Naujausios
Aušra, kada pajutote, kad su muzika Jus sieja toks glaudus ryšys?
Kaip visi vaikai, taip ir aš vaikystėje, mėgau padainuoti. Kieme rengdavome visokius žaidiminius koncertus. O jau rimtesnis, su muzika susijęs kelias prasidėjo įstojus į muzikos mokyklą.
Mano paauglystės metais Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis ir tautinio atgimimo žadinimas. Aplinkui visi tuo metu girdėjome lietuviškas tradicines dainas, kurios buvo lyg viena iš protesto formų. Su lietuvių liaudies daina mes savyje žadinome patriotiškumą. Toks buvo mūsų „ginklas“ prieš sovietinę nomenklatūrą. Aš augau būtent tokioje terpėje, aplinkui mačiau ir girdėjau besikuriančius nedidelius folkloro ansamblius. Muzikos mokykla man irgi buvo ta erdvė, kurioje pati galėjau ne tik išgirsti, bet ir prisijungti prie folkloro atlikėjų ansamblio. Folkloristai, atvažiavę į Biržus iš didmiesčių, ėmė burtis į grupeles, muzikinius kolektyvus. Džiaugiuosi, kad mūsų nedideliame mieste buvo pasirinkimo muzikuoti mėgstantiems kraštiečiams. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su liaudies dainomis.
Vėliau, išvažiavusi iš Biržų, studijavau Vilniaus konservatorijoje, koncerinių kanklių klasėje. Kanklės visais laikais buvo labai svarbus lietuviškumo, tautinės savimonės simbolis.
Kanklės tikrai turi išskirtinai lietuvišką įvaizdį – daugelis iškart prieš akis regi ilgakasę lietuvaitę su tautiniais drabužiais, ant kelių pasidėjusią šį gražų instrumentą...
Taip taip, ir dar su geltonom kasom (juokiasi)! Bet įdomu tai, kad pirmieji kanklininkai vis dėl to buvo vyrai. Tas įvaizdis su lietuvaite atsirado daug vėliau, gal XX a. pradžioje. Tačiau tikrai stipriai prigijo.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com