Stanislovo distancijoje ir "Biržų kilometrai"

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.
Sta­nis­lo­vas Bu­cha­vec­kas – is­to­ri­kas, pub­li­cis­tas, bė­gi­kas mė­gė­jas. Jį su­tin­ka­me ir Bir­žų mies­to gat­vė­se.
Bir­žie­čiams į akį kri­to spor­tiš­kas, vi­suo­met gied­ros nuo­tai­kos vy­riš­kis. Va­sa­rą jį su­tik­si jau prieš ket­vir­tą va­lan­dą ry­to. Spor­tuo­jan­tį. Gat­vė­je, Bir­žų mies­to šven­tė­je sen­jo­ras ne­be vie­nas. Su sa­vo po­nia Zi­ta. Po­nią Zi­tą, da­bar vil­nie­tę, bir­žie­čių ger­bia­mo tau­po­mo­sios ka­sos ve­dė­jo, my­li­mo mu­zi­kan­to Pet­ro Kut­ros duk­te­rį, vy­res­nės kar­tos bir­žie­čiai pa­žįs­ta. O kas jos pa­ly­do­vas? "Bir­žie­čių žo­dis" iš­siaiš­ki­no: is­to­ri­kas, pub­li­cis­tas, ma­ra­to­nų, pus­ma­ra­to­nių ir tra­di­ci­nės Bir­žų mies­to šven­tės "Bir­žų ki­lo­met­rai" bė­gi­kas mė­gė­jas Sta­nis­lo­vas Bu­cha­vec­kas. Sta­nis­lo­vą BU­CHA­VEC­KĄ kal­bi­na "Bir­žie­čių žo­džio" ko­res­pon­den­tė Re­gi­na VAI­ČE­KO­NIE­NĖ.

Jūs ne vie­ti­nis, bet iš va­sa­rų pa­žįs­ta­mas. Va­sa­ras lei­džia­te mū­sų mies­te. Skai­ty­to­jams bū­tų įdo­mu su Ju­mis iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti.

Esu is­to­ri­kas. Ir pub­li­cis­tas, ke­lių kny­gų au­to­rius. Gi­męs Ja­ku­ti­jo­je, 1941 m. trem­ti­nių šei­mo­je, tuo­met tė­vai dar bu­vo ne­pil­na­me­čiai. Lie­tu­vo­je nuo 1956 m. Vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­giau Jo­niš­ky­je, kur šiek tiek spor­ta­vau. 1969-1974 is­to­ri­jos stu­di­jos Vil­niaus uni­ver­si­te­te bu­vo per­si­py­nu­sios su žur­na­lis­ti­ne ir spor­ti­ne veik­la (tre­jus me­tus bu­vau Is­to­ri­jos fa­kul­te­to kom­jau­ni­mo ko­mi­te­to na­rys, at­sa­kin­gas už spor­tą). Gi­mi­mo tė­vų trem­ties vie­to­je įra­šas met­ri­kuo­se ta­po kliū­ti­mi 1974 m. pra­džio­je, kai pa­sku­ti­nia­me kur­se sa­vo dės­ty­to­jų bu­vau re­ko­men­duo­tas į Is­to­ri­jos ins­ti­tu­tą „ap­ši­li­mui“. Bu­vau pa­ra­šęs pra­šy­mą, au­to­biog­ra­fi­ją, ta­čiau di­rek­to­rius Bro­nius Vait­ke­vi­čius „iš­si­gan­do“ ma­no gi­mi­mo vie­tos...O pa­va­sa­rį net bu­vo pa­nai­kin­tos dvi dip­lo­man­tams is­to­ri­kams siū­ly­tos vie­tos Is­to­ri­jos ins­ti­tu­te...Skirs­ty­mo ko­mi­si­jo­je, tu­rė­da­mas „aukš­tus ba­lus“, pa­si­pra­šiau dar­bo ko­kia­me nors mu­zie­ju­je Vil­niu­je. Bet iš tuo­me­ti­nio Re­vo­liu­ci­jos mu­zie­jaus išė­jau jau po me­tų (vie­toj 3 pri­va­lo­mų ati­dirb­ti me­tų kaip jau­nam spe­cia­lis­tui), nes di­rek­to­rius Juo­zas Bai­bo­kas – bu­vęs stri­bas, ste­bė­jo­si kaip aš ga­liu dirb­ti to­kia­me mu­zie­ju­je? Tie­sa, Vil­niaus pe­da­go­gi­niam ins­ti­tu­tui kaip Vi­suo­ti­nės is­to­ri­jos nau­jau­sių­jų lai­kų dės­ty­to­jas-va­lan­di­nin­kas jau nuo 1974 m. ru­dens ti­kau. Vė­liau į eta­ti­nius dės­ty­to­jus du­kart ban­dė ma­ne įdar­bin­ti ka­ted­ros ve­dė­jai Ze­no­nas Pil­kaus­kas ir My­ko­las Mi­chel­ber­tas, ta­čiau kad­rų sky­riu­je toks Ga­li­nis skru­pu­lin­gai te­be­vyk­dė kom­par­ti­jos ir KGB inst­ruk­ci­jas (ra­šy­tas ir ne­ra­šy­tas) dėl trem­ti­nių vai­kų... Tad ke­lias­de­šimt me­tų bu­vau dės­ty­to­jas-va­lan­di­nin­kas, o pa­grin­di­nė dar­bo vie­ta – Vil­niaus jau­nų­jų tu­ris­tų sto­tis (ir vie­ni me­tai Pi­lies mu­zie­ju­je eks­kur­si­jų va­do­vu). Is­to­ri­jos ins­ti­tu­te tik nuo 1990 m. Vė­les­nė dar­bo­vie­tė – Lie­tu­vos Gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos cent­ras.

