Naujausios
Likimas suteikė šansą gyventi
Šiaulietė Danutė Gudavičienė šypsosi: metų pabaiga ir metų pradžia jai turi mistinę reikšmę – ji vėl gali gyventi visavertį gyvenimą. Tokį šansą ji gavo šių metų vasarį, kai buvo persodintas donoro inkstas. „10 metų gyvenau Italijoje, iš ten grįžau su sunykusiu, nebeveikiančiu inkstu. Ir su nežinia“, – savo ligos istoriją pasakojo ponia Danutė.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Nuovargis tapo signalu
Danutė Gudavičienė vos spėja suktis: aktyviai dalyvauja Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos „Atgaja“ veikloje, kiekvieną mėnesį važinėja į medikų konsultacijas Vilniuje. Sėda į traukinį ir lekia į sostinę, kur jos laukia ne tik ją gydantys medikai, bet ir jos džiaugsmas ir paguoda – duktė. „Kitaip negaliu. Tokia esu“, – sako moteris.
Dešimt metų ponia Danutė gyveno ir dirbo Italijoje. Šiltas klimatas, itališka virtuvė, saulėtas kraštas kėlė neblėstantį susižavėjimą šia šalimi ir čia gyvenančiais žmonėmis. Dirbusi pas pagyvenusių sutuoktinių porą, ponia Danutė jautėsi šeimininkų gerbiama ir mylima.
„Tai buvo garbaus amžiaus grafo titulą turintys vyras ir žmona, deja, savo vaikų neturėjo, tad mane jie mylėjo ir saugojo kaip savo dukterį. Kiekvienais metais jie patys nuodugniai tikrindavosi savo sveikatą, ragino ir mane tai daryti“, – prisimena ponia Danutė.
Vienos viešnagės Šiauliuose metu, prieš ketverius metus, moteris užbėgo pas savo šeimos gydytoją pasidaryti tyrimų. Tyrimų atsakymai sukėlė įtarimų: didesni buvo kreatinino rodikliai.
D. Gudavičienė net neįsivaizdavo, ką reiškia šis žodis. Gydytoja paaiškino, jog šis tyrimas rodė inkstų funkcijos sutrikimą.
Ponią Danutę tokie rezultatai pribloškė – visą laiką jautėsi puikiai. Už trijų dienų turėjo išskristi atgal į Italiją, moteris kitų gydytojo paskirtų tyrimų nedarė.
„Po poros mėnesių pasijutau keistai – atsirado didžiulis nuovargis. Lyg nieko smarkiai nedirbu, bet jėgų nėra, norisi tik ilsėtis. Apetito nebeliko. Šeimininkas ėmė klausti, kodėl man nebepatinka jų maistas, kodėl ignoruoju ir nebevalgau? Pasiteisinimai, jog man viskas yra gerai – netiko, sakė, jog mato, kad aš sergu“, – prisiminė D. Gudavičienė.
Moteris išsigando. Ne dėl sveikatos, dėl darbo vietos. Ėmė mąstyti, jei susirgs, neteks gero darbo, puikių šeimininkų. Po kurio laiko ponia Danutė ėmė jausti dusulį, troškulį. Gėrė daug vandens.
Pasislėpusi liga smogė priepuoliu
Gerai įsiminė paskutinę dieną prieš priepuolį: sekmadienį turėjo visą dieną laisvą, ją praleido miestelyje. Vakare, parėjusi namo, pasuko tiesiai į savo kambarį.
Daugiau ponia Danutė iš tos dienos nieko nebeprisimena.
„Kitą rytą kambaryje sukniubusią, be sąmonės, mane rado šeimininkas. Jam kilo įtarimų, kodėl manęs taip ilgai nesimato. Rytą jam tradiciškai nešdavau kavą. Tą rytą manęs nesulaukė“, – pasakojo moteris.
Iškviesta greitoji pagalba. Moteris be sąmonės buvo išvežta į vietinę miestelio ligoninę Neapolio prieigose. Iškviestas nefrologas. Po konsultacijos ponia Danutė buvo išvežta į Neapolio ligoninę, kur buvo visa nefrologiniams ligoniams reikalinga įranga.
„Buvau be jokios nuovokos. Jaučiau, kad kažkur kažkas vyksta, kažkur mane veža, bet atmerkti akių neturėjau jėgų. Kai pradėjau orientuotis, vis girdėjau aplink mane kalbant: „malatija, malatija“, tai itališkai reiškia „susirgimas“, – pasakojo ponia Danutė.
Tą pačią dieną į Reanimacijos skyrių paguldytai pacientei į kirkšnies arteriją buvo įvestas kateteris, per kurį buvo atlikta dializė.
Italijoje slaugos darbus dirba vyrai
Ligoninėje teko praleisti apie dvi savaites, kur jai periodiškai buvo atliekamos dializės. Personalas buvo paslaugus ir mandagus, stebino, jog slaugytojų darbą dirba tik vyrai.
„Paklausiau jų, kodėl nesimato šį darbą dirbančių moterų? Personalas buvo nustebęs, kaip tokį fiziškai sunkų darbą gali dirbti moteris? Stebėjosi, kaip Lietuvoje šį darbą dirba moterys“, – pasakojo D. Gudavičienė.
Ligoninėje lazeriu buvo suformuota fistulė. Moteris sutriko, nes nieko nežinojo nei apie inkstų ligas, nei apie gydymo būdus, nei apie reikalingas procedūras. Išsigando, kaip reikės skristi lėktuvu, ar ją praleis kontrolė? Medikai nuramino, jog bus išrašyta reikiama pažyma.
