Naujausios
Nereginčio vaiko artimieji tikisi pagalbos Švedijoje
Aštuonerių metų joniškietis Redas Olšauskas nuo gimimo gyvena tamsoje. Mama ir seneliai vaiką vežiojo pas įvairius gydytojus, bet jie iki šiol nepadėjo išvysti šviesos. Artimieji puoselėja viltis išvežti berniuką tyrimams į Švediją.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Tamsoje
Redas šį pasaulį atėjo be dovanos matyti pasaulį. Gimusio vaiko negalios iš karto niekas nepastebėjo. Ligoninės išrašuose po gimdymo ties grafa apie akis buvo parašyta: „norma“. Berniukas reaguodavo į žaisliukus, todėl šeima nepajuto nieko įtartino. Dabar Inga sako, kad vaikas turbūt reaguodavęs pagal garsą, šilumą, šaltį. Juk ir šiandien berniukas, pajutęs pavasario saulės spindulių kaitrą, linksmai pastebi: “Saulytė šviečia“.
Praėjus pusei metų nuo gimimo tyrimų metu medikai nustatė, jog vaikas tikrai nemato. Kauno klinikų gydytojai patvirtino — Redui neregima net ryški šviesa. Paralyžiuotas atvedamasis nervas.
Vyko į Maskvą
Redo močiutė Emilija, kuri visada buvo atkakliausia anūko gydytojų ieškotoja, „Šiaulių kraštui“ dar prieš ketverius metus pasakojo mūsų laikraštyje radusi neregio Seimo nario Edvardo Žakario skelbimą, kad priima šiauliečius asmeniniais klausimais. Moteris paskambino, ir Seimo nario padėjėjai išpasakojo visą bėdą. E. Žakaris susisiekė pats, suteikė moralinės paramos, patarė nuvykti į vieną medicinos centrą Maskvoje.
„Nuvažiavome. Mums medikai pasiūlė galimybę — dėti į akytes kateterius, per kuriuos tris sykius per dieną būtų lašinami specialūs vaistai. Garantijų nedavė nė vieno procento. Žinote, be jokios atsakomybės rizikuoti nenorėjome. O ką, jei dar labiau pakenks; taip, kad atsiradus naujiems gydymo būdams, jų bus nebeįmanoma pritaikyti?“ — retoriškai klausia mama Inga.
Šeimos draugai iš Latvijos buvo davę klinikų adresą Vašingtone. Laišką parašyti padėjo akių daktarė Rita Samienė. Išsiuntė ligos istoriją, visų tyrimų duomenis. Gavo atsakymą, jog yra kviečiami atvykti išsitirti. Bet tai buvo neįmanoma pagal šeimos pajamas.
Puoselėja viltis išsitirti Švedijoje
Dabar Redo artimieji puoselėja viltis atlikti tyrimus ir galbūt sulaukti rekomendacijų ar gydymo Švedijoje. Nuvykti ir išsitirti kainuotų apie 50 tūkstančių litų. Pinigai dideli. Šeimai rinkti galimas aukas, geradarių paramą padeda labdaros ir paramos fondas „Tadukas“, kurį įkūrė vėžiu sirgusio vaikučio mama Aušra Mikalauskienė. Sužinoti daugiau informacijos ir aukoti lėšas Reduko bei kitų fondo globojamų vaikų gydymui galima adresu www.tadukas.org.
„Mes susisiekėme su Aušra Mikalauskiene, fondo įkūrėja, bendravome, sulaukėme palaikymo. Ačiū jai“, — dėkojo Redo mama.
Akių šviesos nedavė, suteikė atmintį
Iš pirmo žvilgsnio nesuprastum, kad Redukas gyvena tamsoje. Vaikas pasiima žaislus nuo spintelių, žvaliai perbėga per kambarį, užsiropščia ant fotelio. Įtarimas kyla tik pastebėjus, kad berniukas dažnai trina akis arba jos žvelgia nevienodai, žvairuodamos.
„Redas pripratęs prie namų aplinkos ir joje gerai orientuojasi iš atminties. Tik baldų negalime kitaip perstatyti“, — sako 34-erių metų vaiko mama Inga.
„Sūnelis mėgsta dainuoti, dažnai pats po nosimi niūniuoja, kažką kuria. Kai maudėmės, išmokome šią dainelę, — paaiškina Inga. — Berniuko gera atmintis. Dievulis nedavė akučių, kitur kompensavo. Jis ilgiausius eilėraščius išmoksta per porą kartų, pasakas taip pat puikiai įsimena. Turiu nupirkusi pasakų knygelių. Užtenka paskaityti porą kartų ir Redas iš atminties gali be vargo pakartoti.
Jis su mumis kartu prie televizoriaus sėdi, klausosi, ką ten žmonės kalba, dainuoja, ir sako: „Žiūriu televozorių“.
8-erių Redas šiuo metu lanko Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos pirmąją klasę su sveikais vaikais. Berniuką klasėje prižiūri mokytojos padėjėja. Vaikas jau kelerius metus mokosi Brailio rašto, kurį neprastai įvaldė. Turi Brailio spausdinimo mašinėlę namuose ir mokykloje.
„Mes turbūt ketverius metus važinėjame į Šiaulius pas tiflopedagogę, kur Redukas išmoko Brailio pagrindų. Jo klasės auklėtoja pati irgi mokosi šio rašto, bet Joniškyje nėra tiflopedagogų, dėl vieno vaiko tokių specialistų mokykla nesuras ir neįdarbins, — sakė mama Inga. — Redas tarp bendraklasių jaučiasi gerai, visi draugiški. Tik jis nelabai nori, kad jam padėtų, yra savarankiškas, vis sako: “Aš pats“. Žinote, kai nuo gimimo aplinkos nemato, jam yra natūralu vadovautis kitais pojūčiais ir sunku suprasti, kaip mums atrodo regimasis pasaulis“.