Kaip Nijolė prisijaukino Biržus, dviratį ir draugus

Šei­mos al­bu­mo nuo­tr.
Saulk­ras­tė. Ni­jo­lė Žu­kie­nė dvi­ra­čių mu­zie­ju­je.
Ni­jo­lės Žu­kie­nės (Že­ky­tės) gim­ti­nė ne­to­li Bir­žų, Gei­džiū­nuo­se. Tik jau­nys­tė­je mer­gi­na ap­len­kė Bir­žus. Li­ki­mas jos gy­ve­ni­mą pa­su­ko Pa­ne­vė­žio pu­sėn. Ni­jo­lė Pa­ne­vė­žy­je stu­di­ja­vo, iš­te­kė­jo, dir­bo. Bet po ke­lių de­šimt­me­čių grį­žo. Ji jau bir­žie­tė. Nu­si­pir­ko dvi­ra­tį. Su­si­ra­do bend­ra­min­čių. Pa­mė­go ke­lio­nes. Su dvi­ra­čiais – po Lie­tu­vą, Lat­vi­ją, Es­ti­ją, Len­ki­ją...

Pak­lau­sė se­no drau­gės pa­ta­ri­mo

Švie­čia sau­lė ar ly­ja lie­tus, Bir­žų gat­vė­mis smul­ku­tė mo­te­ris mi­na dvi­ra­tį.

– Kiek­vie­ną die­ną pra­va­žiuo­ju po 10 ki­lo­met­rų. Skai­čiuok ne­skai­čia­vus, bet taip išei­na. Kar­tais nu­va­žiuo­ju ir tris­de­šimt, ke­tu­rias­de­šimt ki­lo­met­rų, nes Bir­žų ra­jo­no kai­muo­se, mies­te­liuo­se vyks­ta la­bai daug įdo­mių kul­tū­ri­nių ren­gi­nių. Dvi­ra­tis man pa­de­da ne tik aki­ra­tį plės­ti, bet ir fi­gū­rą dai­li­na, – šyp­te­li Ni­jo­lė Žu­kie­nė.

Bu­vo lai­kai, kai ji ver­kė:

– Bir­žai man bu­vo sve­ti­mas mies­tas. Sun­kiai jau­ki­nau­si Bir­žus. Man ar­ti­mes­nis, kur stu­di­ja­vau, dir­bau. Į Bir­žus su­grį­žau dėl ma­mos. Esu vien­tur­tė jos duk­ra. Mo­ti­nai silp­nė­jo svei­ka­ta, ji iš kai­mo vien­kie­mio at­si­kraus­tė į Bir­žus. At­sik­raus­čiau ir aš. Bū­da­vo išei­nu į mies­tą, nuei­nu iki pa­što, ap­si­ver­kiu ir – į Bir­žų sto­tį. Sė­du au­to­bu­san ir į Pa­ne­vė­žį, – pri­si­me­na Ni­jo­lė.

Ji pa­sa­ko­ja: dar gy­ve­nant Pa­ne­vė­žy­je jos drau­gė Dai­va ra­gi­no Ni­jo­lę įsi­gy­ti dvi­ra­tį. Kam Ni­jo­lei dvi­ra­tis? Kur tik no­rė­jo, mies­to au­to­bu­sai ve­žė. Bet ap­si­gy­ve­nu­si Bir­žuo­se, Ni­jo­lė pa­si­ge­do dvi­ra­čio. Par­duo­tu­vės, tur­gus nuo na­mų to­li. Sun­kių ne­šu­lių ji ne­mėgs­ta ir ne­ga­li ran­ko­mis tam­py­ti. O na­mams, anot Ni­jo­lės, vis­ko rei­kia. Mo­te­ris pri­si­mi­nė se­ną sa­vo drau­gės pa­ta­ri­mą. Iš dvi­ra­čių par­duo­tu­vės Ma­lū­no gat­vė­je ji nu­si­pir­ko la­bai pa­to­gų dvi­ra­tį.

