Naujausios
Meilė vietoj tramdomųjų marškinių
Praėjusį penktadienį, kai Šiaulių psichiatrijos ligoninė minėjo 35-erių metų jubiliejų, „Šiaulių kraštas“ kalbino penkias slaugytojas, dirbančias čia nuo tuometinio Psichoneurologinio dispanserio įkurtuvių.
Šios didžiąją gyvenimo dalį su psichikos ligoniais praleidusios moterys — ir auklėtojos, ir mokytojos, ir virėjos, ir visų gyvenimo istorijų išklausytojos. Kai sunku, jos prisimena stebuklingus pirmojo ligoninės vadovo žodžius: „Jie nekalti, kad serga...“
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Apie pacientus — su meile
Nijolė Šalašidi, Birutė Laucevičienė, Laima Kurlianskienė, Zita Liniutė, Ona Keserauskaitė — penkios buvusios medicinos seserys, dabar slaugytojos, į tuometinį Psichoneurologinį dispanserį atėjo tiesiai iš medicinos seserų mokyklos, teturėdamos vos dvidešimt metų bei labai abstrakčiais žinias apie nervų ligas. Ir pasiliko čia trims su puse dešimtmečio.
„Jie nekalti, kad serga, kad skauda ne kas nors kita, o jų psichika“ — kai, regis, trūksta kantrybės, slaugytoja Ona Keserauskaitė prisimena pirmojo Psichoneurologinio dispanserio vadovo, tuomet 28 metų gydytojo, Arvydo Šimkūno žodžius.
„Įdomiausia ir yra dirbti Psichiatrijos ligoninėje, — sako Laima Kurlianskienė, — nes psichikos ligos yra neapčiuopiamos. Yra kažkokie simptomai, bet elgesys nenuspėjamas, dėl to ir įdomu: nežinai, ką ligonis mąsto, kokios haliucinacijos jo galvoje“.
Birutė Laucevičienė tvirtina, kad psichikos ligoniai — labai talentingi žmonės, turintys labai gerą atmintį: „Mums kalbant reikia dar gerai pagalvoti, nes jie viską labai gerai atsimena, netgi būdami psichozėje: kaip tu su juo elgeisi, kaip kalbėjai“.
Nijolė pritaria, kad šios ligoninės pacientai yra labai nuoširdūs ir visada padėkoja. Žinoma, labai daug priklauso nuo personalo elgesio. „Jei mes iškeliame pacientą aukščiau už save, tai ir atsakas toks“, — sako Nijolė.
Slaugytojos išsitaria nuėjusios pasidaryti tyrimų pas kolegas medikus ir pasipiktino: jos niekada nedrįstų taip elgtis su savo ligoniais. Šioje ligoninėje niekada nebuvo toleruotinas žeminantis pacientą elgesys.
O kaip tramdomieji marškiniai ir garsiosios psichiatrijos ligoninės rankenos?
„Nesame gyvenime matę tramdomųjų marškinių“, — tvirtina Zita Liniutė. O ir palatos čia niekada nebuvo nerakinamos. Tiesa, mitinėmis rankenomis slaugytojos išeidamos užrakindavo savo ir procedūrinį kabinetus bei bendrąjį skyrių.
Tarsi šeima
Yra ligonių, kurie čia lankosi 35-eris metus. Todėl jie su slaugytojomis susisaisto tarsi giminystės ryšiais. Jiems čia gera, saugu, ramu, jie iš slaugytojų gauna dėmesio, kurio negauna iš šeimos. Mat labai dažnai šeima psichikos ligonius palieka.
„Dieve brangus, juk su jais labai sunku. Mums tai — darbas, o namuose... Jie turi visokių įkyrybių, net kaimynai jų vengia“, — pasakoja Onutė. — Reikia kantrybės, ir klausome jų šimtą kartą — neturėsi kantrybės, nepadirbsi“.
Pasitaiko ant ligonio ir supykti. „Bet paskui pagalvoji, kad neapsimoka pykti ant ligonio. Supyksi, pats blogai jausies. Mes nepasirenkame tos ligos“.
Moterys labiausiai džiaugiasi tais, kurie nebepakliūna atgal į ligoninę, kai liga nebepasikartoja. Vadinasi, jų sveikimo istorijoje — ir slaugytojų darbo dalelė.
Jos neslepia — pasiūlymų išeiti turėjusios daug, tačiau liko čia — ir dėl kolektyvo, ir dėl pačių pacientų.
„Atėjo pacientas, tiek metų negulėjęs, bet džiaugiasi, visas pamatęs. Žmogus pažįstamoje aplinkoje tarsi atsigauna, matai, kad jam esi reikalingas“, — pasakoja Ona.
