Vaskališkių ąžuolas Jonas

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Jo­nas Ja­siu­kė­nas ir jo vy­res­nė­lė šu­kio­nie­tė duk­ra Re­gi­na Mu­šaus­kie­nė.
Bu­vu­sios Kė­že­lių mo­kyk­los mo­ki­nių su­si­ti­ki­muo­se pa­ts lau­kia­miau­sias ir ger­bia­miau­sias sve­čias – pir­mos lai­dos ab­sol­ven­tas šu­kio­nie­tis Jo­nas Ja­siu­kė­nas. Jo­nas ne­pa­būgs­ta il­gos ke­lio­nės iš Va­bal­nin­ko se­niū­ni­jos į gim­tą­jį Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio kraš­tą. Jis sku­ba gim­ti­nėn su šir­din­gais lin­kė­ji­mais, pri­si­mi­ni­mais. Iš kla­sės li­kęs vie­nas, links­mi­na­si už vi­sus. Jis įžie­bia au­ku­re ug­nį, rė­žia svei­ki­ni­mo kal­bą, įsu­ka anų lai­kų mer­gio­tes šo­kio su­kū­rin, už­plė­šia dai­ną. Ne­pa­ti­kė­sit, kad jam tiek me­tų...

Šak­nys

– Kė­že­lių mo­kyk­lo­je bai­giau še­šis sky­rius. Mo­kiau­si ir prie ru­so, ir prie vo­kie­čio. Kla­sė­je bu­vo 18 mo­ki­nių. Vie­nas li­kau. Įžy­my­bė. Aš vi­sų su­si­ti­ki­mo da­ly­vių ne­be­pa­žįs­tu, o ma­ne pa­žįs­ta vi­si, – pa­sa­ko­ja Jo­nas Ja­siu­kė­nas.

Mes lei­džia­mės pri­si­mi­ni­mų ta­kais... Jo­no Ja­siu­kė­no pro­tė­vių šak­nys – Lu­jė­nė­liuo­se. Jau­nes­nės kar­tos jau kū­rė­si Vas­ka­liš­kiuo­se. Po vie­nu sto­gu gra­žiai ta­rė pro­se­ne­liai, se­ne­liai, tė­vai. Ant ko­jų sto­jo ir jų at­ža­la Jo­nas. Iš ka­riuo­me­nės – at­gal į gim­ti­nę. Dai­rė­si žmo­nos. Ari­tę į mar­čias par­ve­dė. Su my­li­ma žmo­na su­si­lau­kė tri­jų duk­rų: Re­gi­nos, Zi­tos, Skaid­rės ir sū­naus Ro­mual­do. Vai­kai – į moks­lus. Ne­be­sug­rį­žo. Re­gi­na ir Ro­mual­das pa­si­rin­ko kai­mą, Zi­ta ir Skaid­rė li­ko did­mies­ty­je, Kau­ne.

– Ko­kių tik dar­bų ne­dir­bęs: vai­ruo­to­ju, Pun­du­rių apy­lin­kės pir­mi­nin­ku, ga­my­bos meist­ru, gi­ri­nin­ko pa­va­duo­to­ju, ei­gu­liu. Bu­vau ne par­ti­nis, ne­pa­ti­ko man vi­sos tos me­la­gys­tės, graž­by­lys­tės sa­vo no­ru val­džio­je neuž­si­li­kau ir lai­min­gas bu­vau iš apy­lin­kės pir­mi­nin­kų iš­trū­kęs, – pri­si­me­na Jo­nas.

Į Šlei­de­riš­kio ka­pi­nai­tes Jo­nas ly­dė­jo sa­vo ar­ti­muo­sius, kai­my­nus, bi­čiu­lius, gi­mi­nai­čius. Per anks­ti į Am­ži­ny­bę pa­bė­go jo bran­giau­sio­ji Ari­tė. Jis li­ko naš­lys. Ir pa­sku­ti­nis šio vien­kie­mio gy­ven­to­jas. Už­si­mir­ši­mą ras­da­vo dar­buo­se. Nuo 1985 me­tų pra­dė­jo ra­šy­ti die­no­raš­tį. Į jį lie­jo sa­vo džiaugs­mus, šird­gė­lą, įvai­rias pa­sta­bas.

