry­ta pa­sva­lie­čio dai­li­nin­ko Jū­rės pa­veiks­lų pa­ro­da. Šią gra­žią šven­tę su ei­lė­mis ir dai­no­mis su­ren­gė Li­kė­nų li­go­ni­nės bib­lio­te­ki­nin­kė Ri­ta su bend­ra­min­čiais ir rė­mė­jais. Po ren­gi­nio po­nia Ri­ta iš­var­di­jo pri­si­dė­ju­sius žmo­nes ir jiems dė­ko­jo. Tarp iš­var­din­tų­jų ir val­diš­kos įstai­gos. Kaip ne­pa­dė­ko­si, juk at­vy­ko ir da­ly­va­vo val­džios at­sto­vai. "... tai šven­tė su nu­li­niu biu­dže­tu – gy­ve­ni ir su­pran­ti, kad svar­biau­sia yra drau­gai. Bet kaip žmo­nėms rei­kia to­kių ren­gi­nių..." – so­cia­li­nia­me tink­le ra­šė šven­tės or­ga­ni­za­to­rė.

Val­džia re­mia­si drau­di­mais

Kaip jaus­tis val­džiai, kai ji kar­tais pa­stu­mia­ma į šo­ną ar nu­run­gia­ma? Ką mes ži­nom?! Gal įsi­žei­džia, o gal ap­si­džiau­gia, kad ma­žiau dar­bo lie­ka. Ta­čiau val­džia tam ir yra val­džia – jos leng­vai ne­pas­tum­dy­si. Sten­gia­si, kad be jos lei­di­mo ar įsi­ki­ši­mo net plau­kas ne­nuk­ris­tų. Tam stei­gia­mos sau­go­mos te­ri­to­ri­jos. Kad jos bū­tų ap­sau­go­tos nuo žmo­nių? Kar­tais ne­nu­sau­go. Ima ir kas nors vos ne šven­to­je vie­to­je pa­si­sta­to di­din­gą pi­lį. Tvar­kin­gai – su po­pie­riais ir lei­di­mais. Na, kaž­kaip, su kaž­ko­kiais. Ir paaiš­kė­ja, kad tie lei­di­mai nie­ko ver­ti, nes bu­vo drau­džia­ma leis­ti. To­dėl rei­kia griau­ti. Gal ir ge­rai. Tu­rė­jo dar­bo sta­ty­to­jai, tu­rės dar­bo ir grio­vė­jai. Ki­to­je sau­go­mo­je te­ri­to­ri­jos žmo­gus su­ma­nė pa­sta­ty­ti skulp­tū­rą, kad bū­tų gra­žiau. Rei­kia pro­jek­to, de­ri­ni­mų... Net ar­cheo­lo­gi­nių ka­si­nė­ji­mų, nors ten ne kar­tą bu­vo ka­si­nė­ta ir nie­ko ne­ras­ta. Ta­čiau žmo­nės ne­rims­ta. Vis kur nors ką nors pa­sta­to, nu­vei­kia, su­ku­ria... Rei­kia tų gra­žių da­ly­kų pa­si­dai­ry­ti to­liau nuo val­diš­kų na­mų. Pa­ma­ty­si­me ir sa­vi­tų me­di­nių suo­lų, drož­tų ro­dyk­lių, sa­va­dar­bių skulp­tū­rų, pa­mink­lų... Ar­čiau val­diš­kų na­mų, kur be­nu­va­žiuo­tum: val­diš­kos skar­di­nės ro­dyk­lės, stan­dar­ti­niai suo­lai, sten­dai... Ir nie­ko ne­pa­da­ry­si: kaip jie mo­ka, taip mums tar­nau­ja. Ne­pa­tin­ka? Pa­si­da­ry­ki­te pa­tys ge­riau! Ir pa­si­da­ro­me! Ir tam­pa aiš­ku, kas tą die­ną to­je vie­to­je – jie ar mes – bu­vo tik­ri vir­ši­nin­kai. Ge­riau ne­bū­na: pa­si­jun­ta­me ne pa­val­di­niais, o tik­rais žmo­nė­mis!

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.