– Vai­kys­tė­je mū­sų kie­me bu­vo ne vie­nas dvi­ra­tis. Mo­ti­na dir­bo kai­mo laiš­ki­nin­ke. Ma­no mi­nė­ta pa­ne­vė­žie­tė drau­gė Dai­va kar­tą man pa­siū­lė iš Gei­džiū­nų į Pa­ne­vė­žį va­žiuo­ti dvi­ra­čiu. Ma­no se­ne­liui pa­gai­lo ma­nęs, ir jis ma­ne vi­saip nuo tos ke­lio­nės at­kal­bi­nė­jo. Kad ne­va­žiuo­čiau dvi­ra­čiu į Pa­ne­vė­žį, siū­lė ke­lis rub­lius. Bet aš iš­va­žia­vau, – pa­sa­ko­ja Ni­jo­lė.

Nep­rik­lau­so­ma

Pe­da­go­gi­nį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti mo­te­ris ne­sle­pia: dar­bas mo­kyk­lo­je – ne jai. Ji bran­gi­na lais­vę. Še­še­rius me­tus dir­bu­si mo­kyk­lo­je, su­si­ra­do mėgs­ta­mes­nį dar­bą tuo me­tu va­di­na­mo­je Ne­ži­ny­bi­nė­je tar­ny­bo­je (ap­sau­gos po­li­ci­jo­je). Pa­mai­ni­nis dar­bas jai la­bai pa­ti­ko. Pa­sak Ni­jo­lės, po dar­bo die­nos ne­ri į sa­vo gy­ve­ni­mą: ver­di, ke­pi, siu­vi­nė­ji, mez­gi, fo­tog­ra­fuo­ji...

– Fo­tog­ra­fa­vau kaip mo­kė­jau, juk sa­va­moks­lė. Bir­žie­tis fo­tog­ra­fas man da­vė nau­din­gų pa­ta­ri­mų, – džiau­gia­si Ni­jo­lė.

Pa­žin­tys

Pa­žin­tys Ni­jo­lės gy­ve­ni­mą pa­su­ko nau­ja va­ga. Ge­ra­no­riš­kas dvi­ra­čių meist­ras nie­ka­da neat­si­sa­kė pa­kon­sul­tuo­ti, kai rei­kė­jo nau­jo dvi­ra­čio. Pir­mą dvi­ra­tį Ni­jo­lei va­gis nu­švil­pė.

– Me­tai ma­no drau­gų šei­mą įtup­dė tarp ke­tu­rių sie­nų, prie te­le­vi­zo­riaus. To­dėl ir nu­spren­džiau jiems įtai­sy­ti dvi­ra­čius. Bir­žuo­se pir­ko­me dvi­ra­čius, su drau­ge Dai­va sė­do­me ant tų dvi­ra­čių ir iš­my­nė­me į Pa­ne­vė­žį. Bu­vo gi­lus ru­duo. Va­žia­vo­me sa­vo vai­kys­tės marš­ru­tais, pro Va­bal­nin­ką, pro Ža­lią­ją. Su­te­mo. Aš my­niau Dai­vos vy­rui skir­tą dvi­ra­tį. Man tas dvi­ra­tis la­bai pa­ti­ko. Ir su­gal­vo­jau: jei­gu Dai­vos Arū­nui dvi­ra­tis neį­tiks, jį pa­si­lik­siu sau. Arū­nas dvi­ra­tį iš­ban­dė ir pa­sa­kė tik vie­ną žo­dį: mo­te­riš­kas. Dvi­ra­tį jis pa­si­li­ko sau. Ir neė­mė to dvi­ra­čio tol, kol jam ne­paš­li­jo svei­ka­ta ir kol jis ne­pla­nuo­tai at­si­dū­rė li­go­ni­nė­je. Iš li­go­ni­nės va­žiuo­da­mas į sa­na­to­ri­ją rea­bi­li­ta­ci­jon pa­siė­mė ir tą dvi­ra­tį. Ir iki šiol ne­si­ski­ria su tuo dvi­ra­čiu, – pa­sa­ko­jo Ni­jo­lė.

