\"Ačiū, pareigūnai!\" – geriausias įvertinimas

"Ačiū, pa­rei­gū­nai!" – ge­riau­sias įver­ti­ni­mas

Ry­toj – Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų die­na. Dar juos va­di­na An­ge­lais Sar­gais. Tai grei­čiau­siai dėl to, kad bū­tent po­li­ci­nin­kai ne­re­tai pir­mi iš­tie­sia pa­gal­bos ran­ką į bė­dą pa­te­ku­siam žmo­gui.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Akis­ta­ta su mir­ti­mi

Va­kar Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai da­ly­va­vo Rad­vi­liš­ky­je vy­ku­sia­me Po­li­ci­jos die­nos mi­nė­ji­me. Jo me­tu tarp ki­tų pa­rei­gū­nų ap­do­va­no­ti ir Pat­ru­lių rink­ti­nės vy­riau­sie­ji pa­tru­liai Do­mas Šta­bo­kas ir Ros­ta­nas Pi­gu­le­vi­čius.

Vy­rams įteik­ti III laips­nio po­li­ci­jos pa­si­žy­mė­ji­mo ženk­lai „Už nuo­pel­nus“. Tai po­li­ci­jos va­do­vų pa­dė­ka už iš­gel­bė­tą žmo­gaus gy­vy­bę.

20-me­tė šiau­lie­tė, ku­riai pa­dė­ti pa­vy­ko, grei­čiau­siai net ne­ži­no, ko­kį emo­ci­nį šo­ką pa­ty­rė įvy­kio vie­to­je at­si­dū­rę abu pa­tru­liai, kai su­pra­to, kad pa­gal­ba be­veik ne­beį­ma­no­ma.

Šian­dien jie­du ne­no­ri leis­tis į de­ta­les: sa­ko, svar­biau­sia, kad vos ru­se­nan­čią jau­no žmo­gaus gy­vy­bę pa­vy­ko pri­kel­ti gy­ve­ni­mui. Vis dėlto – jei­gu ne ži­nios ir grei­ta reak­ci­ja, šian­dien apie šį įvy­kį, kaip lai­min­gą is­to­ri­ją, ne­kal­bė­tu­me.

Pri­si­mi­ni­mai iš­lie­ka

Su abiem pa­rei­gū­nais kal­ba­mės prie jų nak­ti­nę pa­mai­ną. Po pus­va­lan­džio D. Šta­bo­kas ir R. Pi­gu­le­vi­čius sės į tar­ny­bi­nį au­to­mo­bi­lį ir iš­va­žiuos į Šiau­lių gat­ves.

De­šimt­me­tį po­li­ci­jo­je dir­ban­tis kel­miš­kis D. Šta­bo­kas tik šyp­so­si pa­klaus­tas apie nak­ti­nius „nuo­ty­kius“. Sa­ko, nie­kad ne­ži­nai, kur vie­no ar ki­to pa­tru­lia­vi­mo me­tu at­si­dur­si – gal su­si­rem­si su gir­tu šei­mos skriau­di­ku, gal vy­sie­si il­ga­pirš­tį gat­vė­je, o gal mal­šin­si įsi­siau­tė­ju­sius chu­li­ga­nus kur nors Kur­šė­nuo­se, Šiau­liuo­se ar Rad­vi­liš­ky­je.

Nors praė­jo ne vie­ne­ri me­tai, pa­tru­lis iki šiol at­si­me­na, kai Šiau­lių ra­jo­ne gai­vi­no sa­vi­žu­dy­bę pa­si­rin­ku­sią mo­te­rį. Į bu­tą iš­kvies­ti po­li­ci­nin­kai tą­syk jai su­tei­kė pir­mą­ją pa­gal­bą. D. Šta­bo­kas at­me­na, vil­ties be­veik ne­be­bu­vo. Lai­mei, ta­da, kaip ir prieš ke­le­tą sa­vai­čių, po­li­ci­nin­kams mo­te­rį pa­vy­ko iš­trauk­ti iš mir­ties gniauž­tų.

