Fotomenininkas Gediminas Sadauskas: „Man svarbiausia – procesas, baigtumas, pasakojimas ateities kartoms“

Jūs turite matematikos ir informatikos išsilavinimą. O kaip ir kada į Jūsų gyvenimą atėjo fotografija?

Fotografija į mano gyvenimą atėjo visai atsitiktinai – studijų laikais pas būsimą žmoną radau skaitmeninį fotoaparatą ir pradėjau domėtis jo galimybėmis, padariau apie porą tūkstančių fotografijų, aiškindamasis, kaip jis veikia, kaip prisitaikyti prie vienos ar kitos situacijos, fotografuojant portretą.

Fotografuoti pradėjau gatvėse. Gatvės fotografija, manau, yra viena iš sunkiausių žanrų fotografijoje. Man patiko šis iššūkis, gal ir todėl, kad matematikai, IT žmonės nėra komunikabilūs, jie dirba vieni, todėl man reikėjo įveikti įvairias stresines situacijas, apgalvoti visus žingsnius. Juk ne visi gatvėje su nepažįstamuoju nori bendrauti, fotografuotis, pasakoti savo gyvenimus.

Kuo Jus sužavėjo fotografijos menas?

Varčiau senas fotografijas ir ten mačiau visai kitus žmones, kitokias veido išraiškas, buities reikmenis. Galbūt... vaikystės ilgesys? Labai įdomios juodai baltų nuotraukų istorijos. Fotografuojant užfiksuotas veiksmas tarsi sustingsta – jis vyksta tik čia ir dabar. Kitose meno srityse galima improvizuoti, per laiką sukurti tam tikrą kūrinį, o fotografuojant, ypač gatvėse, reikia žaibiškai priimti sprendimą, gebėti įžvelgti tai, ko kiti nemato. Vaikštant gatvėmis į mano objektyvą visada patekdavo žmogus, todėl pradėjau kurti portretus. Nuotraukoje užfiksuota akimirka niekada nepasikartos, tai mane žavi.

Gal prisimenate pirmąją savo nuotrauką ir kas joje buvo įamžinta?

Galbūt virtuvė, kurioje mokiausi nustatyti fotoaparatą.

Gal turite įsimintinų nuotykių ar atvejų iš savo fotografo veiklos?

Tie pirmieji nuotykiai ir buvo gatvėse, Kalvarijų turguje, Sendaikčių turguje, Stoties rajone, kuriame tada dar buvo visai kitokia aplinka nei šiandien: ir žmonės įdomūs, ir nutikimai. Buvau ne kartą ir aprėktas, ir šalin pavarytas... Žinote, žiūrint į nuotraukas galima jose pamatyti nutikimus. Bet buvo ir šypsenų, ir malonių pažinčių, o viena iš jų – su Valdu Vižiniu. Pažintis su juo ir atvedė mane į Biržus... Ši pažintis jau tęsiasi ne vienerius metus. Žinote, kai darai žmonių portretus, tai išgirsti daugybę įdomių istorijų, pamatai daugybę dalykų, apie kuriuos net nežinojai. Bet nuotraukos niekada neperteiks bendravimo subtilybių su nufotografuotais žmonėmis, nes nuotrauka – tik akimirka.

Kaip ieškote objektų, kuriuos norėtumėte įamžinti?

Ieškau tam tikrų objektų, kurie turi savo istoriją, kurie kažką pasakoja, o tada pamatai ir žmones prie tų objektų. Pavyzdžiui, atsisėdęs ant gatvės bortelio, parimęs snaudžia žmogus, o už jo idealių namų fragmentas: kėdė, stalas, šviestuvas. Gal tai sapnas? Fotografas turi daug ką matyti, turi suprasti visumą, ne tik detales.

Kažkur skaičiau, kad matematiką, fotografą ir šnipą sieja 3 dalykai: tikslumas, kantrybė ir pastabumas. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

Visiškai sutinku. Sakyčiau tai – mano būdo bruožai. Tik dar pridėčiau, kad siekis viską padaryti pilnai ir iki galo.

Jūsų kūryboje vyrauja juodai balta spalva. Kodėl?

Juodai baltose fotografijose gali parodyti ir išreikšti daugiau emocijų: kalėjimas, tremtinių istorijos, sovietinis turgus ir pan. Mano nuomone, spalvotos gali būti tik šeimos nuotraukos... Mes gyvename pagražintame, spalvotame pasaulyje, kuriame viskas spindi, viskas ryšku, spalvinga, bet tai – tik išryškina juodai baltą nuotrauką, kuri šiandien tampa retenybe. Aš nemažai dirbu socialinėmis temomis, esu fotografavęs vaikų namus spalvotomis juostomis, bet kai išryškinau, fotografijos nuotaikos nesižiūrėjo spalvotame kontekste – panaikinau spalvas.

