
Naujausios
Penki medikės dešimtmečiai – lyg viena diena
Penkis dešimtmečius atidavusi Radviliškio ligoninei, Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus gydytoja Vida Petravičienė savo vienintelę darbo įstaigą palieka su gailesčiu, bet ramia širdimi – jai nė karto neteko gailėtis pasirinkus nelengvą mediko profesiją.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Vidaus ligų gydytoja V. Petravičienė rugpjūčio 31-ąją atsisveikino su savo vienintele darboviete – Radviliškio ligonine, į kurią ji pagal paskyrimą atvyko dirbti tuoj po studijų tuometiniame Kauno medicinos institute.
Sau tuomet nepažįstamą Radviliškį ji pasirinko dėl kelių priežasčių: ten dirbti vyko dar keturi kolegos ir dėl to, kad ten geras susisiekimas geležinkeliu, mat Panevėžio rajone gyvenusi jos mama negalėdavo važiuoti autobusu.
Medicinos studijos jaunai merginai buvo sunkesnės nei kitiems jau vien todėl, kad ji į institutą stojo atvykusi iš tremties. Net iš dvigubos tremties.
Mokytojų šeimoje augusi vienturtė dukra pirmą kartą Sibire atsidūrė vos metukų. Po šešerių tremties metų ją atgal į Lietuvą parsivežė senelis.
Antrą kartą trylikametė paauglė į Sibirą sugrįžo jau po Stalino mirties, kai buvo priimtas sprendimas sujungti tremtinių šeimas. Tremtyje lietuvė baigė vidurinę mokyklą, o į Lietuvą vėl sugrįžo turėdama svajonę tapti gydytoja.
Kad galėtų įgyvendinti svajonę, bemaž dvejus metus dirbo sanitare, bet kai buvo paskelbti stojamųjų rezultatai, ji tegalėjo tapti kandidate – esą pritrūko poros savaičių darbo stažo, nors merginos pažymiai ir buvo geri.
Dabar gydytoja V. Petravičienė mano, jog ne stažo trūkumas jai pakišo koją, o būtent tremties metai.
„Į akis man to niekada niekas neprikaišiojo, bet tam tikras šleifas vilkosi visą laiką. Kad jis man nesutrukdytų, stengiausi ne tik būti puiki studentė, bet ir aktyvi visuomenininkė“, – studijų metus prisimena gydytoja.
O štai atvykusi dirbti į Radviliškio ligoninę, jauna specialistė pajuto tuometinio vyriausiojo gydytojo Anikevičiaus palaikymą.
„Kai jam prikišdavo, ar ne per daug ligoninėje dirba tremtinių (nes ne vien aš tokia buvau), jis atšaudavo: užtat jie gerai dirba“, – pasakoja gydytoja veteranė.
Atidirbusi visą paskyrimo laiką, V. Petravičienė nepabėgo į didmiestį, liko Radviliškyje, kur sukūrė šeimą. Tik pasekėjų rinktis mediko profesiją nesulaukė – nei viena, nei kita dukra mediko kelio nepasirinko.
„Tuomet nebuvo mados įsidarbinti keliose gydymo įstaigose ar net keliuose miestuose, kaip dabar. Ir tada nebuvo medikų atlyginimai auksiniai, tačiau visi dirbome tik savo įstaigoje. Bet jei kolega spėja gerai dirbti ir čia, ir kitur – kodėl gi ne?“ – svarsto medikė.
Šiandien medikė su šypsena prisimena savo pirmuosius darbo metus. Miesto poliklinika (ten, kur dabar veikia prekybos centras „Svaras") turėjo nedaug kabinetų, tad kartais vienoje stalo pusėje dirbo ji – vidaus ligų gydytoja, o kitoje – pacientus priiminėjo chirurgė.
Gydytoja mena: į tuometinį ligoninės pastatą (vėliau ten buvo gydomi tuberkulioze sergantys ligoniai), stovėjusį šalia magistralinio kelio, prireikus ligonius iš poliklinikos pernešdavo tiesiog neštuvuose, nors pastatai toli gražu nestovėjo šalia vienas kito. Ligoninės Vidaus ligų skyriuje tuomet tebuvo 7-8 lovos.