Su Van­du­te

– Gy­ve­nau ūkiš­kai, lai­kiau gy­vu­lius, bet pa­ma­čiau – nie­kai. Vie­nat­vė už­du­sins.1996 me­tais iš Vas­ka­liš­kių iš­si­kraus­čiau į Bir­žus. Pa­žįs­ta­mas pri­pir­šo man naš­le­lę Van­du­tę. Van­du­tė au­gi­no gė­les, pre­kia­vo jo­mis tur­gu­je. Aš jai pa­leng­vi­nau dar­bą, su­konst­ra­vau šilt­na­my­je kros­nį. Pats kros­nį nuo ko­vo 3 die­nos kū­ren­da­vau. Kal­da­vau me­di­nes dė­žu­tes dai­gams, abu su Van­du­te au­ga­liu­kus lais­ty­da­vo­me ir vė­liau vež­da­vo­me į tur­gų – Bir­žus, Pan­dė­lį, Kvet­kus. Gy­ve­ni­mas at­ga­vo rit­mą, tu­rė­jau už­siė­mi­mą ir su­pra­tin­gą mo­te­rį ša­lia. Ne­nuo­bo­džia­vau mies­te. 13 me­tų gy­ve­nau su Van­du­te. Ma­no Van­du­tę kaip ir Ar­ni­tę pra­žu­dė ta pa­ti li­ga, vė­žys. Po Van­du­tės ne­tek­ties glau­džiau­si prie vai­kų, prie sū­naus Ro­mual­do. Šu­kio­ny­se gy­ve­nu jau 10 me­tų, – kal­ba Jo­nas Ja­siu­kė­nas. De­šim­ties anū­kų ir dvy­li­kos proa­nū­kių se­ne­lis. Ar­ti­mų­jų ma­žy­bi­niu var­du šau­kia­mas – te­ty­tė, se­ne­liu­kas...

Trau­ka

Ma­no pa­šne­ko­vui la­bai bran­gi tė­viš­kė. Kas­met Vas­ka­liš­kius ap­lan­ko. Li­kęs na­mas. Že­mę dir­ba jau ki­tas ūki­nin­kas. Trau­kia Jo­ną šis kraš­tas. O la­biau­siai – ga­liū­nas ąžuo­las. Ąžuo­lui, Ja­siu­kė­no pa­skai­čia­vi­mais, bus apie 300 me­tų. Ąžuo­lo apim­tis apie 5 met­rus, jo skers­muo –145 cen­ti­met­rai.

– La­bai troš­kau, kad jį pri­pa­žin­tų vals­ty­bės sau­go­mu ob­jek­tu, bet man ir ma­no bend­ra­min­čiams ne­pa­vy­ko. Bet vai­kai ma­no 85-ojo gim­ta­die­nio pro­ga pa­do­va­no­jo ne ei­li­nę do­va­ną. Šį ąžuo­lą pa­ženk­li­no len­te­le, kad tai Ja­siu­kė­nų šei­mos ąžuo­las, – džiau­gia­si Jo­nas Ja­siu­kė­nas.

Jis, jo vai­kai, vai­kai­čiai 2013 me­tų spa­lio 2 die­ną sku­bė­jo į Vas­ka­liš­kius prie šei­mos ąžuo­lo. Jo­nui už jį te­kę ir pa­ko­vo­ti prieš me­lio­ra­to­rių "sta­li­nie­cus". Di­džiū­ną ąžuo­lą jis ap­gy­nė su... ša­kė­mis.

– Šis ąžuo­las įtrauk­tas į ka­ri­nius že­mė­la­pius. Tuo įsi­ti­ki­nau dar ka­ro me­tais, kai ant mū­sų kie­mo pa­si­ro­dė du ka­ri­nin­kai ant ark­lių. Jie ban­dė ma­ne už­kal­bin­ti, bet aš jų klau­si­mo ne­sup­ra­tau. Šie tik mos­te­lė­jo ran­ka, pa­si­žiū­rė­jo į ąžuo­lą, į sa­vo že­mė­la­pį ir nu­jo­jo. Ta­da su­pra­tau, kad mū­sų ąžuo­las pa­si­tar­na­vo kaip vie­to­vės orien­ty­ras, – pri­si­me­na Jo­nas Ja­siu­kė­nas.