Į ke­lio­nę vie­na

Ni­jo­lė dvi­ra­čiu į pir­mą­sias ke­lio­nes lei­do­si vie­na. Marš­ru­tu Ro­kiš­kis-Anykš­čiai-Pa­ne­vė­žys-Bir­žai ke­lia­vo 5 pa­ras. Nak­vo­jo sve­čių na­muo­se. Ni­jo­lė pri­si­me­na: Anykš­čiuo­se sve­čių na­mų ad­mi­nist­ra­to­rė ste­bė­jo­si, ką ji vei­kia? Anks­tų ry­tą iš­va­žiuo­ja ir vė­lų va­ka­rą grįž­ta. Anykš­čiai Ni­jo­lei bu­vo toks ne­pa­žin­tas, įdo­mus kraš­tas. Jai rū­pė­jo iš­žval­gy­ti kiek­vie­ną kam­pe­lį.

– Bu­vo ru­duo. Anykš­čiai kve­pė­jo obuo­liais. Šio­je ke­lio­nė­je pa­ju­tau tik­rą ke­liau­to­jos lais­vę ir ke­lio­nės dva­sią. Iš­vyk­da­ma šiuo marš­ru­tu, įsi­dė­jau tik kup­ri­nė­lę į dvi­ra­čio krep­šį ir ke­le­tą bū­ti­niau­sių daik­tų. Ir man už­te­ko, – pri­si­me­na Ni­jo­lė Žu­kie­nė.

Ši ke­lio­nė bu­vo sa­vęs pa­tik­ri­ni­mas. Ir spar­nų au­gi­ni­mas rim­tes­niam skry­džiui.

Su bend­ra­min­čių kom­pa­ni­ja

Dvi­ra­čiai bend­ra­min­čius ėmė bur­ti į kom­pa­ni­ją. Ir Ni­jo­lė su pir­mą­ja kom­pa­ni­ja pa­trau­kė į to­li­mes­nes ke­lių die­nų ir ke­lių sa­vai­čių ke­lio­nes po Lat­vi­ją, Len­ki­ją, Es­ti­ją. Ke­lio­nių va­do­vas ir žval­gas, pa­sak Ni­jo­lės, bir­žie­tis dvi­ra­čių meist­ras Ri­man­tas ku­ria marš­ru­tus. Kar­tais jis pa­ts pir­ma­sis pra­mi­na tuos marš­ru­tus. Ri­man­tas tie­sia pa­gal­bos ran­ką ke­lio­nė­je, kai nu­lei­džia pa­dan­gą, iš­by­ra dvi­ra­čio sti­pi­nai, trūks­ta gran­di­nė... Į ke­lio­nes lei­džia­si vy­rai ir mo­te­rys. Tarp ke­liau­to­jų ir vie­na ger­ma­niš­kie­čių šei­ma, vil­nie­tė. Ke­liau­to­jų gru­pė­je vis at­si­ran­da nau­jo­kų. Įsi­min­ti­niau­sia Ni­jo­lei Žu­kie­nei – dvie­jų sa­vai­čių ke­lio­nė. Nu­min­ta dvi­ra­čiais dau­giau kaip tūks­tan­tis ki­lo­met­rų.

– Su­ma­nė­me pa­siek­ti Čiu­do eže­rą, Sa­re­mų sa­las. Ne­rea­lus at­stu­mas. Bu­vo bir­že­lis. Šal­tos, vė­juo­tos die­nos ir nak­tys. Ke­lio­nė­je vė­jas dar la­biau įsi­smar­ka­vo. Man prie eže­ro nu­ne­šė pa­la­pi­nę. Ry­tą at­si­kė­lė­me, o mū­sų dvi­ra­čiai jau pa­tys at­si­su­kę į na­mų pu­sę. Grį­žo­me na­mo ne­pa­sie­kę tiks­lo, bet už­si­brė­žę Sa­re­mų sa­las ap­lan­ky­ti ki­tą­met. Tiks­lą pa­sie­kė­me praė­ju­sių me­tų va­sa­rą, – džiau­gia­si Ni­jo­lė.

