E. Genio/LRT nuotr.
Televizijos veidas ir balsas Marijus Žiedas: „Kai po 20 metų vėl atvažiavau į Biržus ir pamačiau prie Širvėnos palinkusius senus medžius, supratau, ką aš naktimis sapnuoju“.
„Kartais nutinka taip, kad žmonės mane vien iš balso atpažįsta. Ir tada supranti, kurią televiziją jie žiūri. Tai labai geras lakmuso popierėlis. Tada supranti, gal to žmogaus ir tam tikros vertybės yra panašios“, – šypsosi aksominio balso savininkas, LRT žinių vedėjas, Biržuose kadaise gyvenęs Marijus Žiedas. Birželio 18 dieną 50-etį švęsiantis Marijus kalba apie gyvenimo iššūkius, pasirinkimus, savo mylimuosius – vaikus ir žmoną, netgi sapnus.

1976 metais Jūs, būdamas vos dvejų metukų, su tėvais gydytojais atvykote į Biržus ir čia pragyvenote ketverius metus. Ar išliko Jūsų atmintyje prisiminimai iš gyvenimo Biržuose?

Daug ką prisimenu, nes vaikams būdinga prisiimti vaikystės vietas, įvykius. Prisimenu, lopšelį, kurį lankiau ir kur žiemomis tėtis veždavo rogutėmis... Aikštelę, kurioje žaisdavome, dabar, rodos, prie „Pegaso“. Prisimenu, kaip lopšelyje šokdavome aplink kvarco lempą. Paskui lankiau „Vyturio“ darželį prie ligoninės... Žaislus prisimenu ir tą gražų žaislinį sunkvežimį, kuris dažniausiai būdavo padėtas lentynoje... Prisimenu Biržų miesto, Vilniaus gatvę, kuria eidavome... Daug ką prisimenu, man mieli Biržai. Ir kaip nebus mieli – tai juk vaikystės miestas.

Ar pirmosios šešiamečio pažintys su Vilniumi priminė Biržus?

Sunku pasakyti, matote, Biržuose gyvenome daugiabutyje su beveik visais patogumais, o Vilniuje apsigyvenome name, kuriame buvo krosnis, nors dviejų aukštų daugiabutis – pusiau mūrinis, pusiau medinis. Buvo tik šaltas vanduo, nebuvo vonios, kanalizacijos. Nešdavome kanalizacijos turinį į kiemą, kuriame buvo iškastas šulinys, vieną kartą per mėnesį atvažiuodavo mašina ir iš jo ištraukdavo visą tą dalyką. Vilniuje sąlygos buvo blogesnės nei Biržuose, bet Vilnius yra Vilnius – daug judesio, triukšmo, mašinų, žmonių.

Beje, mano, kaip vaiko akimis ir Biržai atrodė didelis miestas... Buvau pasiutęs vaikas, gal tą pasiutimą atsivežiau iš Biržų? Mokykloje buvau gavęs daugybę pastabų už triukšmavimą, bėgiojimą ir kitas išdaigas, nes tiesiog nežinojau, kaip reikia elgtis. Pirmoje klasėje visi pažymiai buvo penketai, o elgesys buvo tik patenkinamas. Kai pamačiau savo pažymių knygelę su patenkinamu elgesiu, supratau, kad turiu kažką daryti. Nuo to laiko visada elgiuosi pavyzdingai.

Gal buvo įvykių, kurie įstrigo atmintyje?

Kaip jau sakiau: Biržų lopšelis, darželis, kiemo draugai, kuriems išdalinau 3 litrų kompoto stiklainį ir gavau barti nuo mamos... Biržuose išmokau važiuoti dviračiu – sako vaikai, važiuok iki stulpo, važiuoju, o kur tas stulpas – nematau. Pasirodo, reikėjo važiuoti iki tvoros stulpelio... Prisimenu, kaip kieme su vaikais žaisdavome karą, supdavomės... Net kai kurių kiemo draugų vardus prisimenu...

