Krepšininkė M.Petrėnaitė: „Jeigu sieki aukščiausių rezultatų – turi būti lengvai pamišęs“

M. Petrėnaitės archyvo nuotr.
Biržietė Martyna Petrėnaitė krepšinį pamilo nuo jaunų dienų ir su oranžiniu kamuoliu nesiskiria jau daugiau kaip 15 metų.
„Lietuva – krepšinio šalis. Neoficiali religija mūsų šalyje – krepšinis. Lietuvoje yra trys milijonai oranžinio kamuolio ekspertų“. Tikriausiai esate girdėję bent vieną iš šių frazių. O galbūt netgi patys, stebėdami krepšinio rungtynes, jaučiatės taip, lyg geriau už vyr. trenerį žinotumėte, kuriam krepšininkui(-ei) leisti mesti lemtingą metimą paskutinėmis sekundėmis? Net jeigu esate šios sporto šakos aistruolis, lažinuosi, jums dar toli iki tokios aistros, kurią krepšiniui jaučia biržietė Martyna Petrėnaitė. 23-jų merginos gyvenimas neatsiejamas nuo sporto salės, į kurią, dar būdama paauglė, ji verždavosi net per Kūčias. Ir nors Martynai pavyko pasiekti neįtikėtinų rezultatų, ji sako ant laurų niekada neužmigdavusi: „Po nei vienų varžybų nesu pasakiusi, kad gerai sužaidžiau. Nesvarbu, kiek taškų pelniau, ar kiek rekordų sumušiau“. Tačiau pokalbį su profesionalia žaidėja pradedame ne nuo krepšinio, o nuo sėkmingo verslo. Pasirodo, šiuolaikinėms sportininkėms nesvetima nei mada, nei grožio industrija.

Pirmiausiai noriu pasveikinti su naujuoju Tavo kūdikiu! Kartu su gyvenimo draugu Marijumi vasario pradžioje Kaune atidarėte jau antrąją savo parduotuvę „Pamaiva oulet“. Tai tikrai didelis pasiekimas 23-jų metų merginai!

Dėkoju! Verslo gyslelę turiu nuo pat vaikystės. Pamenu, jog dar mokykloje prekiavau guminukais, batais. O didžiausios savo, kaip jaunos verslininkės, sėkmės sulaukiau Kaziuko mugėje pardavinėdama cukraus vatą. Buvau tikra žvaigždė! Vokietijoje, keliaudama su tėvais, nusipirkau dėvėtą cukraus vatos aparatą ir sugalvojau būdą, kaip monetizuoti šią investiciją.

Reikia pabrėžti, kad verslas mums abiems su draugu yra lyg poilsis nuo intensyvaus krepšinio grafiko. Abu esame profesionalūs žaidėjai, tad radome būdą, kuris leidžia mūsų mintis nukreipti kažkur kitur. Iš pradžių drabužiais prekiavau internetu, o per karantiną nusprendėme, kad norim turėti fizinę parduotuvę. Dievinu gyvenimą, kuriame nėra rutinos. Ir visai nebijau tokio darbo. Buvo etapas, kai jau intensyviai žaidžiau krepšinį ir prekiavau turguje. Sulaukdavau keistų žvilgsnių ir klausimų: „Kaip krepšininkė gali turguje stovėti? Ar tau negėda?“ O man tai – malonumas. Joks darbas nėra gėda.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/