Nijolė Oželytė: „Nėra didesnės laimės, negu būti reikalingam“

D. Umbraso LRT nuotr.
„Aš manau, kad žmogus turi stengtis tapti geru ir mirti dar geresniu“ – sako signatarė Nijolė Oželytė.
Šiandieninė mūsų viešnia – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Nijolė Oželytė, šią savaitę biržiečiams pristačiusi savo knygą „Atatrankos“. Ši moteris niekada nesirenka žodžių ir kalba, kaip jai atrodo, nesibaimindama, kad kam nors jos mintys nepatiks. Ji teigia, jog Tėvynė yra tiek, kiek tu gebi ją suvokti. To suvokimo talpa mes ir skiriamės vieni nuo kitų.

Kaip ir kuo šiandien gyvena žymioji ir nepaklusnioji Lietuvos moteris Nijolė Oželytė?

Per savo gyvenimą supratau, kad reikalingais arba genijais mus padaro tik santykis su kitais. Šiandien einu ten, kur matau, kad esu reikalinga. Aš ilgai bandžiau suprasti, kas yra gyvenimas, ką su juo daryti ir kaip būti. Visą gyvenimą man buvo įdomūs du klausimai – kas bus po mirties ir kas aš esu. Dabar gyvenu vieninteliu interesu – kuo ir kaip galiu būti naudinga. Nėra didesnės laimės, negu būti reikalingam. Tai yra tokia laimė, kurios negaliu apsakyti. Neturiu motyvo gyventi sau. Laiminga jaučiuosi, kai mane pakviečia į susitikimą, kai matau pilną salę gimnazistų, kai mes diskutuojame. Man pačiai nieko nebereikia. Esu vegetarė – nevalgau mėsos, žuvų, nevartoju alkoholio, nerūkau, neturiu didelių poreikių savo kūnui. Kitokių poreikių neturiu.

O kas Jums yra meilė?

Kai jau nebereikia kovoti už kiekvieną duonos kąsnį, laimę įprasminame kiekybine išraiška – norime turėti daugiau. Kokia nauja kokybe galime pavirsti, mes dar negalvojame, nes per daug esame susikoncentravę į save. Negalima gyventi meilėje, jeigu tik dėl savęs baisu – jeigu tau baisu ko nors netekti, jeigu tu bijai numirti, jeigu nesupranti, kam tau reikalingas gyvenimas.

Ir iki šiol žmonija dar niekada negyveno meilėje, nes tiesiog jai dar nėra subrendusi. Savanaudiškumas daro mus nelaimingus.

Kuo daugiau galvoji apie save, tuo jautiesi nelaimingesnis. Tad, norint būti laimingam, reikia pradėti galvoti apie kitus. Meilė yra ne tada, kai myli atskirą žmogų. Meilė yra tada, kai švieti it saulė, kai tu esi meilė. Tai – išsivystymo laipsnis. O kol tai yra meilė vienam žmogui, tai – savimeilė. Meilė – tai sielos savybė, o ne savanaudiško ir godaus proto sugebėjimas.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com

„BŽ" DOSJĖ

Nijolė Oželytė gimė 1954 metų kovo 31 dieną Vilniuje. 1961–1972 m. mokėsi Vilniaus 23-oje vidurinėje mokykloje, 1972–1973 m. Vilniaus 1-je vakarinėje pamaininėje mokykloje. 1973–1977 m. studijavo LSSR konservatorijoje. 1989 m. SSKP narė, vėliau, atsiskyrus nepriklausomai LKP, tapo LKP nare. Atgimimo metais aktyviai reiškėsi politinėje veikloje, LKP XX suvažiavime išrinkta LKP CK nare, 1990 m. balsavo už LKP atsiskyrimą nuo SSKP. 1990 m. išrinkta į LR Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą), Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo signatarė. 1993–1999 m. priklausė Tėvynės sąjungai. 1995–1996 m. – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė. 1996–2000 m. – LR Seimo narė, Konservatorių moterų sąjungos pirmininkė. 2000–2001 m. – BTV laidos „Korida“ ir LNK laidos „Arena“ vedėja. 2001–2002 m. – TV3 laidos „Moterų laimė“ vedėja. 2002–2004 m. – LTV laidos „Agentūra SOS“ vedėja. 2008 m. – BTV laidos „Sveikatai ir laimei“ vedėja.

Sukūrė daugiau nei 20 vaidmenų kino filmuose, o jos sukurtas Kamilės vaidmuo režisieriaus A. Puipos filme „Arkliavagio duktė“ (1981 m.) buvo pripažintas geriausiu tais metais sukurtu moters vaidmeniu visoje buvusioje Tarybų sąjungoje, o pačiai Nijolei Oželytei buvo suteiktas jauniausios Tarybų Lietuvos nusipelniusios artistės vardas.

Nijolė Oželytė – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, aktorė, politinė bei visuomenės veikėja, TV laidų vedėja.