Puikiai prisimenu ežerą ir šalia jo mėlynas supynes... Prisimenu, kaip kino teatre rodė cirką, prisimenu, kaip prie kino teatro tokia močiutė pardavinėdavo labai skanią girą... Prisimenu čiulpiamus gaidelius, kuriuos bėgdavome pirkti ir kuris kartą įsivėlė į mano plaukus. Patys šilčiausi ir nuostabiausi prisiminimai.

Kai po 20 metų vėl atvažiavau į Biržus ir pamačiau prie Širvėnos palinkusius senus medžius, supratau, ką aš naktimis sapnuoju. O kai dar po 10 metų atvažiavau, supratau, kad tas mielas Biržų miestas nėra toks didelis, kaip atrodė vaikystėje.

Jūs mokėtės groti trombonu Balio Dvariono muzikos mokykloje. Kodėl trombonas, o ne kitas instrumentas?

Na, kartą sugalvojau, kad noriu į muzikos mokyklą, tėvai neprieštaravo, nes mano teta ir dėdė buvo muzikantai. Taigi, sugalvojau ir aš tapti muzikantu. Nuvedė mama į muzikos mokyklą, o ten reikėjo pasirinkti, kokiu instrumentu mokysiuos groti. Iš pradžių aš norėjau groti gitara, paskui – klarnetu, tačiau per stojamuosius man pasiūlė groti trombonu. Nors aš nė neįsivaizdavau, kaip atrodo tasai trombonas. Na, aš nebuvau nusprendęs dėl konkretaus instrumento, o muzikos mokyklos mokytojams turbūt reikėjo užpildyti kažkokias kvotas. Aš jau ketvirtoje klasėje buvau gana aukštas vaikas, o tam instrumentui reikia ilgų rankų. Taip atsidūriau muzikos mokykloje, trombono klasėje, sėkmingai mokiausi ir užbaigiau.

Būdamas paaugliu netekote tėčio. Sunkus buvo laikotarpis?

Taip, gyvenimas apsivertė ir toks gyvenimas, koks buvo, pasibaigė. Ta nelaimė privertė anksčiau subręsti, pamiršti vaikiškus žaidimus ir išdaigas, tapti savarankišku, prisidėti prie šeimos reikalų ir imtis kitokių dalykų.

Kodėl pasirinkote filosofijos studijas Vilniaus universitete? Kaip atsidūrėte „M-1“ įrašų studijoje reklamų įgarsintoju?

Bandžiau stoti į teisę, bet tie patys egzaminai tiko ir filosofijai. Man pritrūko vieno balo iki teisės studijų – beliko filosofija. Per pirmąsias paskaitas tikrai galvojau, kas čia yra, nelabai supratau, ką žmonės veikia paskaitose, žvalgydavausi, ką kas rašo, daro... Adaptacija buvo sudėtinga, nes vis tiek ateini iš mokyklos į universitetą – visiškai kitokios sistemos. Bet paskui suvokiau, kad labai gerai likimas papokštavo ir paskui tikrai su malonumu studijavau.

Filosofija – tai, ko man turbūt ir reikėjo gyvenime. Tikrai labai džiaugiuosi, kad lyg ir nenorėdamas, bet patekau į šią studijų programą.

O „M-1“ įrašų studijoje atsidūriau gal kokiais 1994 metais. Tuo metu kultinėje radijo stotyje „M-1“ buvo laida, kuri vadinosi „Tavo daina“. Skambindavo žmonės ir dainuodavo, o paskui vedėjai išrinkdavo, kam geriausiai pasisekė. Besimokant pirmame kurse man kursiokai sako: padainuok – taigi lankei muzikos mokyklą. Padainavau ir laimėjau. Paskui man paskambino iš „M-1“ įrašų studijos ir pasiūlė garsinti reklamas. Taip atsidūriau įgarsinimo studijoje ir čia buvo įdomu – tai labiau priminė ne darbą, o hobį, kuris dar leido ir užsidirbti pinigų.

Ką ruošėtės dirbti po studijų Vilniaus universitete?

Vizijos neturėjau, bet likimas viską taip sudėliojo, kad po studijų nereikėjo galvoti, ką dirbsiu.

Ką Jums davė filosofijos studijos?

