Senas pažįstamas alavijas – ir gydo, ir gražiai žydi

Felikso Grunskio nuotr.
Medėjantysis alavijas ir gražūs jo žiedai
Alavijas, kurį dažnai vadiname alijošiumi, ant mūsų palangių auga nuo senovės. Lietuviams gerai pažįstamas. Todėl šiam augalui esame davę ir kitokių pavadinimų. Kai kuriuose rajonuose alavijas dar vadinamas alvasu, aliuosu, elijošiu, oželiu, šimtamečiu...

Botanika

Alavijas – nereiklus, visus metus žaliuojantis, gražiai kerojantis daugiametis augalas. Jis kilęs iš Pietų Afrikos. Pasak botanikų, alavijas – sukulentas. Sausringų regionų augalas, sugebantis juodai dienai lapuose sukaupti vandenį. Alavijo lotyniškas pavadinimas – aloje. Manoma, kad žodis aloe yra arabiškos kilmės. Arabai alaviją laikė ištvermės simboliu.

Alavijai natūraliai auga Afrikoje, Madagaskare, Jordanijoje, įvairiose Indijos vandenyno salose. Auga pusdykumėse, sausuose kalnų šlaituose, tarp akmenų, smėlynuose, retuose krūmynuose. Dabar alavijai smarkiai išplito – natūraliai jau auga Indijoje, Australijoje, Amerikos žemynuose. Pas mus alavijai – kambarinės gėlės. Žinoma, kad alavijus Lietuvoje vienuoliai augino dar XIX amžiuje. Dažniausiai auginami dviejų rūšių alavijai – tikrieji ir medėjantieji. Tikrieji alavijai turi trumpus stiebus, kurie apgaubti dantytų, dygliuotų , šviesiomis dėmėmis margintų lapų. Medėjantieji alavijai atpažįstami iš ilgų stiebų ir žalių lapų be dėmelių. Pastarieji – stambūs medėjantys augalai, gimtinėse užaugantys iki 10 metrų aukščio. Šių alavijų apatinė stiebo dalis medėja, pamažu netenka lapų. Lapų skrotelė išlieka tik viršūnėje. Medėjantieji alavijai dar vadinami šimtamečiais, mat žydi labai retai. Tačiau būna, jog oranžerijose ar kai kuriuose namuose alavijai žydi vos ne kasmet. Toks alavijas vienos sodietės sodyboje pražydo šiemet, kovo pabaigoje. Žydintis medėjantysis alavijas iš vieno ar kelių viršutinių lapų pažastų išleidžia žiedynkotį su gražia žiedų piramide viršūnėje. Medicinoje alavijų žiedai nenaudojami. Jie vertingi dėl grožio. Medicinoje naudojami tiek tikrųjų, tiek medėjančiųjų alavijų lapai. Alavijai vaistams pasaulyje naudojami daugiau kaip 3500 metų.

Vaistams

Antikos laikas alavijų sultys ir minkštimas buvo kone pagrindinė visų gydomųjų tepalų sudėtinė dalis. Alavijų dėdavo į mišinius, kuriais balzamuodavo faraonus.

Šių dienų mokslininkai ištyrė, jog alavijuose yra daugiau kaip pusantro šimto žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Tarp jų: amino rūgštys, angliavandeniai, eteriniai aliejai, keliolika fermentų, įvairių vitaminų, mineralinių medžiagų... Alavijų gydomoji dalis – lapuose esantis permatomas gelis – želė. Tvirtinama, kad alavijas yra natūralus antibiotikas, neleidžiantis daugintis bakterijoms ir virusams. Alavijuose esantys eteriniai aliejai ir saponinas sugeba numalšinti skausmus, gydo žaizdas, nudegimus. Liaudies medikai alavijo tepalais gydo žvynelinę, spuogus, egzemą, šunvotes, grybelį ir kitas odos ligas. Alavijas naudingas sąnariams.

Alavijų sultys išgydo slogą, įveikia kitas peršalimo ligas.