Dializės buvo daromos kas antrą dieną po keturias valandas. Iš namų paimdavo ir parveždavo, per dializės procedūrą prie pacientės visą laiką budėdavo paskirtas slaugos darbuotojas. Visos procedūros ir paslaugos buvo nemokamos.
„Po pirmosios dializės maniau, kad numirsiu – labai blogai jaučiausi. Tai supranta tik tą patį ištvėręs. Vėlesnės dializės procedūros tapo lengvesnės. Paaiškino, kad inkstai susitraukė ir nebeatlieka jokių funkcijų, organizme kaupiasi šlapimas, šlakai ir kiti nešvarumai. Dializė – būtina“, – sakė D. Gudavičienė.
Išleista namo ponia Danutė buvo labai šiltai priimta atgal pas šeimininkus, kurie uždraudė dirbti bet kokius darbus. Medikai moterį barė, kai ši į miestelyje esantį Dializės centrą atėjo pėsčiomis. Jis visai šalia namų – 5 minutės kelio.
„Lauke temperatūra per trisdešimt laipsnių. Nueinu, o jie pašiurpsta pamatę, kad atėjau. Tam yra paskirtas transportas! Man paaiškino, jog kol neatvažiavo centro vairuotojas, nedavė signalo, nepaskambino telefonu, nebandyčiau į lauką kišti nosies. Lietuviškas ištvermingumas“, – juokiasi ponia Danutė.
Pasiūlymas transplantacijai – lyg iš fantastinio filmo
Po mėnesio ponia Danutė parskrido į Lietuvą: čia jos artimieji, duktė, namai. Klaipėdos jūrininkų ligoninėje buvo suformuota nauja fistulė.
„Neužtenka vien kraujo išvalymo procedūros. Būtina ir psichologo pagalba, nes tokius ligonius ištinka šokas ir milijonas klausimų. Kodėl man, kaip toliau gyventi? Šiauliuose tokią paslaugą gavau, labai esu už tai dėkinga“, – pasakojo moteris.
Po kurio laiko moteriai buvo pasiūlyta stoti į eilę inkstų transplantacijai. Prisipažįsta, kad po užgriuvusios ligos, gydymo įstaigų ir medikų kaitos nesitikėjo sulaukti kažko panašaus. Manė, kad jos gyvenimas yra pasibaigęs, o transplantacijos operacija atrodė neįtikėtina, lyg iš filmo.
Pirmą kartą su žinia, jog kviečiama į Kauną, kur yra donoro inkstas, jai paskambino praėjusių metų rugsėjį. Buvo sekmadienis, 10 valanda ryto. Susikrovė daiktus ir išvažiavo. Ligoninėje sutiko dar penkis pakviestuosius. Prasidėjo ilgos laukimo valandos – kurie du bus laimingieji.
„Namo parvažiavau tik antrą valandą nakties. Visą dieną buvo įtampa, nevalgiusi, negėrusi. Taip, buvo sužibusi viltis. Negavusi inksto nenusivyliau, nes tikėjau, kad man turi pasisekti. Vasario 18 dienos vakarą mane pakvietė dar kartą atvykti. Į Vilnių“, – pasakojo moteris.
Laimingas bilietas į gyvenimą
Vilniuje užsisuko vėl tas pats nuodugnių tyrimų ratas. Sužinojo, jog ji pateko į papildomų pacientų, kurie pretenduoja į donoro inkstą, gretas. Šeši žmonės buvo iškviesti dar rytą. Vienai pacientei atiteko vienas inkstas, antrasis netiko nė vienam.
„Laukėme trise. Su vienu vyru po tyrimų rezultatų iškart atsisveikino. Vėliau gydytojas priėjo prie kito vyro, taip pat atsisveikino. Likau viena. Mane nusiuntė į dializę – ruoš operacijai. Nemoku pasakyti, koks tai jausmas, žinau viena – labai geras“, – šypsojosi ponia Danutė.
Kitą dieną atsibudo prijungta prie daugybės vamzdelių, įrenginių, stebima gausybės medikų. Atsigavusią pacientę išvežė echoskopuoti – inkstas bei kraujotaka veikė. Ponia Danutė iki šiol atsimena apėmusį laimės jausmą.
Mėnesį gulėjusi ligoninėje, sparčiai sveiko. Vis galvojo, kieno organas joje prigijo. Sužinojo, kad jai persodintas jaunos moters inkstas. Medikai, išlydėdami namo, surašė didžiulį sąrašą vaistų, kuriuos ir kada reikia gerti.
„Įpratau: vaistai, medikų nuolatinė priežiūra, mityba. Jei kelerius metus negalėjau nei gerti, nei valgyti, dabar jau vėl galiu gyventi normalų gyvenimą.
Jaučiuosi visavertis žmogus, kuris gali gyventi, o ne egzistuoti. Labai gailiuosi savo likimo žmonių, kurie liko laukti savojo šanso. Reikia ištverti dializes, laukimą, kančią“, – mintimis dalijosi ponia Danutė.
Nusišypso, jog kai nebereikės būti nuolat medikų prižiūrimai, vėl skris į Italiją, kur liko jos širdis.
Asmeninio albumo nuotr.
PAGALBA: Italijoje, sutrikus sveikatai, Danutė Gudavičienė gavo visą reikalingą medicininę pagalbą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
JAUSMAI: „Sunkus periodas. Daug reikėjo ištverti, bet esu laiminga, kad gavau šansą gyventi“, – sakė Danutė Gudavičienė.