Kaip pagauti aurorą, sulaikyti žaibą, pažvelgti vorui į akis?

Laimono Šepečio nuotr.
Fotografas Lai­mo­nas Še­pe­tys (kairėje) su pilotu Eugenijumi Bal­čiū­nu gra­žių Bir­žų vaiz­dų ieško iš aukštybių.
Lietuvos fotografų bendruomenėje kilo bruzdesys, kai pasitaikė ne itin dažna galimybė nufotografuoti šiaurinę pašvaistę arba aurorą. Nors mūsų klimato sąlygos kartais sugriauna net pačius kilniausius tikslus – padaryti kvapą gniaužiančių nuotraukų, bet šįkart nusišypsojo sėkmė mūsų debesuotame krašte. Kaip sekėsi biržiečiams „gaudyti aurorą“, sutiko papasakoti fotografijos entuziastas, užkrečiantis grožį skleidžiančiu virusu ne tik Biržų rajono gyventojus, bet ir visus, norinčius pasidalinti savo nuotraukomis – Laimoną Šepetį.

Gamtos reiškiniai visuomet baugina, bet ir skatina smalsumą, norą pažinti, pamatyti sustabdytą akimirką – raibuliuojančią šiaurinę pašvaistę, žaibo kirtį ar voro akį.

Laimonai, esi senas vilkas fotografijoje. Kiek metų fotografuoji?

Nesu senas vilkas fotografijoje, gal toks ūgtelėjęs vilkiokas. Mano fotografijos kelias prasidėjo tik prieš gerus dešimt metų ir tai paprastu skaitmeniniu fotoaparatu. Su veidrodiniais draugauti pradėjau tik prieš kokius 6-7 metus. Na, dar paauglystėje patikdavo su tėčio juostiniu „Zorkij-s“ pafotografuoti. Jau tada su broliais žaibus medžiojome, kartais netgi pavykdavo „pagauti“.

Kas paskatino imtis fotografijos ir iš ko mokaisi?

Kai užsidaro durys – atsiveria langas... Daug metų sportavau ir mokiau jaunimą aikido meno, kiek pats mokėjau (Laimonas net 13 metų praktikavo pats ir mokė vaikus aikido – aut. past.), bet, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms ir prisidėjus sveikatos problemoms, teko su sportu atsisveikinti. Gyvenimas privertė emigruoti. Pirmoji šalis buvo Norvegija. Kai tik nuvykau ten rudenį, pasijutau lyg pasakų šaly. O taip norėjosi ir kitiems parodyti tą grožį. Taip ir pradėjau.. O mano mokytojas – internetas. Viešinau nuotraukas ne tik Lietuvos tinklapiuose, žiūrėdavau kitų pasaulio fotografų darbus, lygindavau, kuo jie geresni nei mano. Fotografuoju ir tvarkau nuotraukas taip, kad man bent kiek patiktų, o jei dar ir daugiau kam patinka, tai esu laimingas.

Daugiausia fotografuoji gamtą, puiki vabzdžių fotografijos kolekcija. Kodėl žmonių portretų mažokai?

Aš užaugau apsuptas gamtos, vienkiemyje. Patikdavo stebėti sprogstančius medžių pumpurus, begraužiantį lapą kirminą, rudenio nuspalvintų lapų raštus... Man buvo gražu ir įdomu. Tad dabar visa tai galiu išsaugoti ne tik savo atmintyje, bet ir kietajame atminties diske. Patinka ir žolėje pagulėti kokią valandą, laukiant, kol koks vabaliukas užsirepečkos ant žolės reikiamu kampu, kad galėčiau per makro objektyvą pažiūrėt į jo akis... Labai patinka vorai, jie nuostabūs, tik viena bėda – aš jų bijau... Žmonių nefotografuoju beveik, nemoku perteikti jų vidaus. Turiu vieną mylimą modeliuką – savo sūnelį. Jis ir fotogeniškas, ir nesimaivo prieš objektyvą, o svarbiausia – niekada nesako, kad prastai nufotografavau. Žmonių fotografijoje reikia abipusio pasitikėjimo, o aš, turbūt, kitais nepasitikiu. Na, gal kada nors. Noro turiu, reiks kada pabandyti.

