Vabalninko kraštas yra neatsiejamas nuo medžio drožėjo, visuomenininko bei aktyvaus sporto mėgėjo Vydo Vareikos. Todėl artėjant vienai didžiausių švenčių Vabalninke – Žolinei – kalbiname šio krašto puoselėtojus. Su V. Vareika susitinkame Vabalninko širdyje − Žolinės aikštėje ir lyjant lietui, išdrožta bendruomenės namų iškaba.
Nuo samčio
Vabalninkietis pirmiausia rodo inventorių, kurį bendruomenė įsigijo projekto lėšomis bei ekspozicijos sales, kuriose gausu Vabalninko krašto menininkų darbų. Tarp jų puikuojasi ir paties V. Vareikos drožtų samčių kolekcija. Vyras pasakoja, kad čia jų yra apie 40, o namie dar turi mažiausiai 200, o dar kiek drožinių padovanota. „Esu dovanojęs samtį ir prezidentei, aišku, pasidariau labai panašų, kad turėčiau kopiją. Būna, kai mane pakviečia į kokią šventę, ten pradedu drožti medį, o baigiu gaminti sugrįžęs į namus. Pavyzdžiui, anksčiau Biržuose vykdavo kaimynų šventės. Tai likęs samtis, kurį pradėjau ten drožti“,− pasakojo vyras. Jis sakė, kad laiko išdrožti samtį reikia labai skirtingai. Sunkiausia sugalvoti idėją, o mintį įgyvendinti lengviau. Dar daug kas priklauso nuo medžio, jo rašto. „Jau paruošti mano išdrožti samčiai ir oganizuojamam gatvės krepšinio turnyrui Žolinės metu. Dabar kaip tik gaminu naują samtį, skirtą bendruomenei, jis bus surištas grandine, o kaip viskas vyks, patys pamatysite“,− sako medžio drožėjas.
Svajoja apie naują parodą
„Su drožimu susipažinau dar prieš septintą klasę. Žinoma, niekas manęs to nemokė, turėjau tik peiliuką, kurio pasigaląsti taip pat nemokėjau. Pamenu, septintoje klasėje pasigaminau skalpelį. Darbų mokytojas davė pušinę lentą, kuri, žinoma, buvo niekam tikusi, bet parodė pavyzdį ir drožiau”,− pasakojo V. Vareika. Pasak vyro, jo senelis droždavo šauktus valgyti. Dar ir jam pačiam teko valgyti senelio išdrožtu klevo šaukštu. Po kariuomenės vyras drožyba užsiėmė rimčiau – išdrožė pirmuosius samčius, o paskui juos jau serijomis gamino.
Vyras prisiminė, kad kartu su dabartiniu meru Vytu Jarecku prieš kelerius metus surengė darbų parodą Biržų pilyje. „Ji buvo mano šešiasdešimtmečio proga. Labai norėčiau, kad šešiasdešimt penkerių metų jubiliejaus proga biržiečiai vėl pamatytų mano parodą, tik atnaujintą”,− pasakojo menininkas.
Sunku atrasti idėjų
Vyras sakė nežinantis, kaip kyla idėjų gaminti skirtingus samčius, bet pripažįsta „kuo toliau, tuo sunkiau”.
„Sukūrus tiek daug samčių, jau ir pats nesuskaičiuoju, kiek jų yra, tenka rimtai pasukti galvą, kaip pagaminti nepanašų į kitus. Pradėjus drožti, sugrįžta prisiminimai ir tada rimčiau apgalvoji, ar tikrai tokio nedariau. Viena detalė susipina su kita… Įdomių samčių yra Panevėžyje organizuojamame drožėjų konkurse. Vienas iš ten esančių išties įdomus – pirmiausiai išdrožiau vaikiną su džinsais, baltiniais ir jo galva atsidūrusi samtyje. Kai visa tai sukūriau, pagalvojau, kad reikia ir merginos, todėl paimiau ir išdrožiau merginą. Ją padabinau tautiniais rūbais”,− pasakojo V. Vareika.
Sporto atsisakyti neketina
V. Vareika ne tik drožia samčius, šaukštus ir kitus dirbinius iš medžio, bet ir sportuoja, turi ne vieną sportinį laimėjimą. Vyras pasakojo, kad praėjus ketveriems metams po avarijos, dėl kurios patyrė sunkių traumų, sugebėjo atsitiesti ir tapo Pabaltijo ir Lietuvos girų kilnojimo čempionu. „Šiemet rajone senelių gretose buvau pirmas”,− šypsosi V. Vareika. Jis pripažino, kad sportas iš jo gyvenimo mažais žingsneliais traukiasi. „Turėjau rimtų traumų, po kurių turėčiau iš viso nesportuoti, bet negaliu susilaikyti. Noriu, toks mano charakteris”,− sakė V. Vareika.