Įs­pū­džiai

Leng­viau­sia ke­lio­nė ir ve­dė į Sa­re­mų sa­las. Tarp ke­liau­to­jų bu­vo nau­jo­kė. Ke­lio­nė­je kas 20 ki­lo­met­rų – poil­sis.

Ni­jo­lei te­kę ke­lio­nėn leis­tis ir su vy­riš­ka kom­pa­ni­ja.

– Pir­mo­jo­je ke­lio­nė­je į Saulk­ras­tę per Ne­mu­nė­lį bris­te per­bri­do­me. Dvi­ra­čius ne­šte ne­šė­mės. Tai bu­vo mū­sų, ke­liau­to­jų, krikš­tas. To­je vie­to­je ne­gi­lu, bet kai ži­no­jo­me le­gen­dą apie bras­to­je pa­sken­du­sią ka­ra­lie­nę, pa­kink­liai vir­pė­jo. Kait­ra, žvyr­ke­liai, greit­ke­liai, gū­sin­gas vė­jas, pa­kal­nės ir įkal­nės, ne­ti­kė­tos anks­ty­vos šal­nos, liū­tys. Pa­tam­sy­je pa­la­pi­nę esu pa­si­sta­čiu­si ant lau­ža­vie­tės, – ke­lio­nės iš­šū­kius var­di­ja ir var­di­ja ke­liau­to­ja Ni­jo­lė.

Iš­šū­kiai, anot Ni­jo­lės, tik­ri­na, ar ne­per­daug ve­žie­si daik­tų, ar tin­ka­mas ta­vo mieg­mai­šis, dvi­ra­tis, pa­la­pi­nė... Kiek ta­vy­je pa­čio­je pa­ra­ko ir vė­jo...

Ke­liau­to­jai ap­lan­ko daug tu­ris­ti­nių ob­jek­tų – par­kų, mu­zie­jų, baž­ny­čių, su­si­pa­žįs­ta ir su­si­drau­gau­ja su vie­ti­niais gy­ven­to­jais. Ni­jo­lė at­krei­pia dė­me­sį: sek­ma­die­niais Len­ki­jo­je par­duo­tu­vės už­da­ry­tos. Gy­ven­to­jai pa­si­puo­šę šven­tiš­kais dra­bu­žiais, vy­rai su kos­tiu­mais. Jie lan­ko baž­ny­čias, sė­di kie­muo­se, vie­ni su ki­tais bend­rau­ja.

Iš Sa­re­mų su ak­me­niu

Leis­da­mie­si į ke­lio­nę ke­liau­to­jai pa­si­rū­pi­na tau­ti­ne sa­vo ir lan­ky­ti­nų res­pub­li­kų at­ri­bu­ti­ka. Dvi­ra­čius iš­puo­šia tau­ti­nė­mis vė­lia­vė­lė­mis. Lie­tu­vo­je, Es­ti­jo­je vė­lia­vė­les pir­ko, o štai lat­viai ke­liau­to­jams vė­lia­vė­les pa­do­va­no­jo. Ke­liau­to­jai sa­vo ke­lio­nes fil­muo­ja, fo­tog­ra­fuo­ja. Bir­žie­čių ke­liau­to­jų gru­pė­je – ir dai­ni­nin­kas. De­ja, jis į ke­lio­nę vyks­ta be gi­ta­ros. Bend­ra­min­čiai jam pa­ti­ki ki­tą už­duo­tį. Iki šiol jam ge­riau­siai se­kė­si ras­ti nak­vy­nę. Ypač Len­ki­jo­je.

– Nak­vo­ti man te­kę daug kur: pa­la­pi­nė­je, ant suo­lo, kem­pin­guo­se, vieš­bu­čiuo­se, sve­čių na­muo­se, pas žmo­nes kie­me­liuo­se, – pri­si­me­na Ni­jo­lė.