Filosofijos studijos atvėrė man akis, pamačiau pasaulį visai kitaip, nei mato kitokio išsilavinimo žmogus, supratau, kiek daug tai gali duoti gyvenime, tai – puikus pamatas kiekvienam žmogui kaip asmenybei, pamatas gyvenimo pradžiai. Ant tokio pamato gali statyti rūmus.

O kaip tapote televizijos laidos vedėju? Laimėjote konkursą?

Buvo tokia LNK laida „Ryto ratas“ ir ten mane pakvietė režisierius bei prodiuseris Donatas Ulvydas. Aš dar svarsčiau, galvojau, ką daryti, nes LNK TV dar tada buvo Kauno Lapių kaimelyje, manau, reikės važinėti, kaip suspėsiu ir panašiai. O 1997 metais bėgančioje eilutėje Baltijos televizijoje pamačiau, kad ieškomas vyriškas balsas. Paskambinau, sako: gerai, po savaitės paskambinsime. Po savaitės nepaskambino. Tada dar savaitę mandagiai palaukiau ir dar kartą jiems paskambinau. Sako: gerai, ateikit rytoj. Aš ir atėjau. Ir ilgam likau TV eteryje.

Jūsų darbas nėra labai ramus: tiesioginis eteris, svarbiausios naujienos, ideali kalba, balsas... Kaip saugote balsą, ruošiatės eteriui?

Darbas yra darbas, bet nieko ypatingo čia nėra. Taip, balsą saugau, bet niekuo ypatingai negargaliuoju, tik važiuodamas mašina niekada neatsidarau lango, kad neperpūstų. O ruošiantis žinių laidai, reikia mažesnės apimties žinioms rašyti ir redaguotis tekstus, stengtis, kad sakiniai būtų trumpi ir informatyvūs, nes jei kalbėsi ilgais sakiniais, vargu ar žiūrovas prisimins to sakinio pradžią. Taip, reikia žinoti kalbos kultūros pagrindus, kažkiek jų gavau Universitete. Bet to maža, todėl, pradėjęs dirbti, nusipirkau didelį lietuvių kalbos žodyną su kirčiavimais. Žinote, mano močiutė buvo lietuvių kalbos mokytoja, tai gal tos kalbos supratimą paveldėjau iš jos, bet žinojau, kad negražu nemokėti, jei nori būti profesionalu, turi tobulėti ir tobulintis. Aš dirbdamas TV noriu, kad žiūrovui būtų malonu girdėti gražiai iš ekrano kalbantį laidos vedėją, nes taisyklinga kalba yra tam tikras estetikos elementas. Visada prieš eterį stengiuosi pasiruošti kalbai, ją tinkamai suredaguoti, gilinuosi į lietuvių kalbos subtilybes.

Teko girdėti, kad Jums buvo pranašiški Sokrato žodžiai: būtinai vesk – jei gausi gerą žmoną, būsi laimingas, jei blogą – tapsi filosofu. Jums išsipildė pirmoji pranašystės dalis, nes filosofu netapote?

Mano žmona Ieva yra didžiausias ramstis gyvenime. Be jos nebūčiau pasiekęs to, ką šiandien turiu, be jos negalėčiau žengti žingsnių, kuriuos žengiu. Su Ieva galiu pasikalbėti apie viską. Man tai yra didžiulė dovana. Tikrai galiu pasakyti, kad ją man atnešė likimas, nors pagal išsilavinimą vis dar esu filosofas, bet laimingu žmogumi galiu tikrai save vadinti.

Jūs esate daugiavaikis tėtis – šeimoje užaugo trys vaikai. Koks buvo ir yra tas daugiavaikio tėčio gyvenimas?

Tėvais būti mūsų niekas nemokė ir pirmasis vaikas tikrai buvo nemažas šokas, nes nežinai, kaip elgtis, yra daug streso, įtampos, baimių, gal ir nepagrįstų... Na, bet po kurio laiko išmoksti ir tada nebebūna taip sudėtinga. Žinoma, tėvystėje pasitaiko iššūkių, sunkumų, problemų. Be jų – neįmanoma. Visgi, jeigu myli vaiką, turbūt atrasi jėgų su juo rasti bendrą kalbą, jo neatstumti. Juk vaikai yra mūsų pačių kūrinys ir negali kaltinti vaiko už tai, kad jis tavęs neklauso arba nesupranta, tarsi nebūtum jo auginęs. Visi trys mūsų vaikai skirtingi ir su kiekvienu bandome atrasti kalbą, nes į visų jų širdis veda skirtingas kelias.

