Naujausios
Emigravęs jaunas gydytojas: reikia oraus atlyginimo
Prieš metus išvykęs dirbti į Vokietiją buvęs šiaulietis jaunas medikas Evaldas Kaulinis džiaugiasi pasirinkimu – dirbti užsienyje motyvuoja alga, profesinio tobulėjimo galimybės. Ambicingo vaikino svajonėse – piloto teisės ir nuosava klinika Lietuvoje.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Per dvi savaites – streso dozė
– Kodėl nusprendėte išvykti dirbti į Vokietiją?
– Baigęs Kauno medicinos universitetą, dabar vadinamą Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, rezidentūroje pasirinkau traumatologiją ir ortopediją. Kauno klinikose dirbau dvi savaites. Papuoliau pas labai gerą gydytoją, jei būčiau pasilikęs ilgiau, būčiau tikrai daug išmokęs. Išvykau dirbti į užsienį, nes pati sistema mane slėgė.
Įsivaizduokite, ką tik baigęs studijas ateini į darbą. Nesusigaudai kas vyksta, o antrąją dieną paskiriamas 24 valandų budėjimas. Pirmosiomis dienomis tiesiog paėmė ir įkišo į šalto vandens katilą. Pasakė: „Jūs jau dideli, sukitės kaip norit“. Žinoma, patirtis ateina su laiku, bet jos reikėjo čia ir dabar.
Yra specialūs vadovėliai, į kuriuos gali pasižiūrėti iškilus klausimams, bet tos knygos kainuoja 300-400 litų. Neturėjau finansinių galimybių jų nusipirkti.
Darbas prasidėdavo nuo 8 val. Aš ateidavau valanda anksčiau, kad spėčiau užpildyti bent dalį dokumentų. Nuo 8 val. asistuodavau operacinėje iki 16 ar 17 val. Vos suspėdavau nueiti į tualetą, vandens atsigerdavau prieš steriliai plaudamasis rankas, valgymui nebuvo laiko. Vėliau tvarkydavau popierius iki 19-20 val.
Mano dienos režimas buvo tik miegas-darbas. Per tas dvi savaites numečiau kokį 10 kg. Anksčiau lankydavau kendo treniruotes, tam nebebuvo laiko arba jėgų, norėdavau tik miegoti.
Apie galimybę dirbti Vokietijoje pradėjau galvoti dar studijuodamas universitete. Aplink vyravo pesimistinės nuotaikos, visi pikti, pinigų trūksta. Kiek pasišnekėdavau su bebaigiančiais studijas chirurgais apie ateities planus, sakydavo: važiuoju į kaimą, operuoti mokysiuosi...
Dirbant dideliame mieste yra daugiau galimybių įgyti mokslinį statusą. Kaimo vietovėje trūksta mokslinių vadovų, reikėtų daug važinėtis ir panašiai. Be to, studijavusiems medicinos universitete neva ne prestižas dirbti mažame miestelyje.
Nors dabar dirbdamas Vokietijoje, nedidelio Weisswasser miesto apskrities ligoninėje, nebenorėčiau važiuoti į klinikas. Vokietijos miestelyje atliekame tokias pat procedūras, kokias daro Kaune.
Dirbti užsienyje motyvuoja ir pinigai. Vokietijoje bazinis rezidento atlyginimas be budėjimų siekia 2500 eurų, o budėjimai yra visur. Aš pats turiu 5-7 budėjimus per mėnesį. Papildomai mokama už įvairių pažymų išrašymą, draudimo formų pildymą. Taigi atlyginimas prasideda nuo 4000 eurų, su metais prisideda procentas dėl darbo stažo. Kiekvienas viršvalandis man taip pat apmokamas.
– Kaip Vokietijoje vertinami lietuvių medikai? Ar pakako įgytų žinių?
– Lietuviai garsėja kaip labai darbštūs, stiprūs savo srityje, išsilavinę. Iš savo pusės aš nebijau prisiimti atsakomybės. Jei būna koks elementarus įvykis, kur galėtum pats susitvarkyti, vokiečiai rezidentai dar pasiskambina vyr. gydytojui pasisakyti. Taip netenki atsakomybės, nes jei kiltų komplikacija esi nekaltas.
