Apie Adolfo Meko archyvo atsiradimą Mekų centre galėčiau papasakoti labai nedaug, nes dar tuo metu nedirbau ir nebuvau liudininkas šio proceso. Vis dėlto būtent šis fondas yra geriausiai mano išnagrinėtas ir man žinomas Mekų centre. Žinoma trumpai reikėtų paminėti ir Mekų centro atsiradimo istorija. Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras susikūręs 2020 m., pagrindu jam įkurti tapo 2017 m. Jono Meko padovanoti rankraščiai. Vėliau gausėjant išsamesniems rinkiniams ir dovanojimams atsirado Adolfo Meko, Bronislovo Stakėno, Povilo Jašinsko bei Petro Meko fondai.
Taigi, grįžtant prie Adolfo Meko archyvo, pirmomis dienomis dar nelabai įsivaizdavau, nuo ko imtis, ir neturėjau aiškios darbų krypties. Tačiau palaipsniui, besimokydamas ir gilindamasis, ėmiau svarstyti, nuo ko galėčiau pradėti darbus su pačiu archyvu ir atkreipiau dėmesį, kad ganėtinai neseniai susikūręs Adolfo Meko fondas buvo dar mažai tyrinėtas, o kaip tik šie metai buvo Adolfo Meko šimtmečio minėjimas. Esant aiškiam tikslui ir ganėtinai pagrįstai motyvacijai, ėmiausi tvarkyti archyvą, o kad tai padaryti, reikėjo perskaityti ir surūšiuoti atitinkamai laiškus bei kitokius ten esančius dokumentus. Per visą pusmetį nuo darbų pradžios dar 2024 m. liepos mėnesį įkurtas Adolfo fondas nuo vos kelių objektų išaugo į šimtus vienetų skaičiuojantį rinkinį, su kuriuo šiandien gali susipažinti bet kuris interesantas, norintis daugiau sužinoti apie Adolfo Meko asmenybę.
Taigi, pereinant prie pačio turinio, Adolfo Meko tyrinėtojams ir juo besidomintiems yra gerai žinoma, kad Adolfas buvo spalvinga ir ganėtinai chaotiškas asmenybė. Tas chaotiškumas atsispindi ir jo laiškuose, kas kartais apsunkina jų nagrinėjimą. Nors ir žinoma, kad tais laikais, kai jis rašė laiškus, dar nebuvo išmaniųjų telefonų ar socialinių tinklų, kuriais būtų galima, kaip mums dabar atrodo įprasta, nepertraukiamai palaikyti ryšį su artimaisiais, ir prireikus išsipasakoti, išlieti emocijas, o ir patys laiškai kartais, išsiųsti, pasimesdavo arba ilgai keliaudavo, todėl nagrinėjami laiškai kartais yra net kaip 2-5 laiškų rinkiniai, kuriais aprašomi keli skirtingi įvykiai ir perteikiamos skirtingos Adolfo emocijos. Vienoje pastraipoje Mekas grožisi Paryžiaus senamiesčio grožiu, o kitoje pastraipoje smerkia muziejus, paslepiančius meną po „senienų“ etikete, o dar kitoje piktinasi lietuvių rašytojais dėl jų sentimentalumo. Didelė laiškų dalis apima Adolfo tarnybos Prancūzijoje laikotarpį, kai jis buvo toli nuo savo artimųjų – brolio Jono ir kitų draugų, todėl dažnai per laiškus persiduoda išgyventa jo vienatvė ir liūdesys.
Tačiau šiuose laiškuose galima lengvai pastebėti ir Adolfo eksperimentavimus kinematografijoje ir jo pastebėjimus bei patarimus Jonui Mekui filmų kūrimo klausimais. Deja, fonde nėra Jono rašytų atsakymų į Adolfo laiškus, kurie suteiktų pilną susirašinėjimo vaizdą. Bet iš esamų laiškų galima susidaryti paveikslą, kad Adolfas jų filmų kūryboje įnešė didelį indelį iš techninės pusės – rekomenduodamas, konsultuodamas filmavimo klausimais, siųsdamas savo paties filmuotą medžiagą ir finansiškai paremdamas Joną. Taip pat nemažai laiškų atskleidžia, kaip Adolfas stengėsi užmegzti naujus kontaktus su Europos filmų kūrėjais, ieškojo mecenatų, galinčių finansuoti jų veiklą.
Nagrinėjant laiškus, ypač vertingi atrodo Lietuvos prisiminimai, gimtinės ir artimųjų ilgesys. Kaip pavyzdį pacituosiu vieną ištrauką iš Adolfo Meko laiškų, kurioje jis aprašo savo viešnagę Šveicarijoje:
„Vakare isejome i laukus – Lietuva, kazkas daugiau negu Lietuva. Zeme ir grudai ir zmones prasti ir paprasti. Ir kalne kaimo jaunimas kureno lauza ir giedojo giesmes (protestantai!) ir soko tautinius sokius ir tautines dainas. Ir tokia atmosfera, kaip niekur, kaip niekada. Ir norejos ismainyti Amerika uz visa be priedo ir likti cia gyventi ir nieko daugiau netroksti. Mazas ju kaimelis ir mazas ju pasaulis, kaip pas Exsupery. Ir kada susedom prie stalo valgyti, tevas kalbejo malda, ir kada baigeme – malda. Ir rankas sudejau ir sakiau * Skalsink Dieve, kaip ir jie. Ir juoda storom riekem duona ir bulves ir pienas, kad karve kvepias ir visa taip, kaip Jasinskas kad pasakoti mokedavo ir visa gyva. Jie veziojo mane, jie vedziojo mane, kur Jasinsko buta ir keista – keista“.
Fonde galima rasti ne tik paties Adolfo su spausdinimo mašinėle rašytų laiškų, bet ir jo kūrybos fragmentų, pavyzdžiui, „George the human“. Taip pat saugomi ir ne ką mažesnės reikšmės žymių žmonių laiškai. Tačiau vienas iš ryškesnių fondo perlų, būtų jo motinos Elzbietos Jašinskaitės-Mekienės laiškai, skirti Adolfui ir Jonui Mekams. Nors fonde saugomi laiškai nėra dienoraščiai ar kūrybiniai rankraščiai, bet tai yra ne ką menkesni šaltiniai, leidžiantys susipažinti su asmeniniais Adolfo Meko išgyvenimais, džiaugsmais ir suklupimais.
Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyresn. bibliotekininkas T. Verkelis