Penki medikės dešimtmečiai – lyg viena diena

Pen­ki me­di­kės de­šimt­me­čiai – lyg vie­na die­na

Pen­kis de­šimt­me­čius ati­da­vu­si Rad­vi­liš­kio li­go­ni­nei, Priė­mi­mo ir sku­bio­sios pa­gal­bos sky­riaus gy­dy­to­ja Vi­da Pet­ra­vi­čie­nė sa­vo vie­nin­te­lę dar­bo įstai­gą pa­lie­ka su gai­les­čiu, bet ra­mia šir­di­mi – jai nė kar­to ne­te­ko gai­lė­tis pa­si­rin­kus ne­leng­vą me­di­ko pro­fe­si­ją.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Vi­daus li­gų gy­dy­to­ja V. Pet­ra­vi­čie­nė rugp­jū­čio 31-ąją at­si­svei­ki­no su sa­vo vie­nin­te­le dar­bo­vie­te – Rad­vi­liš­kio li­go­ni­ne, į ku­rią ji pa­gal pa­sky­ri­mą at­vy­ko dirb­ti tuoj po stu­di­jų tuo­me­ti­nia­me Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­te.

Sau tuo­met ne­pa­žįs­ta­mą Rad­vi­liš­kį ji pa­si­rin­ko dėl ke­lių prie­žas­čių: ten dirb­ti vy­ko dar ke­tu­ri ko­le­gos ir dėl to, kad ten ge­ras su­si­sie­ki­mas ge­le­žin­ke­liu, mat Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne gy­ve­nu­si jos ma­ma ne­ga­lė­da­vo va­žiuo­ti au­to­bu­su.

Me­di­ci­nos stu­di­jos jau­nai mer­gi­nai bu­vo sun­kes­nės nei ki­tiems jau vien to­dėl, kad ji į ins­ti­tu­tą sto­jo at­vy­ku­si iš trem­ties. Net­ iš dvi­gu­bos trem­ties.

Mo­ky­to­jų šei­mo­je au­gu­si vien­tur­tė duk­ra pir­mą kar­tą Si­bi­re at­si­dū­rė vos me­tu­kų. Po še­še­rių trem­ties me­tų ją at­gal į Lie­tu­vą par­si­ve­žė se­ne­lis.

Ant­rą kar­tą try­li­ka­me­tė paaug­lė į Si­bi­rą su­grį­žo jau po Sta­li­no mir­ties, kai bu­vo priim­tas spren­di­mas su­jung­ti trem­ti­nių šei­mas. Trem­ty­je lie­tu­vė bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, o į Lie­tu­vą vėl su­grį­žo tu­rė­da­ma sva­jo­nę tap­ti gy­dy­to­ja.

Kad ga­lė­tų įgy­ven­din­ti sva­jo­nę, be­maž dve­jus me­tus dir­bo sa­ni­ta­re, bet kai bu­vo pa­skelb­ti sto­ja­mų­jų re­zul­ta­tai, ji te­ga­lė­jo tap­ti kan­di­da­te – esą pri­trū­ko po­ros sa­vai­čių dar­bo sta­žo, nors mer­gi­nos pa­žy­miai ir bu­vo ge­ri.

Da­bar gy­dy­to­ja V. Pet­ra­vi­čie­nė ma­no, jog ne sta­žo trū­ku­mas jai pa­ki­šo ko­ją, o bū­tent trem­ties me­tai.

„Į akis man to nie­ka­da nie­kas ne­pri­kai­šio­jo, bet tam tik­ras šlei­fas vil­ko­si vi­są lai­ką. Kad jis man ne­sut­ruk­dy­tų, sten­giau­si ne tik bū­ti pui­ki stu­den­tė, bet ir ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė“, – stu­di­jų me­tus pri­si­me­na gy­dy­to­ja.

O štai at­vy­kusi dirb­ti į Rad­vi­liš­kio li­go­ni­nę, jau­na spe­cia­lis­tė pa­ju­to tuo­me­ti­nio vy­riau­sio­jo gy­dy­to­jo Ani­ke­vi­čiaus pa­lai­ky­mą.

„Kai jam pri­kiš­da­vo, ar ne per daug li­go­ni­nė­je dir­ba trem­ti­nių (nes ne vien aš to­kia bu­vau), jis at­šau­da­vo: už­tat jie ge­rai dir­ba“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja ve­te­ra­nė.

Ati­dir­bu­si vi­są pa­sky­ri­mo lai­ką, V. Pet­ra­vi­čie­nė ne­pa­bė­go į did­mies­tį, li­ko Rad­vi­liš­ky­je, kur su­kū­rė šei­mą. Tik pa­se­kė­jų rink­tis me­di­ko pro­fe­si­ją ne­su­lau­kė – nei vie­na, nei ki­ta duk­ra me­di­ko ke­lio ne­pa­si­rin­ko.

