
Naujausios
Šaknys
– Kėželių mokykloje baigiau šešis skyrius. Mokiausi ir prie ruso, ir prie vokiečio. Klasėje buvo 18 mokinių. Vienas likau. Įžymybė. Aš visų susitikimo dalyvių nebepažįstu, o mane pažįsta visi, – pasakoja Jonas Jasiukėnas.
Mes leidžiamės prisiminimų takais... Jono Jasiukėno protėvių šaknys – Lujėnėliuose. Jaunesnės kartos jau kūrėsi Vaskališkiuose. Po vienu stogu gražiai tarė proseneliai, seneliai, tėvai. Ant kojų stojo ir jų atžala Jonas. Iš kariuomenės – atgal į gimtinę. Dairėsi žmonos. Aritę į marčias parvedė. Su mylima žmona susilaukė trijų dukrų: Reginos, Zitos, Skaidrės ir sūnaus Romualdo. Vaikai – į mokslus. Nebesugrįžo. Regina ir Romualdas pasirinko kaimą, Zita ir Skaidrė liko didmiestyje, Kaune.
– Kokių tik darbų nedirbęs: vairuotoju, Pundurių apylinkės pirmininku, gamybos meistru, girininko pavaduotoju, eiguliu. Buvau ne partinis, nepatiko man visos tos melagystės, gražbylystės savo noru valdžioje neužsilikau ir laimingas buvau iš apylinkės pirmininkų ištrūkęs, – prisimena Jonas.
Į Šleideriškio kapinaites Jonas lydėjo savo artimuosius, kaimynus, bičiulius, giminaičius. Per anksti į Amžinybę pabėgo jo brangiausioji Aritė. Jis liko našlys. Ir paskutinis šio vienkiemio gyventojas. Užsimiršimą rasdavo darbuose. Nuo 1985 metų pradėjo rašyti dienoraštį. Į jį liejo savo džiaugsmus, širdgėlą, įvairias pastabas.
Su Vandute
– Gyvenau ūkiškai, laikiau gyvulius, bet pamačiau – niekai. Vienatvė uždusins.1996 metais iš Vaskališkių išsikrausčiau į Biržus. Pažįstamas pripiršo man našlelę Vandutę. Vandutė augino gėles, prekiavo jomis turguje. Aš jai palengvinau darbą, sukonstravau šiltnamyje krosnį. Pats krosnį nuo kovo 3 dienos kūrendavau. Kaldavau medines dėžutes daigams, abu su Vandute augaliukus laistydavome ir vėliau veždavome į turgų – Biržus, Pandėlį, Kvetkus. Gyvenimas atgavo ritmą, turėjau užsiėmimą ir supratingą moterį šalia. Nenuobodžiavau mieste. 13 metų gyvenau su Vandute. Mano Vandutę kaip ir Arnitę pražudė ta pati liga, vėžys. Po Vandutės netekties glaudžiausi prie vaikų, prie sūnaus Romualdo. Šukionyse gyvenu jau 10 metų, – kalba Jonas Jasiukėnas. Dešimties anūkų ir dvylikos proanūkių senelis. Artimųjų mažybiniu vardu šaukiamas – tetytė, seneliukas...
Trauka
Mano pašnekovui labai brangi tėviškė. Kasmet Vaskališkius aplanko. Likęs namas. Žemę dirba jau kitas ūkininkas. Traukia Joną šis kraštas. O labiausiai – galiūnas ąžuolas. Ąžuolui, Jasiukėno paskaičiavimais, bus apie 300 metų. Ąžuolo apimtis apie 5 metrus, jo skersmuo –145 centimetrai.
– Labai troškau, kad jį pripažintų valstybės saugomu objektu, bet man ir mano bendraminčiams nepavyko. Bet vaikai mano 85-ojo gimtadienio proga padovanojo ne eilinę dovaną. Šį ąžuolą paženklino lentele, kad tai Jasiukėnų šeimos ąžuolas, – džiaugiasi Jonas Jasiukėnas.
Jis, jo vaikai, vaikaičiai 2013 metų spalio 2 dieną skubėjo į Vaskališkius prie šeimos ąžuolo. Jonui už jį tekę ir pakovoti prieš melioratorių "staliniecus". Didžiūną ąžuolą jis apgynė su... šakėmis.
– Šis ąžuolas įtrauktas į karinius žemėlapius. Tuo įsitikinau dar karo metais, kai ant mūsų kiemo pasirodė du karininkai ant arklių. Jie bandė mane užkalbinti, bet aš jų klausimo nesupratau. Šie tik mostelėjo ranka, pasižiūrėjo į ąžuolą, į savo žemėlapį ir nujojo. Tada supratau, kad mūsų ąžuolas pasitarnavo kaip vietovės orientyras, – prisimena Jonas Jasiukėnas.
Randai
Jasiukėnų šeimos ąžuolo kamiene – gilus randas. Kamieną perskrodęs žaibas.
