Naujausios
Daug veislių
Pasak botanikų, ridikėliai yra ropių ir ridikų giminaičiai. Juos viduramžiais išvedė selekcininkai. Dabar yra daug ridikėlių veislių. Tad turime įvairių spalvų: raudonų, raudonų baltu galiuku, baltų, pilkų, alyvinių, rudų, geltonų ridikėlių. Yra pailgų ir apvalių. Jau yra lapinių ridikėlių, kurių valgomi tik žali lapeliai.
Augintojai pataria pasirinkti tinkamą veislę. Ankstyvą pavasarį reikėtų sėti tokius ridikėlius, kuriems patinka trumpos dienos ir nebijo staigesnių paros temperatūros pokyčių. Balandžio pradžioje nešildomuose šiltnamiuose dažniausiai sėjami „Babtų žaros“, „De dix-hui jours“, „Primara F1“, „Rudolf“ ir kitų veislių ankstyvieji ridikėliai. Šie ridikėliai neaugina itin vešlios lapijos.
Nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio jau lauke galima sėti vos ne visų veislių ridikėlius. Kad nuolat turėtume šių daržovių, reikėtų sėti keletą kartų – pavyzdžiui, kas 10 dienų. Ridikėliai nėra lepūs. Sudygsta esant vos 2–4 laipsnių šilumai. Nedideles šalnas iškenčia net maži daigeliai. Didesni augalai atlaiko net 4–5 laipsnių šaltį. Tačiau šaltomis dienomis ridikėliai bus dėkingi, jeigu juos pridengsime agroplėvele. Po plėvele spragės bei kiti kenkėjai nedrįs augalų graužti.
Ridikėlių sėjos pabaiga – antra gegužės pusė. Vėliau galima sėti tik nedaugelį ridikėlių veislių. Mat vasarą galima auginti tik žydėjimui atsparius ridikėlius. Paprastai taip ir būna – pavasarį ridikėlių atsivalgome, ir juos iki kito pavasario pamirštame. Tačiau pamiršti gal ir nereikėtų, nes rudens derliui lauke ir šiltnamiuose, kai atsiranda laisvos žemės, vėl galima sėti ir auginti pavasarinių veislių ridikėlius.
Ridikėliams mėgsta drėgmę. Tiesiog negali gyventi be vandens, tad juos reikia nuolat laistyti. Net kelis kartus per savaitę.
Ridikėliai užauga, priklausomai nuo veislės, po 20-30 ar 30-40 dienų po sudygimo.
Gražūs, skanūs ir vertingi
Tenka pripažinti, kad įvairių spalvų ridikėliai – stalo puošmena. Tiesiog gaila juos pjaustyti. Jeigu gaila, galima krimsti nepjaustytus. Su visais lapeliais! Mat vertingų medžiagų lapeliuose yra daugiau negu šaknelėse. Lapuose beveik dešimt kartų daugiau nei šaknelėse vitamino C. Lapuose yra daug kalcio, geležies, natrio, fosforo, sieros ir kalio... Ridikėliai – puiki daržovė, kai po žiemos trūksta vitaminų. Ridikėliuose daug vitaminų C, B1, B2, PP. Yra įvairių fermentų. Ridikėliai turi lengvai pasisavinamo kalio, natrio, geležies, fosforo, kitų mineralinių medžiagų. Tad aiškėja, kodėl po žiemos, kai trūksta vitaminų, ridikėlius pamatę, negalime pro juos ramiai praeiti. O vėliau, kaip atsiranda daugiau daržovių ir uogų, trauka ridikėliams išblėsta. Ridikėliai dietinė daržovė, nes beveik neturi riebalų. Turi daug vertingos ląstelienos ir angliavandenių. Kramtant ridikėlius, iš jų išsiskiria eteriniai aliejai, kurie dezinfekuoja burną ir nosies gleivinę. Ridikėliai valo kepenis, užkerta kelią vidurių užkietėjimu. Ši daržovė kūną sušildo iš vidaus. Tačiau, kai būna padidėjęs skrandžio rūgštingumas, ridikėlių reikėtų vengti.
Maistui
Ankstyvųjų veislių jauni ridikėlių lapeliai ir šaknelės dažniausiai naudojami salotoms gaminti. Ridikėlių lapai gali būti verdami ir troškinami kaip kopūstai. Smulkiai supjaustytų jaunų lapų rekomenduojama dėti į salotas, padažus, sriubas, garnyrus, virtą ir troškintą mėsą.
Iš ridikėlių lapų galima išvirti sriubą. Tereikia išvirti bulvę, morką ir svogūną, prieš virimo pabaigą sumesti ridikėlių lapus. Sutrinti, pagardinti druska, ir srėbti.
Ridikėliai dera su laiškiniais svogūnais ir lapinėmis salotomis. Ridikėlius galima valgyti kartu su apelsinais, obuoliais, salierais, gražgarstėmis.
Nors ridikėlius patariama valgyti žalius, daugelyje šalių juos kepa. Kepti ridikėliai praranda truputį savo aitrumo bei aštrumo, pasidaro salstelėję. Prieš kepant ridikėlių galima nepjaustyti ar perpjauti pusiau. Apšlakstyti aliejumi, suberti į kepimo skardą ir pašauti į orkaitę – turėsite skanų garnyrą. Galima su ridikėliais ir kiaušinienę iškepti.