Gy­ve­nu Vil­niu­je, bet va­sa­ro­ti at­vyks­ta­me į Bir­žus. Ma­no po­nia – bu­vu­si bir­žie­tė. So­dy­bė­lė, kur gy­ve­no jos tė­vai, iš­li­ku­si.

Va­sa­ras lei­džia­te ak­ty­viai, spor­tuo­da­mas. Ke­lia­tės anks­čiau už kai ku­riuos bir­žie­čius. Prieš ket­vir­tą ry­to Jus jau su­tik­si bė­gi­mo ta­ke. Da­ly­vau­ja­te ir Bir­žų mies­to šven­tė­je, "Bir­žų ki­lo­met­ruo­se"...

Bir­žuo­se da­ly­va­vau pir­mo­jo­je bė­gi­mo šven­tė­je 2014 m. rugp­jū­čio 2 d. Ta­da il­giau­sia dis­tan­ci­ja bu­vo 9,9 km. Ją mies­to gat­vė­mis ir Šir­vė­nos eže­ro pa­kran­te įvei­kiau per 51 mi­nu­tę. Pas­ta­rai­siais me­tais daug bė­gio­jau Bir­žų gat­vė­mis, pae­že­rė­je ir mies­to apy­lin­kė­se anks­ty­vais va­sa­ros ry­tais, kai be­veik ne­bū­da­vo au­to­ma­ši­nų ir dar ku­rį lai­ką deg­da­vo švies­tu­vai, kol pa­te­kė­da­vo sau­lė. Taip bu­vo ir šie­met, ruo­šian­tis Bal­ti­jos ke­lio bė­gi­mui ir ki­tiems il­ges­nių nuo­to­lių bė­gi­mams. Šie­met iš Bir­žų nu­bė­gau ir į Pas­va­lį, ku­ria­me klai­din­gai pa­su­kau Bir­žų gat­ve ir ... ne­spė­jau į au­to­bu­są, ku­riuo pla­na­vau grįž­ti Bir­žus.

Jū­sų pa­vyz­dys – ne ei­li­nis. Bė­gio­ti pra­dė­jo­te 61 me­tų. Jau ir ma­ra­to­ną spė­jo­te įveik­ti. Koks fi­ni­šas sun­kiau­sias?

Sun­kus bu­vo ma­no pir­mo­jo ma­ra­to­no Kau­ne 2016 m. bir­že­lio mė­ne­sį fi­ni­šas, bet prieš tai tur­būt 2013 m. rug­sė­jo mė­ne­sį Vil­niu­je įveik­tas pus­ma­ra­to­nis man bu­vo sun­kiau­sias. Prieš tai ne­bu­vau bė­gęs jo­kia­me ren­gi­ny­je ir ne­tu­rė­jau jo­kios pa­tir­ties...Li­kus maž­daug 10 km, ties Sei­mo rū­mais, ko­jos pa­si­da­rė me­di­nės...