„Tą įvy­kį daž­nai pri­si­me­nu. Gal kad ta mo­te­ris su nuo­ta­kos su­kne­le bu­vo...“, – su­si­mąs­to pa­rei­gū­nas.

Ar­ba in­ci­den­tas Kur­šė­nuo­se prieš ge­rą pus­me­tį, kai žmo­gus žmo­gų pa­de­gė. Iki šiol tas su­de­gęs žmo­gus D. Šta­bo­kui sto­vi prieš akis.

Tar­ny­bos pra­džio­je po emo­ciš­kai sun­kios pa­mai­nos kar­tais sun­kiai sek­da­vo­si už­mig­ti, kan­ki­no min­tys, kad gal ne vis­ką iki ga­lo ir tin­ka­mai pa­da­rė.

Pa­tir­tis iš­mo­kė „at­si­jung­ti“. Nors apie kai ku­rio­se si­tua­ci­jo­se virš gal­vos ka­bo­ju­sį pa­vo­jų ar­ti­mie­ji net ir ne­ži­no.

Leng­va ne­bū­na

D. Šta­bo­kas iro­ni­zuo­ja tie­siog tu­rin­tis lai­mę da­ly­vau­ti įtemp­to­se gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­jo­se.

„Šiau­lių kraš­te“ bu­vo ra­šy­ta, kaip Šiau­lių po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai apie tris ki­lo­met­rus iš miš­ko sa­va­dar­biais ne­štu­vais iš­ne­šė Rė­ky­vos pel­kė­se pa­si­kly­du­sią 85 me­tų gry­bau­to­ją.

D. Šta­bo­kas žvilg­te­li į sa­vo ba­tus: ne­pa­si­ruo­šęs klam­po­ti po pel­kes jis tą­syk bu­vo.

Grį­žo van­dens pil­nais ba­tais, te­ko gy­dy­tis per­ša­li­mą, ta­čiau bu­vo ge­ras jaus­mas, kad tą pa­var­gu­sią se­no­lę pa­vy­ko iš­gel­bė­ti. O ir mo­ters ar­ti­mų­jų „ačiū“ iki šiol šil­do.

„Kai gel­bė­ji žmo­gų, net ne­pa­gal­vo­ji apie grės­mę pa­ties gy­vy­bei ar svei­ka­tai. Kaž­kaip spon­ta­niš­kai vis­kas – su­si­tel­ki, ir tiek, – sa­ko 33-ejų D. Šta­bo­kas. – Tik kai po vis­ko ap­gal­vo­ji, kad grė­sė rim­tas pa­vo­jus, pa­si­da­ro tru­pu­tį ne­jau­ku. Bet įspū­džiui iš­blė­sus už­si­mirš­ta“.

Lie­ka pri­si­mi­ni­mai.

Dir­bo Kel­mė­je. Su ko­le­ga va­žia­vo nai­kin­ti „sa­ma­go­no“ taš­ko. Jo sa­vi­nin­kė pa­rei­gū­ną už­si­puo­lė kir­viu. Tik per plau­ką pa­vy­ko iš­si­suk­ti nuo kir­čio.

Ar­ba ren­gi­nio Šiau­liuo­se me­tu. Vie­ną pa­žei­dė­ją pa­tik­ri­nęs pa­tru­lis stai­ga pa­ju­to į gal­vą įrem­tą gink­lą. Tuo me­tu gal­būt tik­sė­jo pa­sku­ti­nės jo gy­ve­ni­mo se­kun­dės...

Ar pra­dė­da­mas po­li­ci­nin­ko ke­lią pa­rei­gū­nas įsi­vaiz­da­vo, ko­kia ri­zi­ka ši­ta­me dar­be?

Jau­tė, kad ri­zi­kos yra, ta­čiau kad ji yra to­kia di­de­lė, su­pra­to tik ta­da, kai pa­ju­to sa­vo kai­liu.

Nė­ra ru­ti­nos

Vy­riau­sia­sis pa­tru­lis Ros­ta­nas Pi­gu­le­vi­čius į Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­nin­kų gre­tas sto­jo prieš po­rą me­tų.

