Gegužės 8-tą dieną teatralė Hana Šumilaitė paminėjo dar vieną gražų savo gimtadienį. Galbūt skaitytojai nustebs sužinoję, jog anksčiau ekranuose dažnai šmėžavusi moteris šiandien vis dar aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime – veda renginius, režisuoja spektaklius, o kartais ir pati čiumpa šluotą ir užlipa ant scenos prajuokinti susirinkusios publikos. Mėgėjiško teatro puoselėtoja džiaugiasi, kad čia susirenka „vieno kraujo“ žmonės, kurie per gyvenimą keliauja ant tos pačios bangos. Ir nieko nuostabaus – juk teatras kiekvieną iš mūsų nors trumpam pakylėja virš realybės. Hana Šumilaitė neslepia, jog dabar tiek teatre, tiek televizijoje yra įsišaknijusi amerikietiška greito vartojimo kultūra, kai žiūrovams labai dažnai siūloma prastos meninės vertės produkcija. Tačiau humoro nestokojanti pašnekovė tiki, kad ateityje pribręsime lūžiui ir pokyčiams. O ar tie pokyčiai bus į gerą – tik laikas parodys. „Humoras yra tiesiogiai susijęs su intelektu. Tam, kad suprastum užslėptą mintį, tam reikia turėti smegenų,“ – sako visai Lietuvai ponios Hanos vardu geriausiai pažįstama režisierė, sutikusi pasidalinti savo gyvenimo kasdienybe.
Puikiai prisimenu laikus, kai Jus buvo galima išvysti bent kartą per savaitę – serialuose, laidose. Dabar jau kuris laikas esate pasitraukusi iš eterio. Kuo šiandien užsiimate?
Lietuvoje taip jau yra įprasta, kad populiarumo rodiklis yra televizija. Bet aš matau, kad dabar televizija nusirito iki tokio lygio, kad jau net nežinau, ar normalus žmogus gali jos kuriamoje produkcijoje dalyvauti. Tai aš ir nedalyvauju.
Tačiau veiklos man tikrai netrūksta. Vadovauju mėgėjiškiems vaikų ir suaugusiųjų teatrams. Labai daug važinėjame, gastroliuojame, statome naujus spektaklius, rengiame festivalius. Suaugusiųjų teatro (Kauno rajono Ramučių kultūros centro Voškonių laisvalaikio salės teatras „Siena“) veikla vyksta intensyviai – praktiškai kiekvieną savaitę rengiame pasirodymus vis kituose miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Šiuo metu mūsų repertuarą sudaro trys spektakliai, kuriuose vaidina 15-20 žmonių. Tiesa, norinčiųjų būtų daug daugiau, tačiau nebeturiu laiko užsiimti su dar didesne grupe. Juk priėmus žmogų reikia duoti jam vaidmenį. Dabar galimybės yra visai kitokios: anksčiau važinėdavome į spektaklius autobusuose, dekoracijas iš paskos veždavo sunkvežimis. Dabar taip nėra. Tenka sutilpti į vieną ar du automobilius. Tad stengiuosi daryti tokius spektaklius, kuriuose vaidintų mažiau aktorių ir būtų lengviau keliauti. Prašymų priimti į teatrą sulaukiu kiekvieną mėnesį. Jaučiu, kad žmonėms to labai reikia – visi nori turėti bendraminčių ratą ir vietą, į kurią gali ateiti ir kokybiškai praleisti laiką.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
BEKIAUŠĖMS PARTIJOMS: „ DU KIAUŠINIUS IR VARPĄ!“