Svajonė virto realybe
Turėti augintinį, o ypač mylimą šunelį, tikriausiai nori kone kiekvienas žmogus. Ne išimtis ir V. Vareika. „Kai buvau mažas, visada norėjau vilkinio šuns. Vėliau Biržuose nusipirkau aviganį ir, sužinojęs, kad Panevėžyje yra treniruoklis, pradėjome ta linkme dirbti, paskui dalyvauti varžybose. Buvome įtraukti į Panevėžio rinktinę. Penkiakovės rungtyje būdavome ketvirti. Dabar turiu devynis įvairių veislių šunis. Mažoji dukra išvyksta mokytis, todėl teks svarstyti apie jų mažinimą. Trys mano dukterys yra mokytojos, sportininkės, o ketvirta, kaip juokauju, atsarginė. Ji gerai šaudo ir išvyksta mokytis kariūnės profesijos”,− pasakojo V. Vareika.
Reikia vado
Vyras pasakojo, kad neretai sulaukia skambučių ir prašymų padėti susibendrauti su augintiniais. „Knygose rašoma viena, tačiau realybėje yra kitaip. Būna klaidelių, kurios labai kenkia auklėjant keturkojus. Šuo yra kaip ir žmogus – jis turi savo charakterį, todėl reikia supratimo ir priėjimo. Galbūt problema ta, kad žmogus neturi kantrybės. Labai svarbu, kad šuo žinotų, kas yra vadas arba lyderis. Jeigu kalbėčiau ramiai, tyliai, su netinkama intonacija, tai šuo suabejotų, ar verta klausyti komandų. Tada, paleidus kieme keletą šunų, jie pradėtų pyktis ir kovoti dėl vado vardo. Man taip nebūna – šunys žino, kad aš esu jų vadas, todėl elgiasi gražiai. Kartais stebiuosi, kaip jie bando įtikti vadui, tai yra man – ateina, prašo glostyti, kad kitam sukeltų pavydą. Tada kitas bando glaustis, prašo dėmesio”,− pasakojo vyras.
Koks šeimininkas, toks ir jo šuo
Šuns išdresavimo laikas priklauso nuo tikslų. Jei šuo protingas, pasak dresuotojo, jį galima išmokyti komandų ir paklusnumo per mėnesį. Tačiau, anot pašneovo, protingas turi būti ne tik šuo, bet ir šeimininkas. „Pasiimi jauną šunį, kurį nori dresuoti, ir kartu jau dresuotą senesnį, todėl darbas vyksta daug paprasčiau, nes jaunas šuo mėgdžioja vyresnįjį. Pašaukus jauniklį, tikrai neatbėgs, tačiau pašaukus savąjį, šis paklūsta, todėl ir jauniklis mokosi ir atkartoja. Per mėnesį gali išmokti komandų. Kai augintinį pasiima šeimininkai ir jiems paaiškinama, kaip elgtis su gyvūnu, ne viskas sklandžiai klostosi. Dažniausiai problemų būna su… keturkojų šeimininkėmis. Šuo mus stebi, girdi ir skanuoja mūsų veidą. Jeigu kalbėsime ramiu tonu, su miela veido išraiška, šuo atsipalaiduos ir mūsų neklausys. Primenu, kad būtina parodyti, kas yra vadas”,− pasakojo V. Vareika.
Legendinis turnyras
Krepšinio turnyras Vabalninke vyks jau 29-ąjį kartą. V. Vareika pasakojo, kad šis turnyras pradėtas propaguojant sportą. „Pirmieji turnyrai organizuoti ne mano vieno, o dirbome su kolega. Vėliau turnyrui norėjosi suteikti pavadinimą, todėl suteikėme Algimanto Šato vardą. Labai džiaugiamės, kad jis vis dar atvyksta palaikyti. Šis vabalninkietis savo pasiekimais niekuo nenusileidžia Vladui Garastui. A. Šatas pelnęs daug prizinių vietų, vėliau treniravo merginas, moteris, kurčnebilius. Mums norėjosi su šiuo turnyru jį pagerbti. Lauksime jo ir šiais metais”,− pasakojo vyras.
Registracija į turnyrą vyks šventės dieną − rugpjūčio 14-ąją. „Labai įsimintinas finalas buvo pernai, kai dėl geriausiojo vardo rungėsi dvi vabalninkiečių komandos. Iš pradžių visi plojo įmetus vienai, paskui įmetus kitai komandai. Po to iš viso nebeplojo, nes nežinojo, kurią komandą palaikyti. Šiemet greičiausiai šis scenarijus nebepasikartos, nes, mano žiniomis, Vabalninkui atstovauti žada viena komanda. Su mūsų turnyro atributika yra pašto vokai, išvykę kraštiečiai kuria specialius ir išskirtinius plakatus. Labai džiaugiamės, kad per tiek metų pavyko suburti nemažai rėmėjų, pasiekti įvertinimų. Žolinė vabalninkiečiams ir sugrįžtantiems į savo kraštą yra prasminga ir tradicinė. Grįžtantys pas artimuosius arba pašvęsti sudalyvauja turnyre. Tikimės gero oro ir daugybės gera nuotaika trykštančių komandų”,− kalbėjo V. Vareika.
„Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje”.
