Virginijus Gasiliūnas: „Svarbiau žmonės, su kuriais buvai, darydamasis žmogumi”

Arvydo Gudo nuotr.
„Kultūra laisvam žmogui turėtų būt ne mažiau svarbi negu materialinė gerovė“, – nuo pat jaunystės tikėjo V. Gasiliūnas.
Virginijus Gasiliūnas – filologas. Buvęs redaktorius leidyklose, radijo žurnalistas, šiuo metu dirbantis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Jis – šio instituto bibliotekos rankraštyno vedėjas. Pagal kilmę ir prigimtį – Šiaurės Lietuvos žmogus. Gilaus žodžio ir skvarbios minties skleidėjas. Šiandieninis jo interviu – geliantis iki paširdžių. Ir – ak! – toks taiklus ir taip skausmingai tinkantis šioms dienoms, mūsų šalies, krašto, miesto aktualijoms ir batalijoms... Apie įžodintą kovą. Apie savo jėgų suvokimą ir įvertinimą, apie atėjimą ir pasitraukimą, žodžio jėgą ir laiką tam žodžiui.

Virginijau, 2019 m. į jus kreipėsi Biržų bibliotekos darbuotoja Liuda Prunskienė dėl bendradarbiavimo išleidžiant Mamerto Indriliūno raštus. Knyga išleista, už ją 2020 m. Pasvalio savivaldybė jums įteikė Bernardo Brazdžionio literatūros premiją. M. Indriliūno raštų viršelį puošia Audriaus Naujokaičio, kuris Amerikoje bičiuliavosi su Jonu Meku, raižinys. Bronius Krivickas, gimęs Pasvalio rajone ir mokęsis Biržų gimnazijoje, taip pat yra jūsų tyrinėjimų objektas. Pasvalys, Biržai – tai jungtis ne tik jūsų profesiniame, bet ir asmeniniame gyvenime. Kaip jums atrodo, kiek gimtosios vietos dominantė svarbi žmogaus – kūrėjo gyvenime?

M. Indriliūno raštai buvo darbas, kurį reikėjo pradėti ir baigti prieš daugiau negu ketvirtį amžiaus. Amžinatilsį A. Naujokaitis (1961–2012) viršelius B. Krivicko ir M. Indriliūno raštams išraižė apie 1991-us, dar prieš išskrisdamas gyventi į Ameriką. B. Krivicko raštų pirmas tomelis su jo viršeliais išėjo 1993-ais, žurnalo „Sietynas“, kurio atsiradimą inicijavau, leidybai jau pasibaigus; tai buvo pirma ir vienintelė sumanytos „Sietyno“ bibliotekėlės knyga. Kitos – antras B. Krivicko tomelis ir M. Indriliūno raštai – nors pradėti rengt, sustojo. Visa B. Krivicko kūryba nežinia kada būtų pasirodžiusi, jei ne Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, pasisiūlęs tapt leidėju – 1999-ais viskas išėjo vienoj knygoj. O M. Indriliūno raštams teko dar ilgiau palaukt – 2020 metų, gimimo šimtmečio, ir Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos pasisiūlymo tapt leidėja. Dėkui L. Prunskienei, kad kreipėsi; jei ne – tebūtų M. Indriliūno raštai jubiliejaus proga tik internete atsiradę, nebūtų knygos.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/

Arvydo Gudo nuotr.
„Kultūra laisvam žmogui turėtų būt ne mažiau svarbi negu materialinė gerovė“, – nuo pat jaunystės tikėjo V. Gasiliūnas.