
Naujausios
Jūs ne vietinis, bet iš vasarų pažįstamas. Vasaras leidžiate mūsų mieste. Skaitytojams būtų įdomu su Jumis iš arčiau susipažinti.
Esu istorikas. Ir publicistas, kelių knygų autorius. Gimęs Jakutijoje, 1941 m. tremtinių šeimoje, tuomet tėvai dar buvo nepilnamečiai. Lietuvoje nuo 1956 m. Vidurinę mokyklą baigiau Joniškyje, kur šiek tiek sportavau. 1969-1974 istorijos studijos Vilniaus universitete buvo persipynusios su žurnalistine ir sportine veikla (trejus metus buvau Istorijos fakulteto komjaunimo komiteto narys, atsakingas už sportą). Gimimo tėvų tremties vietoje įrašas metrikuose tapo kliūtimi 1974 m. pradžioje, kai paskutiniame kurse savo dėstytojų buvau rekomenduotas į Istorijos institutą „apšilimui“. Buvau parašęs prašymą, autobiografiją, tačiau direktorius Bronius Vaitkevičius „išsigando“ mano gimimo vietos...O pavasarį net buvo panaikintos dvi diplomantams istorikams siūlytos vietos Istorijos institute...Skirstymo komisijoje, turėdamas „aukštus balus“, pasiprašiau darbo kokiame nors muziejuje Vilniuje. Bet iš tuometinio Revoliucijos muziejaus išėjau jau po metų (vietoj 3 privalomų atidirbti metų kaip jaunam specialistui), nes direktorius Juozas Baibokas – buvęs stribas, stebėjosi kaip aš galiu dirbti tokiame muziejuje? Tiesa, Vilniaus pedagoginiam institutui kaip Visuotinės istorijos naujausiųjų laikų dėstytojas-valandininkas jau nuo 1974 m. rudens tikau. Vėliau į etatinius dėstytojus dukart bandė mane įdarbinti katedros vedėjai Zenonas Pilkauskas ir Mykolas Michelbertas, tačiau kadrų skyriuje toks Galinis skrupulingai tebevykdė kompartijos ir KGB instrukcijas (rašytas ir nerašytas) dėl tremtinių vaikų... Tad keliasdešimt metų buvau dėstytojas-valandininkas, o pagrindinė darbo vieta – Vilniaus jaunųjų turistų stotis (ir vieni metai Pilies muziejuje ekskursijų vadovu). Istorijos institute tik nuo 1990 m. Vėlesnė darbovietė – Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos centras.
Gyvenu Vilniuje, bet vasaroti atvykstame į Biržus. Mano ponia – buvusi biržietė. Sodybėlė, kur gyveno jos tėvai, išlikusi.
Vasaras leidžiate aktyviai, sportuodamas. Keliatės anksčiau už kai kuriuos biržiečius. Prieš ketvirtą ryto Jus jau sutiksi bėgimo take. Dalyvaujate ir Biržų miesto šventėje, "Biržų kilometruose"...
Biržuose dalyvavau pirmojoje bėgimo šventėje 2014 m. rugpjūčio 2 d. Tada ilgiausia distancija buvo 9,9 km. Ją miesto gatvėmis ir Širvėnos ežero pakrante įveikiau per 51 minutę. Pastaraisiais metais daug bėgiojau Biržų gatvėmis, paežerėje ir miesto apylinkėse ankstyvais vasaros rytais, kai beveik nebūdavo automašinų ir dar kurį laiką degdavo šviestuvai, kol patekėdavo saulė. Taip buvo ir šiemet, ruošiantis Baltijos kelio bėgimui ir kitiems ilgesnių nuotolių bėgimams. Šiemet iš Biržų nubėgau ir į Pasvalį, kuriame klaidingai pasukau Biržų gatve ir ... nespėjau į autobusą, kuriuo planavau grįžti Biržus.
Jūsų pavyzdys – ne eilinis. Bėgioti pradėjote 61 metų. Jau ir maratoną spėjote įveikti. Koks finišas sunkiausias?
Sunkus buvo mano pirmojo maratono Kaune 2016 m. birželio mėnesį finišas, bet prieš tai turbūt 2013 m. rugsėjo mėnesį Vilniuje įveiktas pusmaratonis man buvo sunkiausias. Prieš tai nebuvau bėgęs jokiame renginyje ir neturėjau jokios patirties...Likus maždaug 10 km, ties Seimo rūmais, kojos pasidarė medinės...
Kas senjorui bėgikui svarbiau: apdovanojimai ar motyvacija?