Stengiuosi kuo daugiau laiko skirti šeimai, kalbėtis, o kartais ir patylėti... Mūsų vaikai jau paaugę: vyresnėlis studijuoja matematiką, bus mokytojas, vidurinioji baigė 12 klasių ir galvoja studijuoti filosofiją (bet čia ne mano įtaka, aš vaikams leidžiu patiems rinktis savo kelius), mažoji baigė 5 klasę.

Koks buvote, esate tėtis – griežtas, reiklus, pamokslaujantis ar nuolaidus ir pasitikintis?

Esu nuolaidus, nors gal kartais reikėtų būti ir griežtesniu, bet manau, kad esu švelnus tėtis, nes visada galvoju, kaip jausčiausi aš pats, būdamas vaikų kailyje.

Ko mokote savo vaikus ir ko iš jų mokotės pats?

Iš savo tėvų išmokau meilės, darbštumo, supratimo, kad savo srityje turi būti profesionalas. Savo vaikams stengiuosi paaiškinti, kad pasaulis nėra juodas ir baltas, kad pasaulyje yra visokių žmonių. Stengiuosi išmokyti juos eiti per gyvenimą atmerktomis akims, nelipant per žmonių galvas... O aš iš jų mokausi meilės ir stengiuosi ją pasiimti. Taip, šiandienos vaikai yra drąsesni, garsiai kalbantys, bet taip ir turi būti. Viena psichologė man yra pasakiusi, kad vaikai nieko daugiau be tėvų neturi, todėl juos turime girdėti, suprasti, nes jie – mūsų vaikai. Noriu, kad vaikai žinotų, jog aš visada esu šalia ir jeigu jiems kiltų klausimų ar jie norėtų išgirsti mano nuomonę, visada ją pasakysiu. Tačiau primygtinai ko nors siūlyti ar primesti tikrai nesiruošiu. Manyčiau, vaikams gyvenime tiesiog reikia sudaryti daugybę galimybių žengti tais keliais ar klystkeliais, kurie tik šauna į galvą.

Esate matomas, girdimas ir žinomas žmogus. Tai džiugina, kelia stresą ar įpareigoja?

Na, ne taip jau visi mane pažįsta, bet nėra jokio streso, jei žmogus užkalbina – man smagu, malonu pabendrauti. Žinomumas įpareigoja, nes turi būti geru pavyzdžiu. Būna, kad mane užkalbina gatvėje, parduotuvėje ar degalinėje, tačiau tikrai nėra taip, kad žmonės neleistų praeiti. Visada sustojęs pabendrauju, malonu, kad esu atpažįstamas. Jeigu esi savo srities profesionalas, negalvoji, ar tau blogai, ar tave kas nors apšaukė, ar nepakankamai įvertino. Man nėra sunku nusišypsoti. Tiesiog, kai nori, kad aplinkiniai žmonės būtų linksmi, smagūs, geruoju prisimintų tą akimirką, kai susidūrė su tavimi, natūraliai pavyksta skleisti pozityvumą. Aš visada su žmonėmis stengiuosi elgtis pozityviai, nusišypsau. O ramesnį požiūrį į pasaulį, į save, gyvenimą ir tai, kas vyksta aplink mus man, ko gero, suteikė filosofijos studijos.

Jūsų žinomumas Jūsų vaikams – našta ar pagalba?

Kol kas nežinau, viską jie daro patys, jie dėliojasi savo gyvenimą patys ir nesiskundžia, nes nuo vaikystės žino, kad tėtis yra televizijos veidas, jiems tai nėra kas nors neįprasto. Ir tėčio darbas televizijoje jiems – natūralus gyvenimo faktas. Kita vertus, vyresnieji jau pradeda suvokti tam tikrą mano, kaip viešo asmens, atsakomybę visuomenėje, nes negaliu bet kaip elgtis, bet kaip atrodyti – nors tai mažiausia problema. Visgi, yra tam tikras standartas, kurio aš tarsi negaliu nepaisyti: turiu būti mandagus, paslaugus, šypsotis.