Kas sen­jo­rui bė­gi­kui svar­biau: ap­do­va­no­ji­mai ar mo­ty­va­ci­ja?

Mo­ty­va­ci­ja. Ry­tais, kar­tais la­bai anks­ti, mėgs­tu pa­bė­gio­ti su trum­pa ap­ran­ga po Vil­nių. Kal­va­ri­jų ar­ba Rink­ti­nės gat­vė­mis, per Ža­lią­jį ar Min­dau­go til­tą į se­na­mies­tį, pa­skui Ge­di­mi­no ar Ka­li­naus­ko gat­vė­mis į Vin­gio par­ką. Pa­vyz­džiui, šių me­tų spa­lio 4-osios ry­tą nuo 4 iki 6 val. bėg­te Rink­ti­nės gat­ve, pa­skui ap­lan­kiau Min­dau­go, Ba­sa­na­vi­čiaus, Šev­čen­kos pa­mink­lus ir Auš­ros var­tus, pro iš nak­ti­nių ba­rų išė­ju­sį jau­ni­mą Vo­kie­čių, Vil­niaus gat­vė­mis, Ge­di­mi­no pro­spek­tu į Žvė­ry­ną, „Ši­ma­šiaus tu­jos ta­ku“ į Vin­gio par­ką. Bu­vo šal­to­ka, bet sau­sos gat­vės, ir ma­ši­nų be­veik dar ne­bu­vo. Įveik­ta 20 ki­lo­met­rų – be­veik pus­ma­ra­to­nis. Tur­būt šie­met pa­sku­ti­nis ankst­ry­ti­nis pa­si­bė­gio­ji­mas se­na­mies­ty­je. Po­mė­gio – ry­ti­nio mau­dy­mo­si Ne­ry­je šie­met ne­pa­vy­ko pra­tęs­ti. Jį pa­kei­čiau il­go­mis tre­ni­ruo­tė­mis Vin­gio par­ke, ku­ria­me sma­gu ry­tais... Žie­mą bė­gio­ju ma­žai.

Kiek­vie­na­me ren­gi­ny­je nuo­tai­ką ke­lia nau­ja ap­lin­ka. Ypač ta­me mies­te, ku­ria­me bė­gi pir­mą kar­tą. Nuo­tai­ką ke­lia su­si­ti­ki­mai su drau­gais ir ki­tais pa­žįs­ta­mais bė­gi­kais.

Nuo­tai­kin­gas bu­vo įsi­trau­ki­mas į Švie­sos ka­rių bė­gi­mo klu­bą, į ku­rį pa­kvie­tė bė­gi­mo ve­te­ra­nas Al­gi­man­tas Kar­to­čius, pri­si­mi­nęs ma­no straips­nius spor­to te­ma­ti­ka uni­ver­si­te­to laik­raš­ty­je "Ta­ry­bi­nis stu­den­tas", ku­ria­me net bu­vau red­ko­le­gi­jo­je...

Ne­be vie­nus me­tus Jūs bė­ga­te Bal­ti­jos ke­lio ko­man­do­je marš­ru­tu Vil­nius-Ry­ga-Ta­li­nas. Kaip se­ka­si?

Per­nai, pir­mą kar­tą, man šis bė­gi­mas bu­vo nuo­tai­kin­ges­nis. Su­rin­kau net 130 km per tris die­nas. Šie­met per­pus ma­žiau.

Tau­rių, me­da­lių už pa­sie­ki­mus su­si­kau­pė daug? Ku­rie Jums svar­biau­si?