Ran­dai

Ja­siu­kė­nų šei­mos ąžuo­lo ka­mie­ne – gi­lus ran­das. Ka­mie­ną per­skro­dęs žai­bas.

– Ąžuo­le ant me­di­nės kar­ties bu­vo įkel­ta ra­di­jo im­tu­vo an­te­na. Tė­ve­lis griau­dė­jant per­kū­ni­jai neiš­jun­gė ra­di­jo ir tren­kė žai­bas. Kir­to ne tik ąžuo­lui, bet ir ma­no tė­ve­liui. Tė­ve­lis be są­mo­nės kri­to ant grin­dų. Mo­ti­na ant jo iš ąso­čio py­lė van­de­nį, o aš pa­ro­dęs kaip da­ry­ti dirb­ti­nį kvė­pa­vi­mą šo­kau ant mo­to­cik­lo ir iš­sku­bė­jau pa­gal­bos į ar­ti­miau­sią me­di­ci­nos punk­tą. Iš kar­to me­di­kams ne­pa­vy­ko pri­si­skam­bin­ti. Apy­lin­kės miš­kin­gos, din­go ry­šys... Me­di­kai pa­ta­rė tė­ve­lio ne­ju­din­ti. Tė­ve­lis są­mo­nę at­ga­vo, bet bu­vo kaip ne sa­vas. Jam ant kū­no ir li­ko žai­bo iš­ve­džio­tas or­na­men­tas, – pa­sa­ko­ja Jo­nas Ja­siu­kė­nas.

Jo žo­džiais, šei­mos ąžuo­las sa­vo­tiš­kas pra­na­šas. Jo dvi ša­kos jau nu­lū­žu­sios. Pir­mo­ji nu­lū­žo prieš vie­no, ant­ro­ji prieš ki­to žen­to mir­tį.

Ne­ga­li ne­pas­te­bė­ti ir ne­pa­gir­ti: Ja­siu­kė­nui la­bai tin­ka žais­min­gi ūsiu­kai. Jis pa­sa­ko­ja: ūsiu­kai jį puo­šia nuo Bir­žų lai­kų, kai ta­po mies­čio­niu. Už­siau­gi­no ūsiu­kus, kad vy­riš­kiau, so­li­džiau at­ro­dy­tų.

Ūsiu­kai

Duk­ra Re­gi­na Mu­šaus­kie­nė "Bir­žie­čių žo­džiui" pa­si­džiau­gia: tė­ve­lis jiems vi­siems – Die­vo do­va­na. Su­tin­ka ir iš­ly­di džiu­gia nuo­tai­ka. In­te­li­gen­tiš­kas. Kad ir kai­me gy­ve­na, bet vi­suo­met pa­si­tem­pęs. Plau­kų kirp­tis va­žiuo­ja pas sa­vo kir­pė­ją Bir­žuo­se. Jų te­ty­tė mėgs­tąs šei­mi­nin­kau­ti, žie­mai ruo­šia įvai­rias miš­rai­nes, kon­ser­vuo­ja dar­žo­ves.

– Sū­naus Ro­mo drau­gė la­bai darbš­ti, su­ma­ni šei­mi­nin­kė man jau ne­be­rei­kia. Vi­rė­jas tik sa­vo ma­lo­nu­mui, kad ka­riuo­me­nės pra­kti­kos ne­pa­mirš­čiau. Kai tar­na­vau ka­riuo­me­nė­je, ko­man­di­ruo­tė­je bu­vau vi­rė­jas, 60 žmo­nių mai­ti­nau, – at­si­lie­pia Jo­nas Ja­siu­kė­nas.

Tu­ri jis ką veik­ti ir šian­dien. Ke­lia­si anks­ti, už­ku­ria kros­nį, kad jau­ni­mui šil­čiau bū­tų kel­tis. Še­ria šu­nis, ka­tes. Jam pa­tin­ka ady­ti ko­ji­nes, megz­ti­nius. Žie­mai ar­tė­jant su­si­rū­pi­nęs le­syk­lė­lė­mis paukš­te­liams, o pa­va­sa­rį – kals in­ki­lus. Te­ty­tė iš miš­ko par­si­ne­ša ža­lia­vos, ją tin­ka­mai pa­ruo­šia ir su­de­da ūki­nin­kei duk­rai ir ūki­nin­kui sū­nui plak­tu­kams, ša­kėms, kir­viams, nau­jus ir pa­to­gius ko­tus. Įt­ve­ria ir dal­gį.

