Naujausios
Zinute, jūsų publikuotų interviu yra nemažai – bene vienintelė galite išsamiai papasakoti Vilniaus plokštelių studijos istoriją. Bet tokio interviu, kuriame minėtumėte Biržus, neaptikau. Tad gal apie tai papasakotumėte mūsų laikraščio skaitytojams.
Biržai man yra viskas. Tai šviesus ir pablukęs vaikystės paveikslėlis, bet vis tiek – mano Biržai. Gimiau Biržuose 1941 metų lapkričio 2 dieną, o į Klaipėdą mano tėvai išvyko gyventi po 4 metų. Taigi Biržuose aš gyvenau būdama visai mažytė, todėl ir sakau, kad šis miestas man – tarsi pablukęs vaikystės paveikslėlis. Mano mama Irena Stružaitė yra kilusi iš Biržų. Jos tėveliai, mano seneliai – Ieva ir Jonas Stružai – yra palaidoti Liepų gatvės kapinėse. Mano tėtis Kazimieras Nutautas – iš Šiaulių. Dirbo ekonomistu, mama – banke Biržuose. Mamos brolis Jonas Stružas – Juliaus Janonio bendramintis, buvo revoliucingas, kupinas idėjų. Apie jį šeimoje buvo vengiama kalbėti. Mamytė sakydavo, kad tuomet, kai Lietuvą okupavo rusai, brolis dingo. Biržuose mano tėvai ir seneliai gyveno netoli turgaus. Namas karo metu subombarduotas.
Biržai man dar asocijuojasi su mamos pussesere Olga Balčiūniene, gyvenusia Šlepščių kaime. Dabar ji ilsisi Parovėjos kapinaitėse... Atvykdavome pas ją su tėvais iš Vilniaus kiekvienų metų vasarą skinti juodųjų serbentų, šienauti ir laižyti medaus...
Gyvenimas taip sudėliojo, kad mano uošvis, šviesaus atminimo vyro Algimanto tėvas, yra kilęs iš Kirdonių. Kol vyras dar buvo gyvas, atvykdavome pas jo gimines Indrikonius, gyvenančius Kirdonyse ir Biržuose – labai juos visus myliu ir pasiilgstu. Esu labai dėkinga vyro giminaičiams Antanui ir Irenai Indrikoniams, kurie taip nuoširdžiai prižiūri mano senelių kapelius Liepų gatvėje.
Tad ir dabar, norėdama pajausti ką nors biržietiško, Vilniuje apsilankau „Biržų duonos“ parduotuvėje. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, tad vieną kartą į parduotuvę nusinešiau gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, jog tikrai esu gimusi Biržuose, ir pardavėjos klausiu, ar man, kaip biržietei, „Biržų duonos“ produkcija bus nemokamai. Ir pardavėjoms linksma, nuotaiką pakeliu, ir man smagu. Taip ir sukasi mano gyvenimas, kaip ta vinilo plokštelė.
O šiaip aš esu Vilniaus asfalto vaikas. Mūsų šeima sostinėje pradėjo gyventi nuo 1952 m. Užaugau, subrendau Vilniuje, čia baigiau mokyklą, universitetą, čia dirbau, sukūriau šeimą ir dabar čia gyvenu. Bet visuomet labai didžiuojuosi, kad gimiau Biržuose. Mano gyvenime viskas su jais susiję ir dabar.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Vilniaus plokštelių studija, įsteigta 1958 m. rugsėjo 12 d., kurį laiką oficialiai veikė kaip Rygos plokštelių fabriko „Līgo“ padalinys. Keletą metų studijos darbuotojai savo patalpų neturėjo, o 1962 m. Vilniaus studija persikėlė į pastatą, buvusį tuometiniame Jaunimo sode, adresu: Pionierių g. 8 (dabar – B. Radvilaitės g., Bernardinų sodas). Pagal tų laikų standartus, patalpos ir aparatinė buvo viena iš geriausiai įrengtų tokio pobūdžio studijų Baltijos šalyse. 1964 m. buvo įsteigta sąjunginė firma „Melodija“, kurios padaliniu iki pat antrojo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tapo Vilniaus plokštelių įrašų studija. Be muzikinių įrašų, Vilniaus plokštelių studijoje esama literatūros kūrinių įrašų, lietuvių liaudies pasakų vaikams, folkloro, restauracijos, metodinės mokomosios medžiagos ir specialių užsakymų. Plokštelių leidybiniai planai buvo sudarinėjami tik pritarus Lietuvos kultūros ministerijos valdininkams bei firmos „Melodija“ vadovybei. Vilniaus plokštelių studijoje buvo įrašinėjama ir muzika Lietuvos kino studijos kurtiems kino filmams, dramos teatrų spektakliams. Per daugelį metų studijoje buvo sukurti ir įrašyti legendiniai miuziklai „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė su varovais“, „Giedantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. Lietuviškų plokštelių su firmos „Melodija“ ženklu tiražai buvo nedideli. Tiražus gamybai nustatydavo jomis prekiaujančios organizacijos, priklausiusios plokštelių prekybos namams. Klasikinės muzikos programos tesiekdavo 500–700 egzempl. Didžiausi tiražai teko pramoginei lietuviškai muzikai, ansambliams „Kopų balsai“, „Nerija“ ir kitiems, Maironio lyrikai, V. Kernagio programoms. Savo populiariausias dainas tarp šios studijos sienų įrašė S. Povilaitis, N. Ščiukaitė, O. Valiukevičiūtė, V. Malinauskas, broliai Frankoniai, J. Miščiukaitė, E. Sipavičius, grupės „Nerija“, „Nemuno žiburiai“, „Vairas“, „Antis“, „Rondo“ ir kiti. Studijos paslaugomis naudojosi bene visi tuometiniai šalies orkestrai. Šiuo metu buvusios Vilniaus plokštelių įrašų studijos patalpos priklauso Lietuvos nacionaliniam liaudies kultūros centrui.