Motyvacija. Rytais, kartais labai anksti, mėgstu pabėgioti su trumpa apranga po Vilnių. Kalvarijų arba Rinktinės gatvėmis, per Žaliąjį ar Mindaugo tiltą į senamiestį, paskui Gedimino ar Kalinausko gatvėmis į Vingio parką. Pavyzdžiui, šių metų spalio 4-osios rytą nuo 4 iki 6 val. bėgte Rinktinės gatve, paskui aplankiau Mindaugo, Basanavičiaus, Ševčenkos paminklus ir Aušros vartus, pro iš naktinių barų išėjusį jaunimą Vokiečių, Vilniaus gatvėmis, Gedimino prospektu į Žvėryną, „Šimašiaus tujos taku“ į Vingio parką. Buvo šaltoka, bet sausos gatvės, ir mašinų beveik dar nebuvo. Įveikta 20 kilometrų – beveik pusmaratonis. Turbūt šiemet paskutinis ankstrytinis pasibėgiojimas senamiestyje. Pomėgio – rytinio maudymosi Neryje šiemet nepavyko pratęsti. Jį pakeičiau ilgomis treniruotėmis Vingio parke, kuriame smagu rytais... Žiemą bėgioju mažai.
Kiekviename renginyje nuotaiką kelia nauja aplinka. Ypač tame mieste, kuriame bėgi pirmą kartą. Nuotaiką kelia susitikimai su draugais ir kitais pažįstamais bėgikais.
Nuotaikingas buvo įsitraukimas į Šviesos karių bėgimo klubą, į kurį pakvietė bėgimo veteranas Algimantas Kartočius, prisiminęs mano straipsnius sporto tematika universiteto laikraštyje "Tarybinis studentas", kuriame net buvau redkolegijoje...
Nebe vienus metus Jūs bėgate Baltijos kelio komandoje maršrutu Vilnius-Ryga-Talinas. Kaip sekasi?
Pernai, pirmą kartą, man šis bėgimas buvo nuotaikingesnis. Surinkau net 130 km per tris dienas. Šiemet perpus mažiau.
Taurių, medalių už pasiekimus susikaupė daug? Kurie Jums svarbiausi?
2015 metais savo amžiaus grupėje Euro vaistinės bėgimuose savo amžiaus grupėje buvau apdovanotas pirmos vietos taure. 2017 ir 2018 metais Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos rengiamuose bėgimuose, susumavus taškus, pelniau pirmosios vietos taurę ir medalį. Taurių, atminimo medalių ir medalių už prizines vietas įvairiuose bėgimuose susikaupė gana daug. Tarp jų – svarbūs atminimo medaliai, gauti tarptautiniame pagarbos bėgime "Gyvybės ir Mirties keliu", skirtame žuvusiems Lietuvos Laisvės gynėjams atminti, kuris vyksta sausio 13 d. arba tai dienai artimą savaitgalio dieną.
Kaip ilsitės, atsipalaiduojate po ilgų distancijų?
Kartais po sunkesnio bėgimo – knygų skaitymo terapija, kai reikia pabūti iškėlus kojas... Šiaip jokio specialaus poilsio ritualo nėra. Tiesa, jei bėgimas būna Kaune, poilsiui galima priskirti apsilankymą zoologijos sode, pas du keturkojus draugus – baltus vilkus. Tai arktiniai vilkai, gimę Prahos zoosode...
Šiemet "Biržų kilometruose" Jūsų pasigedome. Kur buvote dingęs?
Nebėgau, nes buvo atsinaujinusi sena traumelė. Šiemet pirmą kartą bėgau Kuršėnuose ir Naisiuose. Be to, bėgau Prienuose, Palangoje, Pasvalyje, Vilniuje (triskart), Kaune, Kaišiadoryse. Pernai renginiuose bėgiojau daugiau. Šių metų bėgimo renginių sezoną planuoju baigti Jonavoje, spalio 26 dieną.
Ar prieš bėgimą laikotės dietos?
Prieš bėgimą tenka atsiriboti nuo mėsos ir kito sunkesnio maisto. Tad valgau kiaušinius, varškę, bananus.
Dėl bėgikų mitybos ypatumų reikia vengti klaidų, kurios gali sujaukti planus bėgimo trasoje.
Jums tokių klaidų pasitaikė?
Man taip nutiko pernai prieš maratoną, kai gimtadienyje neatsisakiau cepelinų (didžkukulių), o prieš bėgdamas dar pavartojau organizmui neįprasto geliuko. Šiemet Kaišiadoryse vaišingos šeimininkės įsiūlyta mėsytė bėgimo pradžioje kojas pavertė medinėmis. Ir tik po 2 kilometrų įėjau į sau įprastą ritmą...
Ko palinkėtumėte biržiečiams?
Kad vasaros rytais mieste sutiktume daugiau bėgiojančių ir besimaudančių. Juk ežeras šalia. Taip galima pasikrauti darbingumo visai dienai. Galėtų daugiau biržiečių apsilankyti ir stadiono takeliuose, kuriuose aš pernai ir šiemet esu bėgiojęs...
Sėkmės visur ir visada.