Medikės kelyje – poezijos prieskoniai

Medikės kelyje – poezijos prieskoniai

Medikės kelyje – poezijos prieskoniai

Šiaulietė Regina Jacinkevičienė beveik pusę amžiaus ėjo mediko keliu, o kai darbas ją paleido, išsikeroti leido kūrėjos sielai. Medicinoje, kaip ir poezijoje moteriai įdomiausia – gyvenimas, kuris turi savo dėsnius, žaižaruoja ir keičiasi įvairiausiomis formomis.

Natalija KONDROTIENĖ

natalija@skrastas.lt

Spalvingumas ir užimtumas

Gydytoja Regina Jacinkevičienė ligoninėje nebedirba. Pokalbiui pasikviečia į namus. Lūkuriuodama prie namų vartelių, šypsodamasi pasitinka: „Sveiki, išėjau jūsų pasitikti“.

Aprodo ne tik kieme žydinčias gėles, dekoratyvinius augalus, gausiai žydinčių braškių kerus, bet ir pačios tapytus paveikslus. Namų aplinka išduoda, kad medikė mėgsta spalvas.

„Išėjusi į pensiją susidūriau su problema, su kuria susiduria beveik visi pensininkai – laiko trūkumu. Atrodo, į darbą nereikia, bet niekur nebespėju, tiek veiklos – spėk suktis. Vyras kartais pristabdo, kad pasaugočiau save“, – šypsosi R. Jacinkevičienė.

Visada buvusi aktyvi, po darbo neužsidarydavo namuose, ieškojo širdžiai mielo ir kūnui naudingos veiklos: dalyvavo sveikuolių užsiėmimuose, mokėsi tapyti, yra kuriančių žmonių susibūrimo narė, aktyviai dalyvavo medikų bendruomenės ir kituose renginiuose.

„Reikia save realizuoti, tada jautiesi visavertis. Vaikystė, jaunystė buvo sunki ir biedna, dabar – lyg gyvenimo kompensacija, visko pakanka: ir gyvenimo pilnatvės, ir veiklos, ir galimybių“, – sakė moteris.

Pasirinkimu įvarė siaubą tėvams

R. Jacinkevičienė, pasakodama apie vaikystę, negaili gražių žodžių tėveliams, kurie pokario metais rūpinosi ne tik ūkiu, bet ir buvo atidūs savo vaikams – trims dukterims ir jaunėliui sūnui.

Ponia Regina – vyriausia duktė. Jai ūkyje darbo netrūko. Pasklidus gandams, kad šeimą ruošiamasi ištremti, suskubo slėptis Šiauliuose – tuomet ji buvo dešimtmetė. Kaime, namie, liko šešerių ir ketverių sesutės. Tremties ūkininko šeimai pavyko išvengti.

Apie tai, kad rinksis medikės kelią ji nežinojo, neturėjo jokio potraukio ar pavyzdžių. Mokėsi mokykloje gerai, tad ir rinktis galėjo daugelį profesijų. Atmintin įstrigo baigiamojoje klasėje rašytas rašinys, kuriame reikėjo parašyti, kuo nori būti. Tada parašė, kad didžiausias jos noras– tarnauti žmonėms.

Bičiulis pasiūlė važiuoti apsidairyti į Kauną, kur jau mokėsi jo pusbrolis. Regina pamena baimės jausmą, nes toliau Šiaulių niekur nebuvo išvažiavusi. Paskatinta draugo sėdo į autobusą ir išdardėjo.

„Tėvai nežinojo. Galvojau, pabandysiu įstoti į mediciną, o jei nepasiseks, turėjau atsarginį variantą – mokytis fizikos-matematikos Šiauliuose. Surinkusi reikiamą balų kiekį – įstojau, – pasakojo medikė. – Sunkus laikmetis buvo – 1957 metai. Kai pasakiau, kad įstojau, mama susiėmė už galvos: „Jėzusmarija, ką dabar reikės daryti, iš kur pinigų paimti?!“ Mamos tam ir yra mamos, kad rastų išeitį. Išleido mane į mokslus“.

Panirusi į medicinos mokslus, žavėjosi viskuo: inteligentiškais pokario dėstytojais, įdomiais dėstomais dalykais, autoritetais tapusiais profesoriais, kaunietiška, kultūringa aplinka.

Pasirinkimas – vaikai

Studijuoti sekėsi. Kai atėjo laikas rinktis medicinos šaką, kurią studijuos, svarstė apie ginekologiją. Tačiau nusvėrė vaikų ligos, nes vaikai prie jos lipte lipo. Tais metais buvo pradėti ruošti pirmieji pediatrai.

„Skyrė dirbti į Šiaulius arba Klaipėdą. Rinkausi Šiaulius, nes arčiau namai, mama, gal iš pareigos jausmo. Pirmoji darbo vieta – vaikų poliklinika Varpo gatvėje, dar ligoninėje. Sunkus darbas“, – konstatuoja medikė.

