Kiekvienas žmogus norėtų turėti savo namus, tačiau ne visiems palankiai susiklosto gyvenimas. Daug metų sąžiningai dirbusi biržietė Janina laukė socialinio būsto, buvo įrašyta eilėje, tačiau dabar yra benamė. „Didelis nerimas mane kankina, nes neturiu savo pastogės. Turiu pripažinti – esu benamė. Nors daug metų laukiau socialinio būsto, bet dabar ir į jį negaliu net pretenduoti“,- atsiduso Janina.
Kai gyvena ne prie konteinerio
Daug metų sąžiningai dirbusi, mokesčius mokėjusi Janina turėjo lūkestį gyventi socialiniame būste, tačiau šiandien su skaudančia širdimi moteris pripažįsta – „aš esu benamė“. Biržietė tapo įstatymų įkaite – per daug dirbo, per daug uždirbo, todėl neteko galimybės pretenduoti į socialinį būstą. Kur dėtis, kai esi senas, paliegęs ir be namų?
Janina nugyveno daugiau nei 70 metų, o glaudžiasi ji dabar nuomojamame bute. Biržietė bijo, kad buto savininkai gali bet kada ją iškeldinti. „Kur aš tada eisiu, kur man, tokio amžiaus moteriai, reikės glaustis“,- atsidūsta Janina. Visą gyvenimą dirbusi, tačiau tik minimalų atlyginimą gavusi biržietė nesutaupė butui. Ji pasinaudojo galimybe paprašyti socialinio būsto. Buvo įrašyta į sąrašą ir laukė. Ilgai laukė, su pertraukomis galėjo susidaryti ir keli dešimtmečiai. Laimingoji diena, kai galėjo būti paskirtas socialinis būstas, buvo visiškai netoli, tačiau darbšti moteris, gaudama pensiją, dar nusprendė padirbėti ir… viršijo pajamas, kurios lemia gaunant socialinį būstą. Daugiau nei 40 metų darbo stažą turinti Janina dėl to, kad papildomai dirbo ir gavo daugiau pajamų, buvo išbraukta iš kandidatų, pretenduojančių į socialinį būstą, sąrašo.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/