Į iškvietimus turėdavusi eiti jauna gydytoja ne kartą yra klaidžiojusi po nežinomas gatves, susipainiojusi numeracijos labirintuose ("būdavo atvejų, kai pas ligonį ateidavau ir apie 21 valandą").
„Elektrokardiogramos buvo mažai informatyvios. Jas tuomet darydavo ant juostelių. Pasikabini tą juostelę ir bandai įžiūrėti, kas yra pacientui. Juostelę išryškindavo per keliolika valandų.
Astma sergantiems ligoniams nebūdavo vadinamųjų pypkių. Nebuvo kompiuterinių, magnetinių tyrimų. Bet sunkių ligonių tuomet buvo mažiau. Mažiau sergančių onkologinėmis, širdies, kraujagyslių ligomis. Ir žmonių gyvenimo tempas tuomet buvo ne toks intensyvus, mažiau streso, įtampos“, – pasakoja medikė.
Anot V. Petravičienės, pacientai tuomet irgi kitokie buvo – mažiau apsiskaitę, gal todėl labiau pasitikintys gydančiu gydytoju.
„Dabar neretai tenka gydyti ligonius, kurie jau patys sau būna „įsikalę“ ir nusistatę ligą. Paskaitė internete apie panašius simptomus, ir jau esą žino, kuo serga ir kuo turėtų gydytis. Ir pamėgink tu jam išmušti iš galvos paties nustatytą diagnozę. Ne veltui liaudies išmintis sako, jog galima sveikam ligą įkalbėti. Psichologiniai veiksniai turi nemažos įtakos ir susergant, ir vaduojantis nuo ligos“, – sako V. Petravičienė.
Keturis dešimtečius dirbusi ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėja, kai skyriuje buvo iki 60 lovų, po to perėjusi į Priėmimo-Skubiosios pagalbos skyrių, medikė sako, jog dabar į ligoninę atvyksta ar yra atvežama daugiau neblaivių, agresyvių, apleistų, niekur nedirbančių pacientų.
Ypač tą pajaučia Priėmimo skyriaus medikai, kuriems tenka raminti alkoholio ar narkotinių medžiagų įaudrintus pacientus.
Tiesa, ir savo jaunystės metais ji buvo patekusi į pavojingą situaciją, kai, automobiliui užklimpus pusnyje, jai teko palikti vairuotoją ir vienai per sniegus bristi iki sodybos, kurioje rado skutimosi peiliuką begalandantį įsiutusį pacientą. Tąkart pavyko jį gražiuoju nuraminti.
„Medikui neužtenka būti vien savo srities žinovu. Tenka pabūti ir psichologu, ir pedagogu, ir lyg kunigui išklausyti pacientų išpažinčių. Tai nėra lengva, bet aš nė karto nesu pasigailėjusi dėl savo pasirinkimo“, – sako gydytoja.
Apie šiuolaikines medicinos sistemos reformas gydytoja turi savo nuomonę.
„Nebuvo blogai, kai medicina buvo arčiau žmonių, kai dar veikdavo felčerių punktai. Felčeriai pažinojo kiekvieną kaimo žmogų, kam reikia, suleisdavo vaistų, suteikdavo pirmąją pagalbą. Žinoma, jie niekada neatstos modernių medicinos įstaigų, tačiau toks šviesulys buvo reikalingas žmonėms“, – mano gydytoja.
Didžiuliu medikų darbo palengvinimu V. Petravičienė vadina šiuolaikines ir kasdien tobulėjančias diagnostines galimybes, naujus gydymo metodus.
O į klausimą, kas gydytojo darbe laimi – patirtis ar jaunystė, atsako: kartais patirtis, o kartais jaunatviškas entuziazmas, veržlumas, naujos žinios.
Asmeninė nuotr.
TREMTIS: Trylikametė Vida (viduryje) į Sibirą priverstinai sugrįžo antrą kartą. Nuotraukoje ji – su tremtiniais tėvais.
Autorės nuotr.
PASIRINKIMAS: 50 metų Radviliškio ligoninėje dirbusi vidaus ligų gydytoja Vida Petravičienė: „Nė karto nepasigailėjau pasirinkusi medikės profesiją“.
VETERANĖS: 65-erių metų Radviliškio ligoninės jubiliejų šventė ir dvi įstaigos veteranės – vidaus ligų gydytoja Vida Petravičienė (kairėje) ir pulmonologė Violeta Klugienė.