Administruoji facebook socialinio tinklo grupę „Fotobiržiečiai“- kaip manai, kodėl ši grupė tokia populiari ir patinka biržiečiams?

„Fotobiržiečiai“ atsirado prieš šešerius metus, po to, kai sugalvojau sukviesti norinčius susitikti Biržų fotografus. Buvo planų ir klubą įsteigti, bet kol kas tai planuose ir liko. Anksčiau ir susitikimus rengdavome, fotomūšį suorganizuodavome... Dabar liko tik FB puslapis... Smagu, kad tiek fotografuojančių biržiečių ir ne tik mūsų krašto fotografuojantys dalinasi savo nuotraukomis. Dabar kone kiekvienas yra fotografas. Išmanieji telefonai tikrai puikiai atlieka foto funkcijas, o ir sėdėt prie jų apdirbimo nereikia. Dėl populiarumo tai nesakyčiau, kad labai jau populiari, yra daugiau nei keturi tūkstančiai narių. Va, kai bus bent penkis kartus daugiau, tada tai taip, nes, kiek žinau, Biržų rajone yra daugiau nei dvidešimt du tūkstančiai gyventojų. Tai tiek jau to tuos likusius du tūkstančius, ir dvidešimties tūkstančių užteks.

Pasitaikė neeilinė proga nufotografuoti šiaurės pašvaistę Lietuvoje. Ar sulaukei kolegų pasiūlymo kooperuotis, ar fotografas kaip vienišas vilkas, neišduoda fotomedžioklės ploto?

Jau kelerius metus rudenį įsijungiu programėles, rodančias šiaurės pašvaistės prognozes, su kolegomis iš „Sky Chasers Lt“ mesendžerio grupėje dalinamės įvairiais gamtos reiškiniais. Tad tai buvo jau numatytas reginys. Šiaurės pašvaistės priklauso nuo saulės aktyvumo, šiais metais jų turėtų dar būti ne viena. Bent taip tikiuosi. Labai smagu buvo, kad pirmąją šių metų pašvaistę toje pačioje vietoje „gaudėm“ trise – aš, Marius Šapranauskas ir Tomas Vasiliauskas. Kompanijoje tikrai daug smagiau. Prieš važiuodami apsvarstėme įvairius variantus, bet galutinai pasirinkome Gulbinų ežerą ir nenusivylėme – plotas nemažas, medžiai neužstoja, o ir miestelių pašvaistės nelabai vaizdą gadino. Šalome geras keturias valandas, bet sulaukėme. Turėjome laiko ir šiaip apie viską pakalbėti, nedažnai susitinkame.

Ar pavyko nufotografuoti pašvaistę? Ar esi patenkintas rezultatu?

Tai toli gražu nebe pirmoji mano pašvaistė. Pirmąją fotografavau gal 2014 metais, bet įspūdingiausia buvo 2015-ųjų spalio mėnesį. Nors ši pašvaistė buvo žymiai menkesnė, bet visą laiką smagu pamatyti tai, ko nesimato plika akimi. Bežiūrint matėsi tik nedidelė gelsva šviesa. Fotoaparatas per 20-30 sekundžių parodė tikrąsias pašvaistės grožybes. Kitą dieną peržiūrinėdamas praėjusios nakties akimirkas, pamačiau dar ir į pašvaistę nukrentančią žvaigždę... Bent man ir kolegoms gražu. Bet koks gamtos reiškinio gaudymas man – džiaugsmas.

Kiek ir kaip reikia ruoštis, norint „pagauti“ neeilinių įspūdingų gamtos kadrų? Ar tenka įsigyti papildomai fototechnikos, ar jau esi prikaupęs?

