Naujausios
Įslaptintas visuomenės interesas
Vis dažniau rengiami uždari teismų posėdžiai. Pasiteisinant — visuomenės labui. Naikinami išnagrinėtų bylų daiktiniai ir vaizdiniai įrodymai, o pačios bylos įslaptinamos. Pasiteisinant — visuomenės ir nusikaltėlių aukų labui. Bet gal visuomenė vis labiau saugoma nuo teisės žinoti?
Šią savaitę skandalinga pedofilijos istorija pasidomėjusi žurnalistė, LNK televizijos laidos „Paskutinė instancija“ vedėja Rūta JANUTIENĖ, mano būtent taip.
— Ar slepiant nuo visuomenės informaciją apie pedofilų bylas iš jos neatimama teisė apginti savo vaikus ir ar taip nedaroma paslauga vaikus išnaudojančių iškrypėlių tinklui?
— Mūsų tirtoje istorijoje yra tam tikras kazusas. Vienoje iš 6 pedofilo Leonido Gotlibo bylų, kaip paliudijo su ja susijęs teisininkas, tyrėjų paimtoje vaizdo medžiagoje buvo matyti, kaip pedofilo su paaugliu atliekamą lytinį aktą stebi ponas N. Teisininkas pažino, jog tai–žinomas politikas iš Artūro Paulausko aplinkos, tuo metu turėjęs didžiulę įtaką Lietuvos teisėtvarkos sistemai.
Mes atlikome eksperimentą dviejuose teismuose, kurie nagrinėjo L.Gotlibo bylas, ir pabandėme susipažinti su jų medžiaga.
Minimos bylos buvo išnagrinėtos uždaruose posėdžiuose, o pagal procesą, jei teismo posėdis buvo uždaras, ta medžiaga nėra vieša. Kita vertus, Konstitucija sako, kad bet koks neviešumas, jei jis kertasi su viešuoju interesu, gali būti kvestionuojamas.
Aš manau, kad visos pedofilijos bylos turėtų būti skelbiamos jau vien dėl prevencijos. Kad tie nusikaltėliai būtų visuomenei žinomi, ir kad žmonės, visų pirma tėvai, globėjai, galėtų nuo jų apsiginti. Toks L.Gotlibas dabar jau vėl vaikšto Vilniaus gatvėmis, paleistas iš kalėjimo šiek tiek anksčiau laiko.
Taigi, nuėjome į Vilniaus 3-iąjį apylinkės teismą, kur L.Gotlibo byla buvo nagrinėta uždarame posėdyje. Tačiau ten gavome daugybę informacijos. Mums nešė dokumentus, kurių prašėme, padarė kopijas, tik nukentėjusiųjų pavardės juose buvo užtušuotos. Dokumentai nuasmeninami, kad nukentėjusių nepilnamečių teisės nebūtų pažeistos. Taip ir turėtų vykti, jei viešasis interesas reikalauja, kad tos bylos būtų paskelbtos.
Deja, Vilniaus 2-ajame apylinkės teisme, kurio pirmininku L.Gotlibo bylos nagrinėjimo metu buvo dabartinis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, mums nedavė net bylos rezoliucinės dalies, viskas buvo įslaptinta.
— Kieno interesai iš tiesų ginami, slepiant tą informaciją nuo žurnalistų ir nuo visuomenės,–pedofilų ar jų aukų?
— Bylose mums labiausiai rūpėjo, kokie buvo surinkti dokumentai, kokie padaryti veiksmai. Norėjome išsiaiškinti, ar buvo ieškoma pedofilo klientūros, ar ji buvo rasta ir apklausta. Nes pas L.Gotlibą buvo paimta toks kiekis klaikios vaikiškos pornografijos, kad buvo galima įtarti, jog ji skirta ne vien asmeniniam naudojimui.
Teismo nuosprendyje klientūra neatspindėta. Todėl ieškojome daiktinių įrodymų, ar ji išties buvo užfiksuota byloje. Mūsų liudininkas tvirtino, kad joje buvo užrašų knygelė su telefonų numeriais ir prie jų užkoduotais vardais. Jei taip, tuomet ji turėjo tapti dar vieno ikiteisminio tyrimo pagrindu. Tačiau paaiškėjo, kad įrodymai sunaikinti.
Taigi, klientūra iš bylos kažkur dingsta, išnyksta visas pedofilų tinkliukas, o į teismą eina vienas L.Gotlibas ir krūva nuskriaustų vaikiukų... Kyla visokių klausimų, bet atsakymų nėra — viskas susiplaka arba į nenorėjimą kalbėti, arba į perdėtą slaptumą.
— Ar nemanote, kad ir šiandien tiriamoje D.Kedžio dukters byloje pedofilų tinklas tiesiog išslys iš prokurorų akiračio?