2015 me­tais sa­vo am­žiaus gru­pė­je Eu­ro vais­ti­nės bė­gi­muo­se sa­vo am­žiaus gru­pė­je bu­vau ap­do­va­no­tas pir­mos vie­tos tau­re. 2017 ir 2018 me­tais Lie­tu­vos bė­gi­mo mė­gė­jų aso­cia­ci­jos ren­gia­muo­se bė­gi­muo­se, su­su­ma­vus taš­kus, pel­niau pir­mo­sios vie­tos tau­rę ir me­da­lį. Tau­rių, at­mi­ni­mo me­da­lių ir me­da­lių už pri­zi­nes vie­tas įvai­riuo­se bė­gi­muo­se su­si­kau­pė ga­na daug. Tarp jų – svar­būs at­mi­ni­mo me­da­liai, gau­ti tarp­tau­ti­nia­me pa­gar­bos bė­gi­me "Gy­vy­bės ir Mir­ties ke­liu", skir­ta­me žu­vu­siems Lie­tu­vos Lais­vės gy­nė­jams at­min­ti, ku­ris vyks­ta sau­sio 13 d. ar­ba tai die­nai ar­ti­mą sa­vait­ga­lio die­ną.

Kaip il­si­tės, at­si­pa­lai­duo­ja­te po il­gų dis­tan­ci­jų?

Kar­tais po sun­kes­nio bė­gi­mo – kny­gų skai­ty­mo te­ra­pi­ja, kai rei­kia pa­bū­ti iš­kė­lus ko­jas... Šiaip jo­kio spe­cia­laus poil­sio ri­tua­lo nė­ra. Tie­sa, jei bė­gi­mas bū­na Kau­ne, poil­siui ga­li­ma pri­skir­ti ap­si­lan­ky­mą zoo­lo­gi­jos so­de, pas du ke­tur­ko­jus drau­gus – bal­tus vil­kus. Tai ark­ti­niai vil­kai, gi­mę Pra­hos zoo­so­de...

Šie­met "Bir­žų ki­lo­met­ruo­se" Jū­sų pa­si­ge­do­me. Kur bu­vo­te din­gęs?

Ne­bė­gau, nes bu­vo at­si­nau­ji­nu­si se­na trau­me­lė. Šie­met pir­mą kar­tą bė­gau Kur­šė­nuo­se ir Nai­siuo­se. Be to, bė­gau Prie­nuo­se, Pa­lan­go­je, Pas­va­ly­je, Vil­niu­je (tris­kart), Kau­ne, Kai­šia­do­ry­se. Per­nai ren­gi­niuo­se bė­gio­jau dau­giau. Šių me­tų bė­gi­mo ren­gi­nių se­zo­ną pla­nuo­ju baig­ti Jo­na­vo­je, spa­lio 26 die­ną.

Ar prieš bė­gi­mą lai­ko­tės die­tos?

Prieš bė­gi­mą ten­ka at­si­ri­bo­ti nuo mė­sos ir ki­to sun­kes­nio mais­to. Tad val­gau kiau­ši­nius, varš­kę, ba­na­nus.

Dėl bė­gi­kų mi­ty­bos ypa­tu­mų rei­kia veng­ti klai­dų, ku­rios ga­li su­jauk­ti pla­nus bė­gi­mo tra­so­je.

Jums to­kių klai­dų pa­si­tai­kė?

Man taip nu­ti­ko per­nai prieš ma­ra­to­ną, kai gim­ta­die­ny­je neat­si­sa­kiau ce­pe­li­nų (didž­ku­ku­lių), o prieš bėg­da­mas dar pa­var­to­jau or­ga­niz­mui neįp­ras­to ge­liu­ko. Šie­met Kai­šia­do­ry­se vai­šin­gos šei­mi­nin­kės įsiū­ly­ta mė­sy­tė bė­gi­mo pra­džio­je ko­jas pa­ver­tė me­di­nė­mis. Ir tik po 2 ki­lo­met­rų įė­jau į sau įpras­tą rit­mą...

Ko pa­lin­kė­tu­mė­te bir­žie­čiams?

Kad va­sa­ros ry­tais mies­te su­tik­tu­me dau­giau bė­gio­jan­čių ir be­si­mau­dan­čių. Juk eže­ras ša­lia. Taip ga­li­ma pa­si­krau­ti dar­bin­gu­mo vi­sai die­nai. Ga­lė­tų dau­giau bir­žie­čių ap­si­lan­ky­ti ir sta­dio­no ta­ke­liuo­se, ku­riuo­se aš per­nai ir šie­met esu bė­gio­jęs...

Sėk­mės vi­sur ir vi­sa­da.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.