Ar sunku suderinti darbą TV ir šeimą?

Sunkiausia, kad mano ir vaikų grafikai dažnai prasilenkia: kai aš grįžtu, jie jau eina migloti, o ryte, kai aš miegu, jie važiuoja į mokyklas, bet bandome atsigriebti, kai visi turime laisvo laiko.

Ką mėgsta veikti Jūsų šeima kartu?

Mes tiesiog būname kartu ir tuo džiaugiamės, nes veiklos dažnai yra pabėgimas nuo tikrovės. Mes mėgstame kartu pasėdėti, pasikalbėti ir patylėti. Vaikai jau dideli ir visi, tiek Pijus Vakaris, tiek Elzė su Gile, jau turi savų poreikių. Tad, jei prisijungia prie mūsų su Ieva, būname labai laimingi ir be galo malonu, kai vakare visa šeima susirenka kartu... Kad ir pažiūrėti kokio gero filmo. Nieko ypatingo nedarome, ekstremaliu sportu neužsiimame – tiesiog leidžiame gyvenimui mus sujungti, o kai jis tai padaro – kuo nuoširdžiausiai mėgaujamės.

Mėgstate skaityti knygas? Kokią knygą neseniai perskaitėte?

Taip, knygas skaityti mėgstu, bet dabar su jomis sudėtinga, nes skaitymui reikia laiko. O pomėgis skaitymui išlikęs dar nuo filosofijos studijų, tai mane ir sugadino, nes mėgstu skaityti filosofinę literatūrą, kad kažką gaučiau, suvokčiau. Paskutinė perskaityta knyga Filipo Roto „Apmaudas“.

Koks Jūsų gyvenimo credo?

Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Aš tai stengsiuosi ir savo vaikams perduoti. Galbūt jis yra šiek tiek ribojantis, suvaržantis tavo iniciatyvą, tavo laisvę, galų gale individualumą. Bet man atrodo, kad gyvename visuomenėje ir turime žaisti pagal tam tikras taisykles. Jeigu mes jų nesilaikysim, tai nebus visuomenės, nebus ir mūsų. Aš esu apribotos laisvės šalininkas. Visada laisvę reikia derinti su atsakomybe.

Kokių įdomių istorijų prisimenate iš savo darbo TV?

Buvo tų istorijų... Atsimenu, mes rinkome medžiagą eilinėms žinioms ir mus pasiekė informacija, kad mirė Anglijos karalienė, bet dar reikėjo patvirtinimo, kad tai – ne gandas. O iki tiesioginio eterio liko kelios sekundės... Ką daryti, juk neskambinsi į Londoną? Bet skubiai patikslinome per tarptautinius žinių informacijos šaltinius ir pirmieji paskelbėme šią žinią. Kitas atvejis buvo, kai Vatikane, Siksto koplyčioje vyko popiežiaus Pranciškaus rinkimai. Visi laukiame, kai galėsime pranešti žinią apie naują popiežių, bet informacijos kaip nėra, taip nėra, kaip dūmai nekyla iš koplyčios, taip nekyla. Kažkas sako, kad gal jau matosi, o aš jau eteryje ir režisierius sako, netylėk, kalbėk ką nors. Gerai, kad aš prieš tai buvau įgarsinęs kažkokį filmą apie popiežiaus rinkimus ir atsivertęs planšetę, skėliau kalbą, kol atėjo žinia, kad popiežius išrinktas. Aš net neatsimenu, ką kalbėjau, bet žmonės sakė, kad buvo įdomu. Buvo dar įvykis, kai paskelbė karantiną per Panoramą ir čia turėjo atvykti premjeras, jis nesiskubina, žinios jau prasidėjo, papasakoti apie Covidą dar nelabai ką turėjome. Sukomės kaip išmanėme.

Jeigu Jums tektų pristatyti save penkiais žodžiais, kokie jie būtų?

Nuobodus besišypsantis tipas, nedrąsus, nepasitikintis savimi, patiklus, iš eterio supratęs, kad pasakyto žodžio atgal nesugrąžinsi. Todėl tenka tik nusišypsoti, jei ką ne taip pasakei.