— Sprendžiant iš prokurorų elgesio, viskas eina ta linkme, kad dar palauksim metelius... O vaikų psichologai sako, kad tokiame amžiuje labai greitai trinasi iš atminties ištisi gabalai, juolab kad vaikui tai nebuvo malonūs prisiminimai.
— Nekyla minčių, kad už įtariamųjų yra kažkas, turintis didelę galią?
— Taip, įtariamasis yra ne girtuoklis iš kaimo, dėl to jis šiandien vilki neperšaunamą liemenę. O jeigu prokurorai pedofilijos bylą nutrauks, turėtų būti keliamas ieškinys dėl priekabiavimo prie A.Ūso. Jo gynyba iš tiesų yra labai agresyvi.
— Kas, jei ne žiniasklaida, galėtų apginti vaiką?
— Prokurorai daro viską, kad užglaistytų šią istoriją. Va tada žiniasklaida tampa net ne paskutine instancija, bet ta instancija, kuri privaloma tvarka uždavinėja klausimus tiems, kurie privalo būti paskutine instancija.
— Bet ir žiniasklaidą valdžia nuolat taikosi užčiaupti, prikuria vis daugiau kliūčių, apribojimų.
— Valdžios kova su žiniasklaida vyksta nuolatos. Beje, ji vis paaštrėja, kai tik konservatoriai ateina į valdžią. Jų valdymo laikais ir Baudžiamasis kodeksas buvo „pataisytas“ taip, kad žurnalisto klaida tapo šmeižtu ir kriminaliniu nusikaltimu. Kovojimas su kitaip mąstančiais, klausinėjančiais “ne tų“ klausimų yra būdingas ženklas valdžiai...
Palyginti su visa visuomene, tai yra gana nedidelė grupė. Tačiau „jie“ yra solidarūs, “jie“ įsitvirtinę aukštuose postuose ir teigia visuomenei, kad ši yra bejėgė ir beteisė. Beje, po sovietmečio to net nereikia labai nuosekliai teigti, nes visuomenei tai buvo kalte įkalta.
Žmonės šioje valstybėje jaučiasi, tarsi būtų niekas. Ir tik tuomet, kai žmogaus pusėn stoja žiniasklaida, su juo pradedama skaitytis. Atrodo, iš tiesų viešumas yra vienintelis būdas pažadinti valdžia besimėgaujančių ponų gėdos jausmą.
— Netrukus gali nebelikti ir to: jei bus priimtos dabar pasiūlytos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, politikai išgaruos iš viešųjų asmenų sąrašo.
— Mūsų teisės labai nuosekliai siaurinamos. Jau ir ankstesnė šio įstatymo redakcija apribojo viešų asmenų ratą. Labai keista dabartinė formuluotė, kurią kiekvienu atveju galima ginčyti. Pavyzdžiui, jei privatus asmuo registravosi kažkokio valstybinio projekto lobistu, kaip jis veikia–kaip privatus ar viešas asmuo?.. Daug kas Lietuvoje yra labai sunkiai suvokiama, taikomi dvejopi standartai.
Tarkime, sužinoti, kam priklauso turtas, įmonės akcijos, Lietuvoje neįmanoma kitaip, tik mokant už tą informaciją didelius pinigus, nors daugelyje valstybių tai yra viešai prieinama informacija. O jei tu negali prieiti prie pirminio šaltinio, negali net tikslaus klausimo suformuluoti.
— Apribodama žurnalistų teises, valdžia skelbiasi ginanti visuomenę, o iš tiesų siekia būti neliečiama? Ar jai reikia kažkokios paskutinės instancijos, galinčios atskleisti jos pačios machinacijas, užkulisinius veikėjus?
— Valdžiai nereikia. Bet reikia visuomenei. Ji turi teisę žinoti. Ir manau, kad visuomenė puikiai sugeba atsirinkti tikrąją žiniasklaidą. Pastarojo meto rezonansinės bylos, visa ta šizofrenija rodo, kad visgi žmonės supranta, kas į kurią pusę žaidžia...
Reikia pripažinti, kad žiniasklaida neretai negali būti paskutinė instancija ir dėl pačių žurnalistų išprusimo, gebėjimų, kvalifikacijos stokos. Todėl, kad juos kaip anksčiau, taip ir dabar moko žmonės, niekada iš šio amato negyvenę. Be to, žiniasklaidos rinkoje yra labai didelė užsakomosios produkcijos pasiūla. Mokami, manyčiau, nemenki pinigai, kad visuomenę pasiektų kita, užsakovui naudinga, versija.
Bet aš esu optimistė ir manau, kad krizė, kurią visi keiksnoja, yra į naudą. Ji privertė išsiryškinti veikėjus, kurie buvo užkulisiuose, mat kova dėl resursų dabar yra labai nuožmi, ir mes pamatome labai daug dalykų, kurių anksčiau negalėjome matyti.