Ke­liau­to­jai į ke­lio­nę įsi­de­da ma­žą du­ji­nę vi­ryk­lę, puo­dą, du­be­nė­lį. Sam­tį. Sriu­bą ver­da pa­si­keis­da­mi. Iš na­mų ap­si­rū­pi­na ma­ka­ro­nais ir prie­sko­niais. Vi­sus ki­tus kom­po­nen­tus sriu­bai nu­si­per­ka ke­lio­nė­je. Sriu­bą ver­da va­ka­re. Kar­tais už­kan­džiau­ja ka­vi­nu­kė­je, užei­gė­lė­je.

– Sriu­ba mū­sų bū­na la­bai gar­di. To­kios sriu­bos pa­siilgs­tu, – ti­ki­na Ni­jo­lė.

Iš ke­lio­nės ke­liau­to­jai par­si­ve­ža ir lauk­tu­vių. Įvai­riau­sių ir ne­ti­kė­čiau­sių. Ypač Ni­jo­lė. Iš Sa­re­mų sa­lų mo­te­ris į Bir­žus at­si­bo­gi­no... ak­me­nį. To­kio nie­kur ne­ra­si. Iš Saulk­ras­tės – dū­de­lę. Nuo praė­ju­sių me­tų va­sa­ros Ni­jo­lės pa­ly­do­vas – pliu­ši­nis šu­niu­kas. Ni­jo­lė tą šu­niu­ką iš­lo­šė lo­te­ri­jo­je Pas­va­lio ra­jo­ne, Krin­či­ne. Į šven­tę, kaip įpras­ta, nu­my­nė dvi­ra­čiu.

– Šu­niu­kas pri­riš­tas prie dvi­ra­čio. Jį prau­sia lie­tūs, šu­kuo­ja dar­ga­nos, bet nuo to šu­niu­kas, ma­no ta­lis­ma­nas, dar gra­žes­nis, – sa­ko Ni­jo­lė, – jis vis pri­me­na to įspū­din­go pa­sva­lie­tiš­ko ren­gi­nio ši­lu­mą.

Nuot­rau­kų kva­pas

Ni­jo­lės pa­skai­čia­vi­mais, dvie­jų sa­vai­čių ke­lio­nei dvi­ra­čiais už­teks 200 eu­rų, tin­ka­mo dvi­ra­čio, mieg­mai­šio, pa­la­pi­nės, ki­li­mė­lio (pa­tar­ti­na) ir iš­tver­mės...

– Sun­ku­mai neatg­ra­sė. Ruo­šiuo­si nau­jai, il­gai ir įdo­miai ke­lio­nei. Kiek­vie­nai bū­si­mai ke­lio­nei ruo­šiuo­si ty­liai ir pa­slap­tin­gai. Pa­pa­sa­ko­siu, kai su­grį­šiu, – ža­da Ni­jo­lė.

Ko­dėl ver­ta ke­liau­ti dvi­ra­čiu?

– Kai ke­liau­ji au­to­bu­su, au­to­bu­sas ve­ža ir pra­ve­ža. Kar­tais įdo­mes­nę vie­tą ir pra­snau­di. Man ir­gi su bir­žie­čiais eks­kur­san­tais te­ko ap­lan­ky­ti Ven­tės ra­gą au­to­bu­su. Iš tos ke­lio­nės pri­si­me­nu tik plau­ki­mą per ma­rias lai­vu. O štai ant­rą kar­tą, kai į Ven­tės ra­gą ke­lia­vom dvi­ra­čiais, vi­sam gy­ve­ni­mui par­si­ve­žiau to kraš­to kva­pą. Var­tau ke­lio­nių nuo­trau­kas ir kiek­vie­nos vie­to­vės, kur bū­ta, nuo­trau­kos vis ki­taip kve­pia, – pa­sa­ko­ja Ni­jo­lė. Ir šyp­te­li: – Gal aš kaip tas ma­no ka­ti­nas, uos­le gy­ve­nu?..

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.