„Tuo­met ne­bu­vo ma­dos įsi­dar­bin­ti ke­lio­se gy­dy­mo įstai­go­se ar net ke­liuo­se mies­tuo­se, kaip da­bar. Ir ta­da ne­bu­vo me­di­kų at­ly­gi­ni­mai auk­si­niai, ta­čiau vi­si dir­bo­me tik sa­vo įstai­go­je. Bet jei ko­le­ga spė­ja ge­rai dirb­ti ir čia, ir ki­tur – ko­dėl gi ne?“ – svars­to me­di­kė.

Šian­dien me­di­kė su šyp­se­na pri­si­me­na sa­vo pir­muo­sius dar­bo me­tus. Mies­to po­lik­li­ni­ka (ten, kur da­bar vei­kia pre­ky­bos cent­ras „Sva­ras") tu­rė­jo ne­daug ka­bi­ne­tų, tad kar­tais vie­no­je sta­lo pu­sė­je dir­bo ji – vi­daus li­gų gy­dy­to­ja, o ki­to­je – pa­cien­tus prii­mi­nė­jo chi­rur­gė.

Gy­dy­to­ja me­na: į tuo­me­ti­nį li­go­ni­nės pa­sta­tą (vė­liau ten bu­vo gy­do­mi tu­ber­ku­lio­ze ser­gan­tys li­go­niai), sto­vė­ju­sį ša­lia ma­gist­ra­li­nio ke­lio, pri­rei­kus li­go­nius iš po­lik­li­ni­kos per­neš­da­vo tie­siog ne­štu­vuo­se, nors pa­sta­tai to­li gra­žu ne­sto­vė­jo ša­lia vie­nas ki­to. Li­go­ni­nės Vi­daus li­gų sky­riu­je tuo­met te­bu­vo 7-8 lo­vos.

Į iš­kvie­ti­mus tu­rė­da­vu­si ei­ti jau­na gy­dy­to­ja ne kar­tą yra klai­džio­ju­si po ne­ži­no­mas gat­ves, su­si­pai­nio­ju­si nu­me­ra­ci­jos la­bi­rin­tuo­se ("bū­da­vo at­ve­jų, kai pas li­go­nį atei­da­vau ir apie 21 va­lan­dą").

„Elekt­ro­kar­diog­ra­mos bu­vo ma­žai in­for­ma­ty­vios. Jas tuo­met da­ry­da­vo ant juos­te­lių. Pa­si­ka­bi­ni tą juos­te­lę ir ban­dai įžiū­rė­ti, kas yra pa­cien­tui. Juos­te­lę iš­ryš­kin­da­vo per ke­lio­li­ka va­lan­dų.

Ast­ma ser­gan­tiems li­go­niams ne­bū­da­vo va­di­na­mų­jų pyp­kių. Ne­bu­vo kom­piu­te­ri­nių, mag­ne­ti­nių ty­ri­mų. Bet sun­kių li­go­nių tuo­met bu­vo ma­žiau. Ma­žiau ser­gan­čių on­ko­lo­gi­nė­mis, šir­dies, krau­ja­gys­lių li­go­mis. Ir žmo­nių gy­ve­ni­mo tem­pas tuo­met bu­vo ne toks in­ten­sy­vus, ma­žiau stre­so, įtam­pos“, – pa­sa­ko­ja me­di­kė.

Anot V. Pet­ra­vi­čie­nės, pa­cien­tai tuo­met ir­gi ki­to­kie bu­vo – ma­žiau ap­si­skai­tę, gal to­dėl la­biau pa­si­ti­kin­tys gy­dan­čiu gy­dy­to­ju.

„Da­bar ne­re­tai ten­ka gy­dy­ti li­go­nius, ku­rie jau pa­tys sau bū­na „įsi­ka­lę“ ir nu­si­sta­tę li­gą. Pas­kai­tė in­ter­ne­te apie pa­na­šius simp­to­mus, ir jau esą ži­no, kuo ser­ga ir kuo tu­rė­tų gy­dy­tis. Ir pa­mė­gink tu jam iš­muš­ti iš gal­vos pa­ties nu­sta­ty­tą diag­no­zę. Ne­ vel­tui liau­dies iš­min­tis sa­ko, jog ga­li­ma svei­kam li­gą įkal­bė­ti. Psi­cho­lo­gi­niai veiks­niai tu­ri ne­ma­žos įta­kos ir su­ser­gant, ir va­duo­jan­tis nuo li­gos“, – sa­ko V. Pet­ra­vi­čie­nė.