Moterys tvirtina — kol kas vadovybė jų negrasina atleisti, o taupančios jos kitais būdais. „Padarai namie pertvarką, žiūri, gal ligoninei ko reikia: ar siūlų, virbalų, drabužių, batų? O kojinių ligoniams sočiai ir pačios, ir pacientai primezgame“, — sako Birutė.
Paklaustos, ko slaugytojos išmoksta iš savo ligonių, moterys susimąsto: daug ko.
Pacientai pamoko ir maistą ruošti, ir naujų mezgimo raštų (beje, geriausiai mezga vyrai), ir mokėjimo išgyventi, kai iš tiesų yra labai blogai. Šalia tokių ligonių skųstis ir dejuoti paprasčiausiai yra gėda, tvirtina moterys.
Smagiausi metai
Slaugytojos nuklysta į prisiminimus ir vieningai sutaria — su šia ligonine susiję gražiausi metai ir šilčiausi prisiminimai.
Jų atmintyje ir senose nuotraukose — procedūrinis kabinetas, kuriame virindavo švirkštus, o smarvė eidavusi per visą aukštą. Vienas iš pacientų užimtumo būdų buvo adatų galandinimas, mat adatos buvusios daugkartinės ir greitai atšipdavo.
Prisiminimuose — ir bendros medikų bei pacientų talkos, per kurias tvarkydavo aplinką, sodino medžius, ravėdavo piktžoles — kiekvienas skyrius turėjęs savo teritoriją, o slaugytojos nešdavo gėles iš namų, kad tik ligoninėje būtų gražiau.
Ir žymieji geriausios medicinos sesers konkursai, per kuriuos buvo traukiami sudėtingi klausimai, o laimėtoja būdavo apdovanojama kelione po visą TSRS: į Maskvą, prie Baikalo ežero ar į Picundos kurortą Gruzijoje. Ir, žinoma, gaudavo vimpelą, liudijantį, kad tame skyriuje dirba geriausia medicinos sesuo.
Slaugytojos prisimena ir pagrindinį ligonių užimtumo būdą — garsiuosius psichoneurologinio dispanserio šokius, apie kuriuos žinojo visi Šiauliai ir kuriuos reikėjo uždaryti, kai jie tapo nebekontroliuojami.
Ir eiles į fizioterapijos procedūras, šarko dušą, kuriuos labai mėgo ligoniai, ir neblogai įrengtą sporto salę, biliardą, tinklinio aikštelę, stalo žaidimus, kuriuos slaugytojos žaisdavo su pacientais, turtingą biblioteką ir tai, kad ligoniai labai mėgo skaityti knygas.
Slauga — tai kūryba
Kaip keitėsi slaugytojos profesija, pacientai, o gal net diagnozės per 35 metus?
Moterys pastebi: pajaunėjo ligonių amžius, pagilėjo ligonių būsenos, keičiasi ir manijos. Jei anksčiau būdavo napoleonai ir kutuzovai, dabar visi — verslininkai. Baisiausia, kad, paūmėjus ligai, žmonės pasiima paskolas, nusiperka naujas mašinas, po to gailisi, ką padarę.
Tačiau slaugytojos profesija pasikeitė į gerąją pusę. Anksčiau medicinos seserys tik išdalydavo vaistus, atlikdavo procedūras, o dabar jos pačios galinčios daryti sprendimus, bendrauti su ligoniais, išsiaiškini jų poreikius. Dabar slaugytojos profesijoje esą daugiau kūrybos.
Moterys tvirtina, kad nėra vienodo paciento, ir vienodo modelio visiems nepritaikysi. Žmogus dažnai gyvenimo nepasirenka, ateina paveldėdamas tam tikrą genų struktūrą ir atsiduria tam tikroje situacijoje. Slaugytoja turi jį ten surasti ir išvesti.
SENBUVĖS: Nijolė Šalašidi (iš kairės), Birutė Laucevičienė, Laima Kurlianskienė, Zita Liniutė, Ona Keserauskaitė — penkios iš septynių slaugytojų, tedirbančių Šiaulių Psichiatrijos ligoninėje nuo jos įsikūrimo pradžios.
PRIESAKAS: „Jie nekalti, kad serga, kad skauda ne kas nors kita, o jų psichika“ — slaugytoja Ona Keserauskaitė prisimena pirmojo Psichoneurologinio dispanserio vadovo Arvydo Šimkūno žodžius.
Jono TAMULIO nuotr.
PROCEDŪRINIS: Didelę dalį laiko tuometinės medicinos seserys praleisdavo procedūriniame kabinete.
TALKOS: Aplinką gražindavo vis drauge: ir pacientai, ir sesutės, ir jų šeimų nariai.
KONKURSAI: Kvalifikacija būdavo tikrinama, rengiant geriausios medicinos sesers konkursą. Konkurso nugalėtoja paprastai gaudavo vimpelą ir kelionę po visą TSRS.
Nuotraukos iš Psichiatrijos ligoninės muziejaus archyvo