Pirmiausia būtinos žinios, kaip gaudyti vieną ar kitą reiškinį. Paskui, be abejo, reikalingas fotoaparatas, trikojis, dar gerai, jei yra nuotolinio paleidimo pultelis... Fotografuojant dieną praverčia filtrai. Windy, Lietuvos hidrometeorologijos ar pašvaisčių programos visada mano telefone. Nuolat stebiu debesų judėjimus, audrų prognozes ir kitą. Mano fototechnika jau pasenusi, reikėtų atsinaujinti, bet kad brangu labai... Patenkintas tuo, ką turiu. Vis atsiranda nenumatytų išlaidų fotografijai – tai trikojis sulūžta, tai vėjas, versdamas visą techniką nuo trikojo, fotoaparatą nukrečia...

Ar brangu būti fotografu? Kaip manai, ar mėgėjui užtenka gerai fotografuojančio telefono, ar geriau įsigyti fotoaparatą?

Fotografu mėgėju šiais laikais būti nėra labai brangu, užtenka telefono. Norint būti šiek tiek pažengusiu, reikėtų fotoaparato, mokėti redaguoti nuotraukas, ko aš vis dar mokausi. Fotografuoti peizažus reikalingi vienokie objektyvai, portretus – kitokie... Norint išsiruošti į naktinę fotomedžioklę, vėl reikalingi priedai... Tikrai brangus malonumas.

Pamenu, kad tavo nuotrauka su žaibo blyksniu buvo įvertinta fotografų profesionalų?

Kažkaip neužfiksavau šito. Gal... Labai nesureikšminu pagyrų, kritiką labiau priimu. Nemažai aš žaibų turiu pasigaudęs, nežinau kuris kam labiausiai patiko... Man pačiam dar nėra tokio, kokio tikiuosi.

Pastebėjau, kad fotografai vis dažniau „ginkluojasi“ dronais. Tu irgi pamėgai fotografiją iš aukštai. Ar tai naujas, vadinamas trendas, mada?

Gal ir mada, bet man nuotraukos iš paukščio skrydžio vienos gražiausių. Prieš daugiau nei dešimtį metų internete pamačiau prancūzų fotografo Yan Arthus Bertrand nuotraukas, tai buvo kažkas tokio. Smagu atrasti kažkokį žemės, pakrantės lopinėlį, kuris apskritai visai kitaip žiūrisi. Anksčiau fotografuodavau iš lėktuvo, vis įsiprašydavau pas ką nors po sparnu, kiti patys pavadindavo. Daug nuotraukų iš aukštai bendraautoriumi vadinu Eugenijų Balčiūną, būtent iš jo lėktuvėlio daug Biržų apylinkių nuotraukų padaryta. Laisvo laiko sumažėjo, tad, kad būtų paprasčiau, ir aš „sėdau“ ant drono. Bet tikrai ne dėl mados.

Daug diskusijų kelia nuotraukų redagavimas. Kokia tavo nuomonė šiuo klausimu? Ar svarbi estetika nuotraukoje? Kiek laiko užtrunki redaguodamas savo nuotraukas?

O taip, daug kam fotošopas kaip keiksmažodis. Aš manau, kad nuotraukų redagavimas būtinas. Tegul kiekvienas savaip, bet nuotraukoms suteikia savitą braižą. Būna kadrų, kuriems nereikia pridėti rankos. Aš fotografuoju, kaip ir daugelis, RAW formatu, kai fotoaparatas pateikia „žalią“, neapdirbtą medžiagą, tai nori nenori kažkokia programa jas turi tvarkyti. Čia, kaip ir analogiškoje fotografijoje, kad būtų išgautas gražus vaizdas, turi padirbėti. Aš „biškelį“ tinginys, todėl ilgai prie vienos nuotraukos nesėdžiu, tik 10-15 minučių, jei tai – peizažas. Jei žmonių fotografijos, o kartais ir tokių pasitaiko, – tai ir pusvalandis praeina. Būna, kad ir peizažo nepabaigiu vienu prisėdimu, tai tenka padirbėti ir kitą dieną, būna aptingstu ir parodau, kad net pačiam gėda palieka...

Pradedantiesiems patariu – fotografuokite, redaguokite arba ne, čia jau asmeninis reikalas, bet fotografuojantis mato grožį, o kai matai grožį, tai ir stengiesi jį saugoti.

AČIŪ už pokalbį.

Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.

logo