Kiek darbų parodų esate surengęs?

Nedaug, gal tik kokias penkias. Man įdomiausias procesas – kūryba. Nieko nėra įspūdingiau, kai važinėji kalbindamas žmones, kurie nori būti išgirsti, pašnekinti, pamatyti. Ir nieko nėra svarbiau už galutinį rezultatą, nes visos istorijos yra unikalios ir skirtingos. Pavyzdžiui, Lukiškių kalėjimas, kuriame pamačiau ankščiau nematytą ir nepažintą pasaulį su griežta disciplina, didele ir painia teritorija, masyvia architektūra bei nematomais veidais, likimais, gyvenimais, kurie slėpėsi už grotuotų langų. Tačiau ilgainiui išmokau priimti šią tikrovę tokią, kokia ji yra. Iš arti susipažinau su čia kalinčiais iki gyvos galvos kaliniais, pamačiau jų veidus, buitį, kasdienybę.

Kurios įsimintiniausios?

Manau, kad „Lukiškių skg. Nr. 6“. Lukiškių kalėjime pirmieji mano apsilankymai buvo visiškai tušti fotografine prasme: aš panirdavau į tą pilkos spalvos zoną, jos specifinį kvapą ir sunkiai pakeliamą atmosferą. Kartu su fotoaparatu krepšyje užsikirsdavo ir mano smegenys. Keletą kartų praėjus kalėjimo maršrutą norėdavosi kuo greičiau iš čia pabėgti, nusiplauti, nusigramdyti šios teritorijos tamsą.

Net šešerius metus tęsėsi Jūsų kelionė po Lukiškių kalėjimą, kuriame kūrėte fotografinių pasakojimų ciklą apie nuteistuosius iki gyvos galvos – kalėjimo žargonu vadinamus „gyvagalviais“. Kas Jus paskatino šiam darbui ir kokie ryškiausi įspūdžiai iš tos kelionės?

Kartą fotografavau gatvėje merginą, išsikalbėjome, pasirodo, ji dirba Lukiškių kalėjimo administracijoje ir aš pasakiau, kad būtų įdomu ten pakliūti. Ji padėjo, o aš pabandžiau. Pamačiau nuteistuosius iki gyvos galvos ir jų kasdienį gyvenimą 7,5 kv. metrų kamerose, mažytį pasaulį už šios ribos. Jų kasdienybę, teritoriją, darbą, laisvalaikį įamžinau senuoju juostiniu fotoaparatu. Per visą tą laiką, kaskart žengdamas į Lukiškių skg. Nr. 6, akis į akį susidurdavau su žmogiška tragedija, vienatve ir kančia. Bandžiau suprasti likimus tų, kurie, lyg šešėliai, įkalinti savo pačių praeityje, tūno tamsiuose urvuose. Kasryt, čia pabudę, jie tartum gyvena savo pirmąją dieną, kuri kartojasi kasdien vis tokia pati. Ir taip – iki gyvos galvos.

Pelninga ar nuostolinga rengti foto darbų parodas? Turite rėmėjų?

Parodas rengti gana nuostolinga, rėmėjų nėra. Tiesa, buvo vienas: Druskininkuose vyko literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“ ir manęs paprašė surengti parodą „Lukiškių skr. nr. 6“, kurioje eksponuojamos Lukiškių kalėjime iki gyvos galvos nuteistųjų nuotraukų, padarytų 2013–2019 metais, ciklas. Paskaičiavau, kiek man tai kainuos, rengėjams tiko ir tai buvo vieninteliai mano fotodarbų parodų rėmėjai. Ši paroda buvo eksponuota Vilniaus senajame teatre ir ji lydėjo bei pratęsė režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį „Kaligula“ pagal Alberto Camus pjesę bei Agniaus Jankevičiaus „Kankinį“.

Jūs gyvenate iš fotografijos ar fotografija gyvena iš Jūsų?

Fotografija gyvena iš manęs.

Ką Jums reiškia būti fotografu?

Ne, aš nesu fotografas, juo būnu dabar labai retai, nes yra šeima, darbas. Aš esu laisvo laiko fotografas.

Kokiu aparatu fotografuojate?

Fotografuoja juostiniu 1957 metų švedišku „Hasselblad 500C“ fotoaparatu ir tik su juo man pavyksta išgauti tai, ko tikiuosi.

Fotografija Jums yra darbas ar pomėgis?