Mat alavijų sultys turi daug biologiškai aktyvių medžiagų. Jos ir sveiką žmogų padaro dar sveikesniu: padidina darbingumą, šalina nuovargį, tonizuoja, gydo įvairių stresų sukeltas virškinamojo trakto ligas. Alavijai naudojami sergant kai kuriomis akių ligomis, bronchine astma, skrandžio opalige, lėtiniu gastritu. Padeda užkietėjus viduriams. Atrodytų, kad alavijas gydo vos ne visas žinomas ligas, vertingas visiems – ir sveikiems, ir ligoniams. Kaip visada: gydantis bet kuriais vaistiniais augalais, reikia pasitari su gydytoju ar vaistininku. Perspėjama, kad didesnės alavijų dozės dirgina storąją žarną, todėl gali sukelti uždegimą. Alavijo preparatai netinka ligoniams, kuriems prisieina gretai išvalyti vidurius. Nepatariama alavijų vartoti sergant hemorojumi ar kai kraujuoja gimda. Netinka alavijų preparatai nėščioms moterims.

Kaip pasidaryti vaistų

Alavijų tepalų ir preparatų yra vaistinėse. Net maisto prekių parduotuvėse yra gėrimų su alavijais. Tačiau ne pro šalį ir pačiam naudos iš namuose auginamo alavijo išpešti.

Yra daugybė alavijų paruošimo receptų. Liaudies medikai pataria, prieš naudojant lapus, augalo savaitę ar net tris savaites nelaistyti. Negaudami vandens, alavijai patiria stresą, todėl suaktyvėja biologiškai aktyvių medžiagų gamyba. O mums to ir reikia. Visais atvejais skinami žali ir sveiki augalo lapai, ne trumpesni kaip 15 centimetrų, augantys apatinėje ir vidurinėje augalo dalyje. Žinovai sako, jog lapus galima skinti visus metus, tačiau geriausia žaliava būna nuo spalio pabaigos iki lapkričio vidurio.

Yra du pagrindiniai alavijo paruošimo būdai. Alavijo sultis, jeigu reikia tik sulčių, iš švarių lapų tiesiog išsunkiamos rankomis. Jeigu vartojamas visas lapas, tai jis nuplaunamas ir sumalamas mėsmale.

Specialistai pataria naudoti vos nuskintus alijošiaus lapus arba juos dvi savaites palaikyti šaldytuve. Pastaruoju atveju, laikant tamsoje ir maždaug 5 laipsnių šilumoje, augalo lapuose ima gamintis medžiagos – biostimuliatoriai. Jie pagerina organizmo medžiagų apykaitą, slopina uždegimus, didina atsparumą ligoms. Alavijų sultys padeda po ligų išsekusiems, nusilpusiems ligoniams.

Žvalumo suteikiantis receptas: 100 gramų alavijų sulčių sumaišoma su 500 gramų graikinių riešutų, 300 gramų medaus, 4 citrinų sultimis. Patariama: tokio vertingų medžiagų mišinio valgyti po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.

Galima alavijo šakelę, keliolika dienų palaikytą šaldytuve, susmulkinti ir lygiomis dalims sumaišyti su medumi. Valgyti po šaukštą ryte ir vakare.

Slogai malšinti patariama šviežias išspaustas sultis lygiomis dalimis praskiesti vandeniu ir įlašinti į nosį po 3 lašelius. Alavijai nuramina sudirgintą odą. Tam šviežiai nuskinto augalo sultimis tiesiog tepama pažeista vieta. Alavijų sultys odą drėkina, ją šviesina, užgydo mažiausias žaizdeles. Gydo sumušimus, minkština randus. Galima tiesiog gabaliuką alavijo uždėti ant sužeistos ar nudegintos vietos ir priklijuoti pleistru.

Alavijų auginimas

Alavijams labiausiai patinka lengva žemė, kurioje įmaišyta molio plytų trupinių ir medžio anglių. Alavijai nemėgsta durpių. Nei vasarą, nei žiemą nemėgsta ir per didelės drėgmės. Vasarą gerai auga, kai šviesu ir šilta, o žiemą pasitenkina 12-14 laipsnių šiluma. Alavijai tręšiami sukulentų ar kaktusų trąšomis. Jauni augalai persodinami kasmet, o maždaug penkerių metų senukai – kas treji metai. Nors sodietė, kurios šimtametis alavijas pražydo šiemet, sakė jos jos augalas auga dideliame vazone ir nėra gal penkiolika metų nei nei tręštas, nei persodintas. Tačiau neatrodo nukankintas. Tikras, kantrus sukulentas.

Alavijų galima pasidauginti dalinant kerą, augalo dalimis. Šis nereiklus augalas suteiks saugumo jausmą namuose, juk po ranka bus galinga žalia vaistinė. Be to, alavijas nuo įvairių teršalų valo kambarių orą.