Pamena savo pirmąjį sunkios būsenos pacientą – vaikas karščiavo be aiškios priežasties. Norėjo skirti leidžiamų antibiotikų, tačiau save sulaikė ir nusiuntė mažylį į ligoninę, buvo teisi – meningitu sergančiam vaikui buvo būtinas gydymas stacionare. Tada jautė didžiulį palengvėjimą, nes nuo jos sprendimo priklausė mažo žmogaus gyvybė.

„Pačioje darbo pradžioje buvo itin aktyvios žarnyno infekcijos, pūlingi plaučių uždegimai, meningitai. Per pusę amžiaus situacija pasikeitė: vienų ligų sumažėjo, kitos atsirado, pavyzdžiui, alergijos. Anksčiau tokių nebuvo“, – sakė R. Jacinkevičienė.

Pritaria, kad kiekvieno gydytojo darbe viena nemaloniausių ir neišvengiamų darbo pusių – mirtis. Teko ir jai susidurti. Pamena, su kokiu nerimu būdama jauna gydytoja budėdavo ligoninėje. Į naktinį budėjimą kviesdavosi tokią pat jauną kolegę – kartu drąsiau. Vienos kitoms ir talkindavo.

„Gulėjo ligoninėje toks vaikelis, jis pamiršdavo kvėpuoti. Stovi visą naktį prie tokio ir seki kvėpavimą. Sustoja kvėpavimas, pajudini, vėl kvėpuoja. Ištempi naktį – laimė. Taip visą gyvenimą: dirbi ir mokaisi, kiekviena diena – pasiekimas, o studijos yra tik įvadas į mediciną“, – šypsojosi gydytoja.

Rašymas išleidžia mintis į laisvę

Gydytoja visada mėgusi skaityti poeziją, prozą. Manė, kad pati yra niekam tikusi minčių reiškėja, ėmė lankyti rašančių žmonių studiją „Plėviasparniai“.

„Buvau gal jau penkiasdešimties, kai sugalvojau mokytis. Turėjau baimių ir kompleksų, nusprendžiau juos įveikti. Buvau perskaičiusi, kad kiekvienas gali rašyti, tik reikia nebijoti reikšti minčių. Pabandžiau“, – pasakojo R. Jacinkevičienė.

Ėmusi rašyti, iš pradžių jautėsi susikausčiusi, vėliau rašymo stilius, minčių dėstymas laisvėjo. Per penkiolika rašymo metų sukaupė nemažai raštų, ėmė eiliuoti, laisviau ne tik kalbėti, jaustis prieš klausančius žmones, bet ir sudėlioti žodžius taip, kad jie stipriai išreikštų jausmus.

Nusišypso, kad ir slapyvardį susigalvojo – Dalgė. Paaiškina, kad tėčio garbei – jo pavardė.

Reginos Dalgės japoniško stiliaus Haiku eilės:

***

Iš vikšro išsiritęs drugelis

Džiaugiasi gyvenimu –

Po gyvenimo.

***

Nukrito gabalas dangaus.

Kregždės sukarpė jį

Ir sudėjo į vaikų akeles.

***

O motinos akys laukia vaikų.

Gyvenimo kelias vingiuotas ir akmenuotas.

Vaikai kartais užkliūna už jų.

**

Gyvenimas – vienintelis stebuklas

Didžiausias iš visų.

Ir toks nepaprastai paprastas.

***

Mane baugina tas trapumas

Mano gyvenimo siūlo.

Vyniojamo iš visatos kamuolio.

***

Gyvenu ir jaunėju,

Su senatve nesuspėju.

Šiame paradoksų pasaulyje.

***

Mokytis mokam, gyventi – ne!

turėti norim, mylėti – ne!

Skubėti norim, sustoti – ne!

Gauti norim, duoti – ne!

Kalbėti norim, girdėti – ne!

Draugo norim, aukotis jam – ne!

Židinio norim, kūrenti – ne!

Meilės norim, ilgesio – ne!

Gailestingumo norim, atjautos – ne!

Jaunystės norim, senatvės – ne!

Gyventi norim, mirti – ne!

***

Nebijokite! Ieškokite lobio

Mintimis ir akimis,

Rankomis ir širdimi.

Nebijokite! Ieškokite žmogaus

Pasaulio šviesoje,

Šokyje ir dainoje.

Nebijokite! Ieškokite savęs

Žingsnyje ir žvilgsnyje

Sutikto žmogaus.

Nebijokite! Ieškokite Dievo karalystės

Ir visa čia pat –

Tarp žemės ir dangaus.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

LAIKAS: Gydytoja Regina Jacinkevičienė beveik pusę amžiaus gydžiusi vaikus, išėjusi į pensiją mėgaujasi pomėgiais ir artimaisiais.

BANDYMAS: „Buvau perskaičiusi, kad kiekvienas gali rašyti, tik reikia nebijoti reikšti minčių. Pabandžiau kurti – patiko“, – sakė Regina Jacinkevičienė.