Gu­na­ras Iman­tas Ka­ka­ras: „Kad Bir­žai iš­lik­tų vie­ta, į kurią no­rė­čiau su­grįž­ti“

Asmeninio albumo nuotr.
„Tikrai šalia mūsų egzistuoja dar mūsų nepažintas pasaulis, kurį apibūdina paprastas žodis nežinomybė“-teigia astronomas G.Kakaras.
Iš Biržų krašto kilęs mokslininkas Gunaras Imantas Kakaras – nepaprastai įdomi asmenybė, sugebėjusi apjungti dvi skirtingas veiklos sritis – astronomiją ir muziejininkystę. Iškilus kraštietis gimė 1939 metų sausio 8 dieną Padaičiuose. 1962 metais baigęs Vilniaus universitetą, iki 1990 metų dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute (nuo 1969 metų – Molėtų observatorijoje). Užsiėmė žvaigždžių fotometrija Šiuo metu vadovauja Lietuvos etnokosmologijos muziejui, kuris yra pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio muziejus pasaulyje.

Jūs gimėte Biržų rajone, Padaičiuose. Papasakokite apie savo tėvų namus, vaikystę ir vaikystės Biržus

Mano senelis buvo išvykęs uždarbiauti į Latviją ir iš ten parsivežė žmoną latvę. Šauni buvo mano senelė, bet labai valdinga. Kai jiems gimė dukra, senelė nusprendė ją ištekinti būtinai už latvio. Taip ir atsitiko – Padaičių kaime atsirado latvis Kakars – mano tėtis. Augau senelių namuose kartu su pusbroliu. Kai išmokau skaityti, skaičiau labai daug knygų. Mokykloje buvome trys draugai – trys muškietininkai. Dalindavomės knygomis, kurios pakliūdavo mums į rankas. Namuose dažnai pabėgdavau nuo ūkio darbų, po pažastimi pasispraudęs knygą. Įsitaisydavau kur nors po medžiu, šalia pasistatydavau ąsotį pieno ir skaitydavau, skaitydavau. Gal devintoje klasėje perskaičiau knygą „Įdomioji astronomija“. Mano draugams ji įspūdžio nepaliko, o mane pakerėjo. Tai, kas nežinoma, nepaprastai traukia. Beje, mano klasiokas buvo Algirdas Butkevičius, buvęs „Biržiečių žodžio“ redaktorius.

Jūs baigęs aštuonias klases važiavote į sostinę mokytis miškininko profesijos. Kaip iš miškininko tapote astrofiziku?

Man visada patiko miškas, gamta, todėl, baigęs aštuonias klases, kartu su dviem klasiokais nusprendėme mokytis miškininkystės ir išvykome į Vilnių. Padavėme dokumentus, bet kai nuvedė į bendrabutį su išlaužytomis grindimis, šiukšlių krūvomis ir baisia netvarka, kitą dieną atsiėmiau dokumentus ir grįžau namo. Beje, mano klasiokai taip pat. Žinoma, gali juokingai atrodyti, mane, kaip kaimo vyruką, augusį gryčioje su plūktomis grindimis, gali papiktinti išlaužytos grindys ir šiukšlių krūvos, bet taip buvo.