Lengva gyventi visuomenėje ir vadovautis jos nuomone, lengva gyventi savarankiškai ir viską spręsti pačiam, tačiau didis tas, kuris, būdamas minioje, sugeba išsaugoti savitumą, derinamą su nepriklausomybe ir individualumu. Šiandieninis mūsų pašnekovas – Vytautas Stankevičius, ūkininkas ir verslininkas iš Parovėjos kaimo. Jis turi savąjį AŠ ir geba tai parodyti aplinkiniams.
Tautos patarlė sako, kad iš žemės darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas. Kaip Jums kilo mintis kurti savo verslą ir užsiimti žemės ūkiu?
Manau, kad ši patarlė jau atgyvenusi ir buvo aktuali tarpukariu, kai prie Smetonos ūkininkai negalėjo parduoti savo produkcijos ir net valdininkams buvo duotas įsakymas būtinai nusipirkti Kalėdoms ūkininko žąsį.
Esu įsitikinęs, kad jei dirbi, tai ir turi: juk mūsų žemė maitintoja dosni ją dirbantiems.
Žemdirbio profesija įdomi, suteikianti daug prasmės. Mūsų pradžia buvo sudėtinga. Po Nepriklausomybės atgavimo pateikėme prašymą atgauti žemę ir norėjome kurti savo žemės ūkį. Bet tada dar visur vyravo sovietmečio palikimas – ir žemės ūkyje, ir valdininkų galvose. Todėl mums niekas nieko neatidavė ir nedavė. Buvo toks sunkių permainų metas, kai niekam nereikėjo žemės ūkio, kai viskas buvo plėšiama ir daužoma. Mūsų su žmona specialybės tapo nereikalingos: žmona agronomė, o aš zootechnikas, bet darbo kultūrą mums įdiegė tėvai, dar vaikystėje buvome išmokę džiaugtis prinokusiu obuoliu, parskridusiu gandru, pirmu raudonu rudens lapu… Todėl ėmėmės veiklos. Reikėjo išmaitinti šeimą, nes joje augo trys pametinukai vaikai.
Kūrėmės nuo nulio, neturėdami nieko. Pradėjome nuo prekybos, turėjome mažą restoranėlį Raguvėlės dvare. Pradžioje sekėsi neblogai, bet vėliau atsirado uniformuoti reketininkai, papirkti politikai, prekybos centrai, kurie pasakė: „Tuoj jums bus bankrotas“. Panašiai ir įvyko, todėl, kai žmonos tėvai mums padovanojo kelis hektarus žemės, pradėjome ūkininkauti. Iš pradžių neturėjome nieko, prašėme kaimynų ūkininkų pagalbos, trąšas barstėme ir javus sėjome rankomis.
Kai pavasarį sudygo miežių laukas, stovėjau prie jo ir ašaras iš džiaugsmo braukiau.
Bet rudenį pamatėme, kad neturime kuo ir tų kelių hektarų nukulti. Tokia buvo pradžia. Pienininkystės imtis mus paskatino tuometis „Rokiškio sūrio“ vadovas Antanas Trumpa, suteikęs pirmąsias paskolas.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com
Pieno ūkį prieš dvidešimt penkerius metus įkūrę Vaidutė ir Vytautas Stankevičiai puikiai žinomi ne tik Biržų krašto, bet ir visos Lietuvos pienininkams. Jų ūkyje įdiegtos naujausios technologijos, taupančios resursus, aplinką ir gaminančios kokybiškus pašarus. Šiandien ūkį valdo trys savininkai: Vytautas, Vaidutė ir jų sūnus, o jų ūkyje yra 700 melžiamų ir tiek pat veislinių telyčių, valdo 1200 ha žemės plotą.