– Ąžuole ant medinės karties buvo įkelta radijo imtuvo antena. Tėvelis griaudėjant perkūnijai neišjungė radijo ir trenkė žaibas. Kirto ne tik ąžuolui, bet ir mano tėveliui. Tėvelis be sąmonės krito ant grindų. Motina ant jo iš ąsočio pylė vandenį, o aš parodęs kaip daryti dirbtinį kvėpavimą šokau ant motociklo ir išskubėjau pagalbos į artimiausią medicinos punktą. Iš karto medikams nepavyko prisiskambinti. Apylinkės miškingos, dingo ryšys... Medikai patarė tėvelio nejudinti. Tėvelis sąmonę atgavo, bet buvo kaip ne savas. Jam ant kūno ir liko žaibo išvedžiotas ornamentas, – pasakoja Jonas Jasiukėnas.
Jo žodžiais, šeimos ąžuolas savotiškas pranašas. Jo dvi šakos jau nulūžusios. Pirmoji nulūžo prieš vieno, antroji prieš kito žento mirtį.
Negali nepastebėti ir nepagirti: Jasiukėnui labai tinka žaismingi ūsiukai. Jis pasakoja: ūsiukai jį puošia nuo Biržų laikų, kai tapo miesčioniu. Užsiaugino ūsiukus, kad vyriškiau, solidžiau atrodytų.
Ūsiukai
Dukra Regina Mušauskienė "Biržiečių žodžiui" pasidžiaugia: tėvelis jiems visiems – Dievo dovana. Sutinka ir išlydi džiugia nuotaika. Inteligentiškas. Kad ir kaime gyvena, bet visuomet pasitempęs. Plaukų kirptis važiuoja pas savo kirpėją Biržuose. Jų tetytė mėgstąs šeimininkauti, žiemai ruošia įvairias mišraines, konservuoja daržoves.
– Sūnaus Romo draugė labai darbšti, sumani šeimininkė man jau nebereikia. Virėjas tik savo malonumui, kad kariuomenės praktikos nepamirščiau. Kai tarnavau kariuomenėje, komandiruotėje buvau virėjas, 60 žmonių maitinau, – atsiliepia Jonas Jasiukėnas.
Turi jis ką veikti ir šiandien. Keliasi anksti, užkuria krosnį, kad jaunimui šilčiau būtų keltis. Šeria šunis, kates. Jam patinka adyti kojines, megztinius. Žiemai artėjant susirūpinęs lesyklėlėmis paukšteliams, o pavasarį – kals inkilus. Tetytė iš miško parsineša žaliavos, ją tinkamai paruošia ir sudeda ūkininkei dukrai ir ūkininkui sūnui plaktukams, šakėms, kirviams, naujus ir patogius kotus. Įtveria ir dalgį.
– Toks amželis. Jei pradėčiau tik gulinėti ant lovos, tai ir nebepasikelčiau. Kėželių mokyklos mokinių susitikimuose jau ir nebepašokdinčiau savo mergiočių, – Jonas Jasiukėnas ne juokauja.
Nustebino Jono Jasiukėno daili rašysena. Ir tekstas be klaidų. Jonas Jasiukėnas patikėjo savo dienoraštį. Jis jau trisdešimt ketverius metus kiekvieną dieną jį tęsia. Rodo: jo dienoraščių pilna kartoninė dėžė.
– Šiemet tetytė mus ragino, kad vėluoja mūsų laukų sėja. Kartais teiraujamės tetytės koks tais ar kitais metais tą dieną buvo oras. Jis atverčia mums savo dienoraštį ir viskas aišku, – kalba dukra ūkininkė Regina.
– Norėčiau būti toks, kaip Bronius Medinis, bet aš orų nemoku spėti. Patikrinkime ir palyginkime kokie orai buvo prieš metus ir šiandien, – nusprendžia Jonas Jasiukėnas.
Ir pernai, ir šiemet spalio 29-ąją iškrito pirmasis sniegas.
Sekęs motiną
– Tetytė labai smalsus, viskuo domisi. Tą guvumą bus paveldėjęs iš savo motinos, mūsų močiutės Elžbietos. Ji žinojo visų Lietuvos krepšininkų pavardes. Mums vaikams labai keista būdavo: paprasta, senolė kaimo moteris ir tokia aistringa krepšinio sirgalė, – prisimena Regina.
Jonas Jasiukėnas pasidžiaugia: spalio pradžioje šiuose namuose buvo didžiulis šurmulys. Jis su savo vaikais, jų šeimomis ir vaikaičiais šventė savo 92-ąjį gimtadienį.
Gimtadienio dovanos jam – ne tradicinės. Juodas patogus dukters krėslas prie stalo. Jonas Jasiukėnas jame sėdėdamas rašo savo dienoraštį. Kraujospūdžio aparatas primena: reikia sekti širdį. Kasdieninei buičiai – mažas šaldytuvas ir minkštas kilimėlis prie lovos. Ir ten, gimtuosiuose Vaskališkiuose lapus šį rudenį barstantis galiūnas ąžuolas savo šakose kaip rankose laikąs medinę lentelę su užrašu: "Jasiukėnų šeimos ąžuolas".
Ąžuolo nuotrauka Jono Jasiukėno kambaryje ant sienos. Du ąžuolai, du likimai.