San­tū­rus pa­rei­gū­nas šyp­so­si pa­klaus­tas, ar rink­tų­si po­li­ci­nin­ko ke­lią dar kar­tą. Tei­gia, nie­ko ki­to kol kas ir ne­no­rė­tų vien jau to­dėl, kad ta­me dar­be nė­ra ru­ti­nos.

R. Pi­gu­le­vi­čius su rea­liu pa­vo­ju­mi pa­ties svei­ka­tai ar net gy­vy­bei kol kas nė­ra su­si­dū­ręs.

Ta­čiau te­ko pa­tir­ti prieš po­li­ci­ją nu­si­sta­čiu­sių chu­li­ga­nų iš­puo­lių.

Pa­dė­ka įkve­pia

Ar daž­nai po­li­ci­nin­kams už su­teik­tą pa­gal­bą pa­dė­ko­ja­ma?

R. Pi­gu­le­vi­čius ste­bi­si, kad žmo­nės dė­kin­gu­mą kar­tais jau­čia ir dėl men­kiau­sios pa­slau­gos, kad ir ke­lio pa­ro­dy­mo.

Jau­nas po­li­ci­nin­kas pri­si­me­na, sy­kį su ko­le­ga Šiau­liuo­se, Til­žės gat­vė­je, kei­tė pra­dur­tą pa­dan­gą. Tuo­jau po to vai­ruo­to­ja ap­skri­ties po­li­ci­jos va­do­vams at­siun­tė laiš­ką, ku­ria­me pa­dė­ko­jo už pa­gal­bą ke­ly­je ir pui­kų pa­tru­lių ug­dy­mą.

Ge­ra bu­vo su­lauk­ti ir mi­nė­tos Rė­ky­vos miš­ke pa­si­kly­du­sios se­no­lės duk­ters pa­dė­kos. Mo­te­ris at­vy­ko į Vy­riau­sią­jį po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą ir as­me­niš­kai pa­dė­ko­jo pa­rei­gū­nams už pa­gal­bą.

Taip, sa­ko pa­rei­gū­nai, dė­kin­gu­mo žmo­nė­se yra. Ir kiek­vie­ną kar­tą iš­tar­tas "ačiū" il­gam mo­ty­vuo­ja tar­ny­bai.

Pat­ru­lis D. Šta­bo­kas pri­si­me­na: bu­vo gal 16-os me­tų ir apie jo­kią po­li­ci­ją ne­gal­vo­jo, kai pa­vy­ko iš­gel­bė­ti kai­mo tven­ki­ny­je sken­du­sį žmo­gų.

Tas vy­ras ir da­bar, su­si­ti­kęs sa­vo gel­bė­to­ją, kas­kart neuž­mirš­ta pa­dė­ko­ti už iš­gel­bė­tą gy­vy­bę.

Ta­čiau ne tik apie pa­dė­kas abu pa­šne­ko­vai no­rė­tų pa­kal­bė­ti, o ir apie žmo­nių abe­jin­gu­mą, ir nea­be­jin­gu­mą gre­ta esan­čiam.

Abe­jin­gu­mo yra vis dar la­bai daug. Pa­rei­gū­nams ne kar­tą te­ko pa­tir­ti, kad žmo­nės sten­gia­si ne­pa­ma­ty­ti, ne­pas­te­bė­ti, neiš­girs­ti gre­ta esan­čio, o pa­sku­ba pa­si­ša­lin­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PAT­RU­LIAI: Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Pat­ru­lių rink­ti­nės vy­riau­sie­ji pa­tru­liai (kai­rė­je) Do­mas Šta­bo­kas ir Ros­ta­nas Pi­gu­le­vi­čius už ne­prie­kaiš­tin­gą tar­ny­bą ap­do­va­no­ti III laips­nio po­li­ci­jos ženk­lu.

PA­REI­GA: Nie­ka­da ne­ži­no­ma, ko­kius sun­ku­mus pa­tru­lių eki­pa­žui teks įveik­ti šio pa­tru­lia­vi­mo me­tu. Abu ti­ki­si, kad ši nak­tis bus ra­mi, o pa­rei­ga – at­lik­ta mak­si­ma­liai ge­rai.