Po metų darbo man jau siūlė baigus mokslus vyr. gydytojo vietą. Ligoninės vadovas kalbėjo, jog ateityje galėčiau jį pakeisti, nes per 20 metų nėra turėjęs geresnio rezidento. Mane įkalbinėja pasilikti, nors pasibaigus dviejų metų darbo sutarčiai planuoju išvykti dirbti į kitą ligoninę. Kol esu jaunas, noriu pakeliauti. Taip pat mūsų ligoninėje nedaro stuburo operacijų, o aš norėčiau jas daryti.
Lietuvoje rezidentai turi atlikti tam tikrą kiekį operacijų, pavyzdžiui, 20 čiurnos, 20 kelio operacijų ir panašiai. Po šešerių metų rezidentūros Lietuvoje tiesiog pasirašo, kad jas atlikai, nors realiai turėjai galimybę atlikti tik kelias. Labai mažai kas leidžia rezidentams ką nors daryti savarankiškai.
Vokietijoje sistema panaši, bet po kiekvienos savo padarytos operacijos turiu daryti jų aprašus. Gausiu diplomą tik tada, kai surinksiu reikiamą kiekį operacijų. Aš realiai padarysiu visą reikiamą kiekį operacijų.
Turi galimybę tobulintis
– Kaip atrodo darbas Vokietijos ligoninėje?
– Mūsų skyrius nedidelis, turime apie 25-40 ligonių. Man, kaip asistentui, priklauso jie visi. Tai yra daugiau, nei Kauno klinikose, bet aš žinau jų visų pavardes, tyrimus, kiekvieno istoriją. Turiu laiko pabendrauti, paaiškinti, kaip atrodys gydymas. Popierinio darbo čia minus dešimt kartų mažiau, nei Lietuvoje, nes turime diktavimo aparatus.
Vyr. gydytoja, kuriai aš asistuoju, pirmas dvi savaites man liepė nestresuoti, tik stebėti ir mokytis. Pradžioje svarsčiau, kodėl man jie nieko neleidžia daryti, gal nepasitiki... Darbus įvesdavo palaipsniui. Esmė – vieną kartą pamatai, kitą kartą padarai kartu, trečią darai pats, ketvirtą – visiškai savarankiškai, niekas šalia nestovi.
Galiausiai turiu galimybę tobulintis – sau leidžiu pirkti kokias tik noriu knygas, važinėju į kursus, apie kuriuos Lietuvoje tik esu girdėjęs ir pasvajojęs. Per metus 7 dienas ir daugiau galiu skirti tobulinimuisi, nereikia imti atostogų. Knygų man duoda šefas. Sako, kad esu vienintelis, kuris pas jį ateina prašyti knygų.
Kasmet galiu deklaruoti išlaidas tobulinimuisi, transportui, būstui, telefonui, kas dvejus metus pirkti naują telefoną ar nešiojamąjį kompiuterį. Man, kaip gydytojui, valstybė tai kompensuoja – 70 proc. išlaidų grįžta.
Chirurgas čia – galinga diagnostinė mašina. Lietuvoje ateina pacientas, padarai rentgeno nuotrauką, pats galėtum ją įsivertinti, bet trūksta žinių, nes nevažiavai į kursus, ar trūksta patirties. Vokietijoje baigiau rentgenologų kursus, pats vertinu nuotraukas, nereikia radiologo pagalbos. Taip pat baigiau ultragarso kursus, pats galiu priimti sprendimus.
Po budėjimo einu namo, nereikia pasilikti. Turiu laiko, galiu važinėtis į kitą miestą, kendo treniruotes, kaip ir anksčiau. Mokausi groti saksofonu. Svajoju apie piloto teises ir mažą lėktuvėlį, kad Lietuvoje atrodytų visiška utopija.
– Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis iškėlė siūlymą, jog nemokamai studijavę medikai už tai turėtų atsilyginti – atidirbti Lietuvoje, pagal paskyrimą vykti dirbti į rajonų gydymo įstaigas. Nesijaučiate išdavikas, kad dirbate užsienyje?
– Nesuprantu, kodėl medikai išskiriami iš kitų. O kaip architektai, turizmo administravimo specialistai, mokytojai?.. Jei darom, tada visiems. Tegul būna visiškas komunizmas.
Atidirbti rajone ir mažame miestelyje nematau nieko bloga, pats jame dirbu, tik mastelis skiriasi. Nuo žmogaus ambicijų priklauso – vienas nori tapti garsiausiu pasaulyje profesoriumi, kitas turėti šeimą ir ramiai gyventi.
Man nesuprantamas vertimas atidirbti būtinai gydytojams. Valstybė investuoja ir į kitas specialybes. Tegul svarsto apie socialines garantijas, normalius atlyginimus, galimybes tobulėti, tuomet niekas taip gausiai nevažiuotų.
