Naujausios
„Šiaulių kraštą“ vadina draugu
Daugiau kaip 50 metų kartu gyvenantys joniškiečiai Stanislava ir Povilas Mickevičiai „Šiaulių krašte“ domisi kultūros, švietimo temomis, labai džiaugiasi sugrįžusiomis „Atolankomis“.
Ieško patarimų
„Šiaulių krašto“ daug metų kas rytą laukiame tarsi geriausio draugo. Paprastai platintoja jį atneša pusę aštuonių ryto, tad tampome kiekvienas į savo pusę, – sako visą gyvenimą mokytoja dirbusi Stanislava Mickevičienė. – Laikraštis įdomus, intelektualus, pakankamai objektyvus šiuolaikinėje žiniasklaidos terpėje.“
Šeima domisi kultūros, literatūros, meno temomis. Labai džiaugiasi vėl sugrįžusiomis „Atolankomis“. Niekada nepamiršta perskaityti „Krašto žinių“, naujienų iš savo rajono.
Povilui Mickevičiui įdomiau skaityti apie paprastus žmones, darbininkus, keliones. Jis nepraleidžia aktualijų, patarimų apie darbus darže, nes pats save vadina sodininku. Nuo pavasario iki rudens kas antrą dieną į sodelį važiuoja. Šeima užsiaugina morkų, bulvių, burokėlių, agurkų.
„Pajudėti naudinga, o ten niekada darbo netrūksta. Žmona pyksta, kai daug piktžolių. O aš sakau: „Jei nebūtų piktžolių, nebūtų ką ravėti, darbo neliktų“, – šypsosi vyras.
Artimos švietimo aktualijos
Mokytoja dirbusiai Stanislavai Mickevičienei artimos švietimo ir mokslo aktualijos. Jai skauda širdį dėl nesibaigiančių reformų.
„Labai teigiamų rezultatų nematau. Esu iš XX amžiaus. Pamenu, kai panaikinome civilinę gynybą, buvo tokia euforija, dujokaukes mėtė per langus. Dabar grįžo panašūs užsiėmimai kitu pavadinimu – civilinė sauga, – mena mokytoja. – Kiek buvo plokštelėse įrašytų lietuvių rašytojų balsų, viskas išmesta. Taip, naujos technologijos, plokštelių nebenaudojame, bet mane žeidžia tradicijų nesaugojimas.“
Pedagogė pasakoja dirbdama Joniškio 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Aušros“ gimnazija) turėjusi literatų būrelį, kuriam vadovavo be atlygio.
Aktyvūs visuomenininkai
S. Mickevičienė aktyviai dalyvauja Pagyvenusių žmonių asociacijos veikloje, 8 metus buvo pirmininkės pavaduotoja. Su draugija vyksta į Rygos, Šiaulių teatrus. Taip pat mokytoja nepamiršta knygų.
P. Mickevičius visuomeninėje veikloje neatsilieka. Jis daug metų dainuoja Joniškio kultūros centro kolektyve „Šarma“, lankė chorą.
„Šarmoje“ visi esame susidraugavę, susigyvenę, negalime vieni be kitų, moterys net juokauja, kad eisime į sceną ir su lazdomis,“ – šypsosi P. Mickevičius.
Inžinieriumi statybininku dirbęs vyras svajoja kada nors į rankas paimti pieštuką ir teptuką. Kartą tai jau darė. 1995 metais teko laiką leisti sanatorijoje gražiose vietose netoli Kauno. Supusi graži gamta taip užkerėjo, kad surizikavo pabandyti perkelti vaizdus ant popieriaus. Taip atsirado gamtos, Kulautuvos bažnyčios, kitų gražių pastatų piešiniai.
Užrašė Loreta RIPSKYTĖ
Autorės nuotr.
LAIKRAŠTIS: Stanislava ir Povilas Mickevičiai, rytais „Šiaulių krašto“ laukia kaip gero draugo.