Naujausios
Indre, Tau tikriausiai dažnai tenka išgirsti, kad esi „gydytojų dinastijos“ atstovė? Tėvai ir artimo šeimos rato žmonės dirbo ir tebedirba šioje sferoje. Kartais net juokaujama, kad pasirinkimas būti gydytoju yra užkoduotas kraujyje, ir prilygsta estafetei, kai lazdelė iš senelių perduodama tėvams, vėliau vaikams ir anūkams. Ar Tau irgi visada buvo aišku, kad eisi tėvų pėdomis?
Mokykloje mokiausi gerai. O tais laikais, prieš penkiolika metų, buvo įprasta ir gana logiška, kad geri mokiniai renkasi arba teisę, arba mediciną. Dabar gal pasirinkimų ir alternatyvų yra daugiau, iškilo technologijos mokslų prestižas, tačiau tada visi pirmūnai rinkosi iš dviejų variantų. Man teisė atrodė labai sausas mokslas. Taip pat dar būdama mokykloje galvojau apie ateitį. Norėjau, kad įgijusi specialybę tikrai galėčiau dirbti ir turėčiau paklausią rinkoje profesiją. O gydytojas visada ir visur bus reikalingas. Be to, medicina yra labai plati ir įdomi sritis. Todėl svarstyklės ir nusvėrė į šią pusę. Neneigsiu, kad matomas tėvų, dėdžių ir tetų pavyzdys man taip pat buvo paskata matuotis gydytojo chalatą. Augant tokioje aplinkoje natūraliai formuojasi mintys apie giminės tradicijų tęsimą. Aplink visada buvo daug medicinos ir ji manęs niekada negąsdino. Mačiau, kad artimieji, pasirinkę šį kelią, džiaugiasi savo pasirinkimu. Žinoma, aš tikrai turėjau laisvę eiti savo keliu, bet, kaip sakoma, vaikai mokosi iš savo aplinkoje matomų pavyzdžių. Todėl net ir raginti, stumti nereikia. Svarsčiau tarp odontologijos ir medicinos. Tačiau pasirinkau ilgiausius mokslus. Kartais net pati pasijuokiu klausdama: gal man patinka save kankinti, jog rinkausi sunkiausią kelią?
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