Kaip prasideda ir baigiasi Jūsų darbo diena?

Jei vedu Panoramą, darbe būnu prieš 15 valandą. Susipažįstu su įvykiais, naujausia informacija, tada su dienos redaktoriumi dėliojame įvykius pagal svarbumo seką, dirbu su tekstais, ruošiuosi pristatymui, o tada ateina laikas Panoramai. Pirmoje dienos pusėje dažnai būna įgarsinimai.

Be ko Jūsų diena prarastų prasmę?

Be šeimos, nes aš esu šeimos žmogus ir dar neišvykęs jau noriu namo. Niekur vienas negaliu išvažiuoti, nes šeima ir namai man yra visas gyvenimas.

Drąsiausias Jūsų gyvenimo sprendimas?

Sprendimų buvo nemažai, bet negalėčiau išskirti vieno. Na gal darbas Panoramoje buvo drąsiausias. Žinote, aš visada galvojau, kad visi mano darbai dėliojasi atsitiktinai, bet paskui supratau, kad visos mano veiklos, mokslai ir darbai atvedė mane ten, kur esu.

Ką naujo norėtumėte išmokti?

Man rodos, kad išmokau visko, ko norėjau. Kažkada norėjau išmokti vairuoti sklandytuvą, bet dabar, kol kas, susilaikau nuo to mokslo.

Ko palinkėtumėte tiems, kuriuos mylite?

Labai linkiu, kad visi jaustųsi sveiki ir laimingi.

Jei galėtumėte pakeisti tik vieną dalyką pasaulyje, kas tai būtų?

Norėčiau, kad ta rytų kaimynė pagaliau išsivėdintų savo imperinį tvaiką, kad suprastų, jog gyventi su kaimynais reikia gyventi draugiškai, pagarbiai, nežvanginat ginklų ir nekeliant savo ambicijų aukščiau žmogaus gyvybės.

Kuo ir kaip šiandien gyvena Marijus Žiedas?

Gyvenu šeima, vasaros laukimu, vaikų mokslais.

Ar karts nuo karto lankotės Biržuose?

Taip, kaip jau sakiau, buvau ir ne kartą. Po išvykimo vaikystėje pirmą kartą buvau po 20, vėliau – po 30, o paskutinį kartą buvau prieš 3 metus. Buvome užsukę į mano darželį, prie sūpynių, praėjome gatvėmis...

Prisimenate mūsų miestą?

Taip, net sapnuoju.

Jūsų palinkėjimas visiems tėčiams

Linkiu atrasti kuo daugiau laiko savo vaikams, skaityti jiems pasakas ir visada suprasti, jog vaikai jus labai myli ir viską supranta... Reikia dažnai sakyti, kad mylite vaikus, pabūti su jais, net jei esate labai pavargę. Mylėkite ir būsite mylimi.

Dosjė

Marijus Žiedas gimė 1974 metų birželio 18 dieną Vilniuje, po 2 metų tėvai medikai gavo paskyrimą dirbti Biržuose ir mažasis Marijus ketverius metus gyveno mūsų mieste. Po to tėvai grįžo į Vilnių, kuriame tęsėsi ir būsimojo TV veido ir balso gyvenimas. Baigęs vidurinę mokyklą, jis studijavo Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete ir įgijo filosofijos bakalauro laipsnį, 2002 metais Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete jam suteiktas filosofijos magistro laipsnis.

1997–1999 metais – Baltijos TV filmų ir serialų įgarsintojas. 1998–2000 metais – radijo stoties „M-1 Plius“ ir „Laisvoji banga“ laidų vedėjas. 1999–2000 metais – LNK laidos „Ryto ratas“ vedėjas ir naujienų redaktorius, filmų įgarsintojas. 2000–2006 metais – TV3 ir Olimpinės loterijos „Perlas“ žaidimo „Teleloto“ vedėjas. 2006 metų vasario – gruodžio mėnesiais – Žinių radijo apžvalgininkas. Nuo 2007 metų sausio – LRT žinių vedėjas ir diktorius, įgarsina filmus.s estetikos elementas“, sako Panoramos vedėjas Marijus Žiedas. E. Genio LRT nuotr.