Ke­tu­ris de­šim­te­čius dir­bu­si li­go­ni­nės Vi­daus li­gų sky­riaus ve­dė­ja, kai sky­riu­je bu­vo iki 60 lo­vų, po to pe­rė­ju­si į Priė­mi­mo-Sku­bio­sios pa­gal­bos sky­rių, me­di­kė sa­ko, jog da­bar į li­go­ni­nę at­vyks­ta ar yra at­ve­ža­ma dau­giau ne­blai­vių, ag­re­sy­vių, ap­leis­tų, nie­kur ne­dir­ban­čių pa­cien­tų.

Ypač tą pa­jau­čia Priė­mi­mo sky­riaus me­di­kai, ku­riems ten­ka ra­min­ti al­ko­ho­lio ar nar­ko­ti­nių me­džia­gų įaud­rin­tus pa­cien­tus.

Tie­sa, ir sa­vo jau­nys­tės me­tais ji bu­vo pa­te­ku­si į pa­vo­jin­gą si­tua­ci­ją, kai, au­to­mo­bi­liui už­klim­pus pus­ny­je, jai te­ko pa­lik­ti vai­ruo­to­ją ir vie­nai per snie­gus bris­ti iki so­dy­bos, ku­rio­je ra­do sku­ti­mo­si pei­liu­ką be­ga­lan­dan­tį įsiu­tu­sį pa­cien­tą. Tą­kart pa­vy­ko jį gra­žiuo­ju nu­ra­min­ti.

„Me­di­kui neuž­ten­ka bū­ti vien sa­vo sri­ties ži­no­vu. Ten­ka pa­bū­ti ir psi­cho­lo­gu, ir pe­da­go­gu, ir lyg ku­ni­gui iš­klau­sy­ti pa­cien­tų iš­pa­žin­čių. Tai nė­ra leng­va, bet aš nė kar­to ne­su pa­si­gai­lė­ju­si dėl sa­vo pa­si­rin­ki­mo“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Apie šiuo­lai­ki­nes me­di­ci­nos sis­te­mos re­for­mas gy­dy­to­ja tu­ri sa­vo nuo­mo­nę.

„Ne­bu­vo blo­gai, kai me­di­ci­na bu­vo ar­čiau žmo­nių, kai dar veik­da­vo fel­če­rių punk­tai. Fel­če­riai pa­ži­no­jo kiek­vie­ną kai­mo žmo­gų, kam rei­kia, su­leis­da­vo vais­tų, su­teik­da­vo pir­mą­ją pa­gal­bą. Ži­no­ma, jie nie­ka­da neats­tos mo­der­nių me­di­ci­nos įstai­gų, ta­čiau toks švie­su­lys bu­vo rei­ka­lin­gas žmo­nėms“, – ma­no gy­dy­to­ja.

Di­džiu­liu me­di­kų dar­bo pa­leng­vi­ni­mu V. Pet­ra­vi­čie­nė va­di­na šiuo­lai­ki­nes ir kas­dien to­bu­lė­jan­čias diag­nos­ti­nes ga­li­my­bes, nau­jus gy­dy­mo me­to­dus.

O į klau­si­mą, kas gy­dy­to­jo dar­be lai­mi – pa­tir­tis ar jau­nys­tė, at­sa­ko: kar­tais pa­tir­tis, o kar­tais jau­nat­viš­kas en­tu­ziaz­mas, verž­lu­mas, nau­jos ži­nios.

As­me­ni­nė nuo­tr.

TREM­TIS: Try­li­ka­me­tė Vi­da (vi­du­ry­je) į Si­bi­rą pri­vers­ti­nai su­grį­žo ant­rą kar­tą. Nuot­rau­ko­je ji – su trem­ti­niais tė­vais.

Au­to­rės nuo­tr.

PA­SI­RIN­KI­MAS: 50 me­tų Rad­vi­liš­kio li­go­ni­nė­je dir­bu­si vi­daus li­gų gy­dy­to­ja Vi­da Pet­ra­vi­čie­nė: „Nė kar­to ne­pa­si­gai­lė­jau pa­si­rin­ku­si me­di­kės pro­fe­si­ją“.

VE­TE­RA­NĖS: 65-erių me­tų Rad­vi­liš­kio li­go­ni­nės ju­bi­lie­jų šven­tė ir dvi įstai­gos ve­te­ra­nės – vi­daus li­gų gy­dy­to­ja Vi­da Pet­ra­vi­čie­nė (kai­rė­je) ir pul­mo­no­lo­gė Vio­le­ta Klu­gie­nė.