Trispalvė išsaugota 70 metų

Trispalvė išsaugota 70 metų

Krašto istorijos

Trispalvė išsaugota 70 metų

Ruslių vienkiemyje (Pakruojo rajonas) gyvenantis Izidorius Tubis iki šiol tebesaugo 1938— aisiais dovanų gautą Trispalvę.

Janina ŠAPARNIENĖ

pakruojis@skrastas.lt

Vėliava nepalieka namų

Venos ir Izidoriaus Tubių vienkiemyje Trispalvė keliama per visas valstybės šventes. Tiesa, nebe senoji, prieškario laikų, o šiuolaikiška. Istorinė vėliava šeimoje saugoma, kaip relikvija. Ją ankstesniais metais Tubiai tebuvo paskolinę parodos apie partizanus organizatoriams Radviliškyje.

1938— aisiais Izidorius, tuomet dar keturiolikmetis jaunasis ūkininkas, dovanų iš mokytojo gavo Trispalvę už išaugintas cikorijas.

„Šiaulių “Aušros“ muziejaus darbuotoja kalbino, kad vėliavą padovanočiau muziejui. Bent jau kol kas vėliava liks namuose — tikiuosi ją kaip palikimą perduoti vaikams. Jeigu jie nenorės — ką gi, tada muziejui atiteks. Jame jau yra partizanų išdrožtas Vytis, kurį irgi namuose dešimtmečius saugojome. Buvome paslėpę ir prieškario laikų trimitus, bet šie neišliko“, — pasakojo I. Tubis.

Sodybos šeimininkės Venos ištraukta trispalvė — jau išblukusi, vietomis dėmėta, audinyje matyti ir skylučių.

„Laikas savo padarė, kol vėliavą ir kitas relikvijas viralinėje ant spalių dešimtmečius paslėpę buvom. Ištraukėm, tik prasidėjus Atgimimui“, — prisiminė I. Tubis.

Pokaryje Izidorius savo vėliavą buvo davęs vietos partizanams. Šeimininko skaičiavimu, trispalvė būryje išbuvo kokius aštuonis mėnesius — kol Lygumų apylinkių rezistentai susijungė su gruzdiškiais. Tuomet vėliavą jie grąžino Izidoriui.

Visi keliai vedė į tėviškę

Ruslių vienkiemio paveldėtojo Izidoriaus gyvenimas persipynęs su Lietuvos istorija. Kaip su tėvais atsikėlė čia 1938— aisiais, taip niekur ir nebekėlė sparnų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, su kitais apylinkių vaikinais varomas į rusų armijos karinį komisariatą, Izidorius draugui prasitarė — bėgs.

Nutaikė progą, kuomet pro pėsčiųjų koloną praūžė tankai. Pasinaudojęs tuo, kad viskas paskendo dulkėse, šoko per griovį, leidosi per laukus į artimiausią mišką.

Bekeliaudamas į namus, Izidorius paklydo. Klaidžiojo, kol kelią parodė sutikta mergina. Keletą mėnesių vaikinas slapstėsi Kairiuose, Šiaulių rajone. Kartą, kai į namus užgriuvo kariuomenės vengiančių jaunuolių ieškantys saugumiečiai, Izidorių šeimininkams pavyko išsukti, kyštelėjus atėjūnams savojo, šešetą metų jaunesnio sūnaus, dokumentus.

Ilgam apmulkinti kariškių nepavyko — netrukus jie vėl pasirodė sodyboje. Izidoriaus ten neberado: nujausdamas, kad jo ieškos, vaikinas spruko į tėvų vienkiemį. Ten slėpėsi dviejuose bunkeriuose, į lauką išeidamas tik vakarais ar naktimis. Ir tai — apsirengęs motinos ar seserų drabužiais.

„Kartą skinu braškes darže, mamos drabužiais apsirengęs. Eina pro šalį kaimynė, sveikinasi: “Labas, Tubiene“, — prisiminė I. Tubis.

1946— aiais paskelbus amnestiją, Izidorius užsiregistravo. Ir tuo pat metu bendraudavo su partizanais. Šie Ruslių vienkiemyje lankydavosi nuo 1945— ųjų pabaigos. Tubiai padėdavo rezistentams maistu, Izidoriaus sesuo Leonija siuvo jiems emblemas, o kita sesuo Janina, gimnazistė, kopijavo žemėlapius.

„Būryje buvo ir mūsų pusbroliai, ir apylinkių vaikinai, su kuriais kartu Lygumų mokyklą lankiau, susitikdavau. Tai kaip jiems nepadėti“? — prisiminė Izidorius.

1946— ųjų pabaigoje jis pats tapo partizanų ryšininku, gavo Nykštuko slapyvardį, nešiojo laiškus, spaudą. 1947— aisiais Izidorius buvo suimtas. Kelias savaites laikytas saugumo būstinėje, muštas, kankintas vaikinas neprisipažino palaikęs ryšius su partizanais, nors saugumiečiai jam tiesiog valandomis susakė, kada vienkiemyje lankėsi kovotojai. Tačiau tvirtų įrodymų enkavedistai neturėjo.

Atvežė iš gimnazijos seserį Janiną — neva ji jau prisipažinusi... Izidoriaus prisipažinimo taip ir neišgavę, jį ir seserį saugumiečiai paleido po vidurnakčio. Bijodami naktį eiti per laukus, jiedu sugulė nakvoti Lygumų bažnyčios šventoriuje, pasidėję šalia menką mantą.

Dar kartą Izidorius saugumiečiams pakliuvo 1947— ųjų pabaigoje, kai buvo suimtas vienas iš vienkiemyje apsilankydavusių partizanų. Tačiau per akistatą vyras pasakė, kad Izidoriaus nepažįsta.

Represijų išvengęs vaikinas ėmė ieškotis darbo. Įsidarbino vietos kolūkyje, nepaisė kreivo vadovybės ir kai kurių ją palaikančių bendradarbių požiūrio. Tas požiūris išliko visą laiką — nors vertinamas kaip geras specialistas, Izidorius iš sovietinės valdžios nėra gavęs jokio apdovanojimo.

Visam laikui likęs Ruslių vienkiemyje, I. Tubis į namus stengdavosi parsigabenti laukuose aptiktus įdomius akmenis, puošė jais aplinką. Vien dubenuotųjų akmenų jo sodyboje — ne vienas. Keletas tokių akmenų pripažinti archeologijos paminklais, saugomi valstybės.

RELIKVIJA: Venos ir Izidoriaus namuose svarbiausia relikvija — prieš septynetą dešimtmečių šeimininkui padovanota Trispalvė.

PAMINKLAS: Šį bei dar kelis dubenuotuosius akmenis valstybė įvardijo paminklais.

Autorės nuotr.