Kaip jau sakiau, fotografija – tik pomėgis. Jis visą laiką pomėgiu ir buvo, manau, juo ir liks. Esu įsitikinęs, kad nuotraukos negali būti kažkieno užsakytos, lieptos, apmokamos ar prievartinės – fotografas pats turi pasirinkti istoriją, vietą, žmogų ir visas detales. Džiaugiuosi, kad aš tai galiu.

Ar smagu į gyvenimą žvelgti pro objektyvo akutę?

Taip, nes pirmiausia turi sugalvoti visą schemą, turi sužinoti visas smulkmenas, apgalvoti visą procesą, o paskui mėgautis, o nuotraukos – tik mažas epizodas.

Jūsų mėgstamas žanras ir ką norėtumėte dar išbandyti? Kodėl?

Mano mėgstamiausias žanras – portretai, foto istorijos, kurios susideda iš detalių, portretų. Manau, kad portretai, yra tai, ką jau išmanau, ką darau. Bet kiekvieną kartą, rengiant naują fotoistoriją, iš naujo mokausi prieiti prie žmogaus ir jo istorijos, aplinkos, kaupiuosi. Man svarbiausia – pats procesas.

Koks Jūsų mėgstamas fotografas? Į ką norėtumėte lygiuotis?

Mane savotiškai šokiravo prancūzų fotografas, tapytojas, vadinamas fotoreportažo ir fotožurnalistikos tėvas Henri Cartier-Bressonas. O šiaip, yra ne vienas fotografas, kuriuo galima žavėtis. Esu bendravęs ir su Rimantu Dichavičiumi, jį fotografavęs. Puikūs fotografai Romualdas Požerskis, Antanas Sutkus ir kiti.

Ką Jums asmeniškai davė fotografija?

Įgavau pasitikėjimo, patirties bendraujant, gal net išminties. Man yra 38 metai ir dažnai sako, kad pagal metus atrodau jauniau, bet aš viduje jaučiuosi pakankamai suaugęs, nes galiu rasti bendrą kalbą su bet kuriuo žmogumi, galiu rišliai ir be popieriuko kalbėti, galiu kontaktuoti. Juk eidamas į žmones ir kalbėdamas su jais turi matyti ne tik žmogų, bet ir tai, kas jį supa, kokią istoriją jis laiko savyje, kuo jis gyvena... Kalbėdamas jau dėlioji mintyse ir kadrą, ir šviesos atspalvius, ir portretą, ir visą peizažą.

Geriausia Jūsų fotografija?

Manau, kad iš visų viešintų nėra gerų fotografijų, yra tik geras laikas, geras potyris, geras išgyvenimas.

Labiausiai įsiminusi fotosesija?

Lukiškių kalėjimas ir vaikų namai, nes fotografuodamas vaikus jų aplinkoje, mačiau jų istorijas, išgyvenimus, potyrius.

Ar yra projektų, ciklų, kuriuos dar planuojate tęsti?

Visi projektai, kurie buvo pradėti, jau pabaigti, išskyrus fotoistoriją „Biržų krašto aludariai“, prie kurios dar ne kartą grįšiu. Su nekantrumu laukiu naujų pažinčių, o ypač viešnagės Biržų mieste.

Ar daug kadrų yra nugulę Jūsų archyvuose ir ką su jais darysite?

Na, aišku, kad yra nemažai susikaupę ir apie kiekvieną jų galėčiau papasakoti įdomių istorijų. Kol kas nežinau, ką darysiu su savo nuotraukomis. Bet esu tikras, kad ateis diena, kai jos bus kažkam įdomios. Juk šiandien taip įdomu pasižiūrėti į Antano Sutkaus, Rimaldo Vikšraičio ir kitų nuostabių fotografų užfiksuotus kadrus. Tikiu, kad mano fotografijoms nereikės nei 10 metų, kad jos taptų įdomios praeitimi besidomintiems žmonėms.

Kas Jums suteikia didžiausią malonumą šiame darbe?

Bendravimas su įvairiausiais žmonėmis ir adrenalinas. Tarkime, važiuojant į Biržus nežinai nei į kokią aplinką papulsi, nei kokius žmones sutiksi, nei kokias istorijas išgirsi. Juk kiekvienas regionas yra labai skirtingas, o biržiečiai yra pakankamai uždari, nelinkę su pirmu pasitaikiusiu užmegzti pokalbio, atsiverti. Supratau, kad pirmą kartą sutiktas biržietis tik atsakys į pasveikinimą, antrą kartą – nusišypsos, o tik trečią kartą jau pradės kalbėtis. Todėl reikia patirti ir išmokti bendravimo subtilybių su įvairių regionų žmonėmis.