– Toks am­že­lis. Jei pra­dė­čiau tik gu­li­nė­ti ant lo­vos, tai ir ne­be­pa­si­kel­čiau. Kė­že­lių mo­kyk­los mo­ki­nių su­si­ti­ki­muo­se jau ir ne­be­pa­šok­din­čiau sa­vo mer­gio­čių, – Jo­nas Ja­siu­kė­nas ne juo­kau­ja.

Nus­te­bi­no Jo­no Ja­siu­kė­no dai­li ra­šy­se­na. Ir teks­tas be klai­dų. Jo­nas Ja­siu­kė­nas pa­ti­kė­jo sa­vo die­no­raš­tį. Jis jau tris­de­šimt ket­ve­rius me­tus kiek­vie­ną die­ną jį tę­sia. Ro­do: jo die­no­raš­čių pil­na kar­to­ni­nė dė­žė.

– Šie­met te­ty­tė mus ra­gi­no, kad vė­luo­ja mū­sų lau­kų sė­ja. Kar­tais tei­rau­ja­mės te­ty­tės koks tais ar ki­tais me­tais tą die­ną bu­vo oras. Jis at­ver­čia mums sa­vo die­no­raš­tį ir vis­kas aiš­ku, – kal­ba duk­ra ūki­nin­kė Re­gi­na.

– No­rė­čiau bū­ti toks, kaip Bro­nius Me­di­nis, bet aš orų ne­mo­ku spė­ti. Pa­tik­rin­ki­me ir pa­ly­gin­ki­me ko­kie orai bu­vo prieš me­tus ir šian­dien, – nu­spren­džia Jo­nas Ja­siu­kė­nas.

Ir per­nai, ir šie­met spa­lio 29-ąją iš­kri­to pir­ma­sis snie­gas.

Se­kęs mo­ti­ną

– Te­ty­tė la­bai smal­sus, vis­kuo do­mi­si. Tą gu­vu­mą bus pa­vel­dė­jęs iš sa­vo mo­ti­nos, mū­sų mo­čiu­tės Elž­bie­tos. Ji ži­no­jo vi­sų Lie­tu­vos krep­ši­nin­kų pa­var­des. Mums vai­kams la­bai keis­ta bū­da­vo: pa­pras­ta, se­no­lė kai­mo mo­te­ris ir to­kia aist­rin­ga krep­ši­nio sir­ga­lė, – pri­si­me­na Re­gi­na.

Jo­nas Ja­siu­kė­nas pa­si­džiau­gia: spa­lio pra­džio­je šiuo­se na­muo­se bu­vo di­džiu­lis šur­mu­lys. Jis su sa­vo vai­kais, jų šei­mo­mis ir vai­kai­čiais šven­tė sa­vo 92-ąjį gim­ta­die­nį.

Gim­ta­die­nio do­va­nos jam – ne tra­di­ci­nės. Juo­das pa­to­gus duk­ters krės­las prie sta­lo. Jo­nas Ja­siu­kė­nas ja­me sė­dė­da­mas ra­šo sa­vo die­no­raš­tį. Krau­jos­pū­džio apa­ra­tas pri­me­na: rei­kia sek­ti šir­dį. Kas­die­ni­nei bui­čiai – ma­žas šal­dy­tu­vas ir minkš­tas ki­li­mė­lis prie lo­vos. Ir ten, gim­tuo­siuo­se Vas­ka­liš­kiuo­se la­pus šį ru­de­nį bars­tan­tis ga­liū­nas ąžuo­las sa­vo ša­ko­se kaip ran­ko­se lai­kąs me­di­nę len­te­lę su už­ra­šu: "Ja­siu­kė­nų šei­mos ąžuo­las".

Ąžuo­lo nuo­trau­ka Jo­no Ja­siu­kė­no kam­ba­ry­je ant sie­nos. Du ąžuo­lai, du li­ki­mai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.