Liaudies tradicijų puoselėtoją užbūrė kanklių magija ir... gamtos muzika

Asmeninio albumo nuotr.
Etnomuzikologė, sutartinių giedotoja ir kanklių muzikos puoselėtoja Aušra Butkauskienė atrado daug sąsajų tarp lietuviškos etno muzikos ir grigališkojo choralo, kurį moteris mėgsta klausytis atsipalaidavimui.
Mokslininkai įrodė, kad kūdikis, dar būdamas mamos įsčiose, girdi jos balsą ir išmoksta jį atpažinti. O su lopšinėmis, kurias mamos dainuoja besilaukdamos, lengviausia užmigdyti vaiką, kai jis jau atkeliauja į šį pasaulį. Etnomuzikologė Aušra Butkauskienė įsitikinusi, jog neapčiuopiamą muzikos galią sunku apibūdinti žodžiais – ją reikia patirti. Nuo mažų dienų su lietuvių liaudies sutartinėmis draugystę užmezgusi ir kanklių melodijų atlikimu susižavėjusi biržietė intriguoja: sutartinės netgi gali nukelti į lengvo transo, narkotizuojančią būseną. „Ir tikrai netiesa, kad šis muzikos stilius yra atgyvenęs,“ – kartais pasigirstančią nuomonę paneigia pašnekovė.

Aušra, kada pajutote, kad su muzika Jus sieja toks glaudus ryšys?

Kaip visi vaikai, taip ir aš vaikystėje, mėgau padainuoti. Kieme rengdavome visokius žaidiminius koncertus. O jau rimtesnis, su muzika susijęs kelias prasidėjo įstojus į muzikos mokyklą.

Mano paauglystės metais Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis ir tautinio atgimimo žadinimas. Aplinkui visi tuo metu girdėjome lietuviškas tradicines dainas, kurios buvo lyg viena iš protesto formų. Su lietuvių liaudies daina mes savyje žadinome patriotiškumą. Toks buvo mūsų „ginklas“ prieš sovietinę nomenklatūrą. Aš augau būtent tokioje terpėje, aplinkui mačiau ir girdėjau besikuriančius nedidelius folkloro ansamblius. Muzikos mokykla man irgi buvo ta erdvė, kurioje pati galėjau ne tik išgirsti, bet ir prisijungti prie folkloro atlikėjų ansamblio. Folkloristai, atvažiavę į Biržus iš didmiesčių, ėmė burtis į grupeles, muzikinius kolektyvus. Džiaugiuosi, kad mūsų nedideliame mieste buvo pasirinkimo muzikuoti mėgstantiems kraštiečiams. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su liaudies dainomis.

Vėliau, išvažiavusi iš Biržų, studijavau Vilniaus konservatorijoje, koncerinių kanklių klasėje. Kanklės visais laikais buvo labai svarbus lietuviškumo, tautinės savimonės simbolis.

Kanklės tikrai turi išskirtinai lietuvišką įvaizdį – daugelis iškart prieš akis regi ilgakasę lietuvaitę su tautiniais drabužiais, ant kelių pasidėjusią šį gražų instrumentą...

Taip taip, ir dar su geltonom kasom (juokiasi)! Bet įdomu tai, kad pirmieji kanklininkai vis dėl to buvo vyrai. Tas įvaizdis su lietuvaite atsirado daug vėliau, gal XX a. pradžioje. Tačiau tikrai stipriai prigijo.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com