Iš savo bendrakursių žinau gal kokius šešis kurie išvažiuoja, pats padedu keletui žmonių išvažiuoti į Vokietiją. Daugelis yra patenkinti savo darbu, kiti šiek tiek nusivylę.
Kalbančiųjų, kad išvažiuos dirbti į užsienį buvo nemažai, bet realiai ne visi išdrįsta tai padaryti. Stabdo kalbos barjeras, baimė keisti gyvenamą aplinką, kultūrą.
Kyšius išnaikintų orus atlyginimas
– Kaip skiriasi Lietuvos ir Vokietijos medicinos sistema?
– Lietuviai iš nieko moka padaryti viską. Esame įpratę taupyti, net jei trūksta įrangos, mokame išsisukti iš situacijos. Prisimenu studijų laikais matytą laporoskopinę apendicito operaciją. Išpjovus apendicitą jį reikia kažkaip ištraukti – įdėti į specialų maišelį, užveržus ištraukti. Vietoje specialaus maišelio buvo panaudotas sterilus prezervatyvas. Kai papasakojau apie tai kolegai chirurgui Vokietijoje, jis negalėjo patikėti.
Vokietijoje yra skirtinga sveikatos draudimo sistema. Lietuvoje yra vienas privalomasis sveikatos draudimas, o ten daugybė skirtingų polisų iš kurių galima pasirinkti.
Aš dalyvauju programoje, kur per metus iš savo sumokėtų mokesčių galiu susigrąžinti apie 600 eurų. Jei nerūkau, sportuoju, važinėju dviračiu, nesergu dalis už sveikatos draudimą sumokėtų pinigų sugrąžinami.
– Ar Vokietijoje gydytojai neima kyšių?
– Vokietijoje už gerą darbą esu gavęs padėkos laiškų ir atvirukų, šokolado dėžučių. Jas nuneša ligoninės valdžiai. Vokietijoje yra įteisinta iki 30 eurų padėka. Pinigus duoda ne paslapčia,o po gydymo. Pinigus dedame skyriuje į bendrą fondą, už kurį nuvažiuojame su personalu kažkur papramogauti ar panašiai. Tačiau tokios piniginės padėkos retos, nes žmonių mentalitetas kitoks.
Lietuvoje teko susidurti su kyšio davimu ligoninės priėmime. Susiuvau žmogui koją, o jis norėjo duoti 100 litų. Aš pasakiau, kad darau savo darbą, apsisukau ir išėjau.
Iš kitos pusės, suprantu gydytojus – tiek laiko skiri savo išsilavinimui, darbas atsakingas, įtemptas, tam aukoji laisvalaikį, asmeninį gyvenimą, o apmokėjimas menkas.
Saldainių dėžutės niekam nereikalingos, reikia išsilavinimą atitinkančio atlyginimo. Iš kur tos sklandančios istorijos, kai medikai susirenka saldainių dėžutes ir į parduotuvę ateina atiduoti už pusę kainos?
Lietuvoje kyšių era nesibaigia, nes per mažos algos. Gydytojas turi dirbti per 7 darbus, kad užsidirbtų orų atlyginimą, kiek jis yra vertas. Žmones gydo nuvertintas specialistas – pajuodusiomis akimis, nusivylęs gyvenimu, piktas, ciniškas ir nelaimingas.
– Ar svarstai kada nors grįžti į Lietuvą?
– Dabar mano tikslas pakeliauti, pamatyti pasaulio, įgyti gerą išsilavinimą. Grįžti į Lietuvą minčių yra. Po kokių šešerių metų norėčiau grįžti, pasiūlyti savo kandidatūrą kelioms ligoninėms, kurias esu numatęs. Jei mane priims – puiku, galėsiu kažką duoti Lietuvai. Jei ne – toliau sėkmingai dirbsiu Vokietijoje. Svajoju ateityje Lietuvoje atidaryti savo kliniką.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: Gydytojas traumatologas Evaldas Kaulinis pažymi, jog Vokietijoje lietuviai vertinami kaip darbštūs savo srities specialistai.
PERSPEKTYVA: Baigus mokslus, po metų darbo Vokietijos ligoninėje šiauliečiui Evaldui Kauliniui ligoninės vadovas siūlo vyr. gydytojo vietą. Pasak jo, lietuvis ateityje galėtų jį pakeisti, nes per 20 metų nėra turėjęs geresnio rezidento.