Ką norėtumėte patobulinti savyje ir ką naujo norėtumėte išmokti?

Niekada apie tai nesusimąsčiau. Tikriausiai kaskart mokaisi pasiėmęs fotoaparatą į rankas. Situacijos priverčia tobulėti.

Lietuvoje tokių fotoistorijų kūrėjų, kaip Jūs, nėra daug. Kaip jaučiatės būdamas vienu iš nedaugelio arba vieninteliu?

Ne, nesu aš vienintelis. Yra pasaulinio garso lietuvių fotomenininkas, fotografas, dokumentinės ir portretinės fotografijos profesionalas Tadas Kazakevičius, kurio darbų parodos driekiasi nuo Lietuvos iki Niujorko.

Kokia, Jūsų manymu, didžiausia pradedančio fotografo klaida? Ar iš patirties galėtumėte pasakyti, su kokiais sunkumais dažniausiai tenka susidurti fotografams?

Perdegimas. Dabar yra labai daug galimybių, pasaulis pateikia daug pagundų gerąja prasme, mes puolame prie vieno, pamatome kitą, čiumpame trečią, ketvirtą... Čiumpame tai, kas madinga, populiaru, o ne tai, kas pačiam įdomu. Mes nebemokame mėgautis, o pasiduodame aplinkybėms, nesugebame padaryti visko iki galo čia ir dabar.

Kas Jus labiausiai atpalaiduoja, perkrauna ir kiek stengiatės skirti tam laiko?

Miškas be fotoaparato ir japoniška kultūra, sodas su savo žaluma ir žolės pjovimu, sūnaus treniruotės, kurias lankau. Yra daug paprastų žemiškų dalykų, kurie atpalaiduoja ir perkrauna.

Jūs daug keliaujate su fotoaparatu, bet ar lieka laiko sau, draugams, namams?

Laiko namams ir šeimai pakanka.

Didžiausia Jūsų svajonė?

Svajonės svajonėmis, juk visko turėti negali, o ir nereikia. Svajoju užauginti dorą sūnų, įgyvendinti didesnius tikslus ar tikslelius ir tiek. Nesvajoju nei apie turtus, nei apie garbes.

Su kokiu projektu dirbate dabar? Kokie Jūsų artimiausi profesiniai planai, norai ir tikslai?

Turiu užbaigti ciklą „Biržų krašto aludariai“, yra planuose yra ir kitų, bet ne visada tai pavyksta padaryti, nes reikia gauti sutikimus, leidimus, prisibelsti į valdžios duris, kuri dažnai mato tik žmogų su viena ranka ant objektyvo, o ne jo tikslus ar norus.

Jūs esate savas žmogus Biržų krašte: fotografuojate Biržų aludarius, žmones, kraštovaizdį, buitį ir t.t. Ar daug Jūsų objektyve kadrų iš Biržų? Kokie jie?

Nemažai, bet visi kadrai yra pas pačius biržiečius namuose, kurie užfiksuoti juos lankant. Kiekvienai fotografijai reikia ne tik aplinkos, žmogaus, bet ir viso alaus kelio istorijos nuo pradžios iki pabaigos.

Įsimintiniausi įvykiai, kadrai ir veidai iš Biržų krašto?

Visi – įsimintini. Turiu pasakyti, kad pradžioje buvo visi labai užsidarę, labai sunkiai juos prakalbinau, buvo sudėtinga atverti jų istorijas... Bet visi Biržuose sutikti žmonės – unikalūs, yra daug įspūdingų vietų, ypatingų žmonių, tokių kaip Biržų krašto alaus tradicijų puoselėtojai Vidas Gasiūnas, Rita iš Jasiškių ir daugelis kitų.

Kada vėl Jus išvysime Biržų krašte ir kur?

Tikiuosi susitikti su Biržais ir biržiečiais jau rugsėjo mėnesį. Pradėsiu keliones po alaus kelio stoteles, kai saulė mažiau plieskia į viršugalvį, kai keičiasi gamta ir jos spalvos.

Ar įdomus Jums Biržų kraštas? Kuo?

Labai įdomus kraštas, bet manau, kad labai mažai žinomas visai Lietuvai. Kol nesidomi, tol nežinai, bet kai čia atvažiuoji, širdis atgyja ir čia viskas žavi. O aludarystė Biržuose, kaip Vokietijoje futbolas, nes niekur kitur to Lietuvoje nėra. Ir biržietiškas žmonių būdas, ir kalba, ir viskas, kas čia yra be galo žavi ir intriguoja. Biržams reikia geros reklamos, reikia žinios Lietuvai apie Biržus, nes čia yra ką pamatyti, išgirsti, užuosti, paskanauti ir paragauti.