Naujausios
Kelias į Smilgius
Kunigas mgr. N. Papirtis yra Saločių parapijos klebonas – šiame pasienio miestelyje ir gyvena, tačiau kiekvieną sekmadienio rytą, keliu pro Pasvaliečius, vyksta į administruojamą Smilgių parapiją, vienabokštę mūro šventovę. „Tai – senoviška, tikra bažnyčia“,- sako vietiniai. Ypač vyresniosios kartos žmonėms ji sava, artima. Tai šventovė, kurioje jauti nuo amžių gyvą didybę.
Smilgiai – toks kaimas yra ir Panevėžio rajone, ir Biržų krašte... „Aš ir pats to nežinojau! Pirmąkart čia pakvietė tuometis klebonas Jonas Tamošiūnas vesti atlaidų. Netgi navigacija nerodė Biržų rajone esančių Smilgių! Buvo nuotykis“, – pirmąją pažintį su Smilgiais prisimena N. Papirtis.
Tikėjimas, fotografija, filosofija...
Biržų kraštas Nerijui artimas – mėgsta čia lankytis: „Labai man patinka! Juk ežerų krašte gimęs...“ Širvėna – arčiausiai esantis tikras, platus, ežeras. Primena gimtuosius namus... Džiaugiasi ir pasivaikščiojimo takais. Kaip fotografą, jo žvilgsnį traukia gamta – atspindžiai, saulė, vanduo...
Nuo pat jaunumės N. Papirtis buvo linkęs į filosofiją, gyvenimo apmąstymą, troško platesnio akiračio. O kunigystės pašaukimo kelyje atsirado ir fotografija. Nerijus buvo fotografas ir seminarijoje, įamžindavo renginių akimirkas. Yra surengęs ne vieną autorinių darbų parodą. „Ir viskas man susisiejo: Dievas, dvasiniai išgyvenimai, menas... Šie dalykai neprieštaravo vienas kitam“, – pripažino.
Apie ką svajoja kunigas
– Kiekviena aptarnaujama parapija yra savita. Kuo jums ypatingi Smilgiai?
– Jei taip galima pasakyti, Smilgiai – tikra parapija. Mane nustebino jau pirmąkart nuvykus. Parapijiečiai turi seną tradiciją – posūkyje nuo Pasvaliečių naujai atvykusį kunigą pasitikti su nupintu vainiku.
Jaučiu jų norą turėti savo kleboną. Tai – ir iš istorijos: XVIII, XIX a. labai norėta turėti savo parapiją, bet jos nebūta (vien dvi kapinių koplyčios). Prašė vyskupo, o ir patys žmonės aukojo savo žemę bažnyčios teritorijai. Patys gyventojai ir išpildė šį norą – savo jėgomis pasistatė bažnyčią. (Galima sakyti, per vienerius metus. 1942 m. ji buvo konsekruota vyskupo Kazimiero Paltaroko.) Vienybės reikėjo didelės. Ir tai liko, bendruomenė susirenka į talkas, visada gelbsti.
Susiformavo supratimas, kad parapija nėra kažkieno, bet – jų pačių. Lyginti su niekuo kitu negalėčiau, bet stipriai pajunti, jog Smilgiai – tikra bendruomenė. Kad esi čia reikalingas.
– O ko labiausiai trūksta? Apie ką pagalvojate, į Smilgius važiuodamas?
– Tvarkingo, asfaltuoto kelio. Nors vienas būtų, važiuojant nuo Biržų... Kad ir žmonėms patogu būtų, ir technikos nelaužytume.
Kartais bendruomenei pritrūksta drąsos pabūti drauge neformaliai. Tai atrodo nepatogu, dažnas galvoja – gal nesu vertas, nuolat nelankau bažnyčios... Mes, kunigai, pasvajojame, kad Bažnyčia būtų šeimyniškesnė – dvasios prasme, kad čia būtų gera ateiti. Kad atklydęs žmogus jaustųsi laukiamas lyg namuose.
Daug gandrų ir tikinčiųjų
– Koks Smilgių kaimas? Kokią dvasią čia juntate?
– Kaimo kaip tokio ir nebėra. Prisimenu savo vaikystės kaimą – kur pilni kiemai vaikų... (Nors susibūrimo centrai išlikę – yra parduotuvytė, bendruomenės namai.) Čia kitaip. Dabar kaimai dažnai – tik gyvenvietės, nebėra tokios kaimo dvasios kaip anksčiau. Bet maloniai nustebino, kad Smilgiuose daug gandrų! Keturi ar penki lizdai (šypsosi).
– Nors esate administruojantis kunigas ir Smilgiuose negyvenate, Biržų rajono žmones tenka pažinti?
– Gyventi čia jau ir nėra sąlygų (nors kadaise buvo klebonija). Kalbant apie parapijiečius – Smilgiuose, kas eina į bažnyčią, tas jau eina. Kolegos, atvažiuojantys iš kitų, panašaus dydžio parapijų, stebisi, kiek daug čia žmonių ateina melstis! Pabiržės klebonas nustebo, kad Smilgiuose šiokį sekmadienį tikinčiųjų susirenka daugiau nei jo parapijoje. Į Smilgius atvyksta žmonės ir iš Pasvaliečių, Pačeriaukštės, mažesnių kaimų. Čia išlikusi tradicija, tai džiugu.
Yra ir mišrių šeimų – katalikų bei evangelikų reformatų. Jie eina ir į Smilgių bažnyčią, važiuoja ir į Biržus. Juk niekas neprieštarauja – visi esame krikščionys. Trinties, nepasidalinimų, kaip anksčiau, jau nėra.
Kalėdavojau Smilgiuose tik sykį, prieš karantiną. Tačiau žmonės vis klausia, ar kunigas ateis, – laukia.
Kai gamtoje tamsu, fotografijoje daugiau šviesos
– Prasideda adventas. Šventų Kalėdų laukimas... Kokį jį prisimenate iš vaikystės?
– Adventas – santūrus mano vaikystės laikas. Laukimas. Tikrasis ruošimasis šventoms Kalėdoms – jau po Kūčių vakarienės. Ir jos kuklesnės būdavo. Neturėjome advento vainiko tradicijos, bet degindavome žvakeles. Advento metu jausdavai rimtį, santūrumą. Pasninkaudavome.
Ir gamta tokią jauseną padiktuoja, ramumą. Daug tamsos. Artėjant Kalėdoms, darydavosi šviesiau. Prisimenu ir mokyklos žiburėlius, dovanėles... Galvodavome, kaip pradžiuginti kitą, gražiai papuošti klasę. O namuose – kuklumas. Neperspausdavome. Bet ir visi taip darydavo... Tik vėliau įsigalėjo komercija. Ir juodieji penktadieniai (juokiasi).
– O vėliau, gyvenimo tarpsniams keičiantis?
– Vėliau tai keitėsi. Tas pokytis turbūt įvyksta kiekvienam, savaime. Jau anksčiau įžiebdavome ir kalėdinę eglę. Kalėdinis laikotarpis išsiplėtė. Tuoj ir aš kokią girliandą pakabinsiu (šypsosi). Juk labai trūksta šviesos. (Nors kartais tamsos norisi – paslapties, laukimo, pabūti kitaip.) O papuošimais kuriame kitokią nuotaiką. Kaip man meninė fotografija – žaidimas spalvomis ir šviesa leidžia kompensuoti tamsą gamtoje.
Simbolius reikia atrasti
– Su kokiais apmąstymais, išgyvenimais jums prasideda šių metų adventas?
– Kunigai adventui ruošiasi jau anksčiau. Ir apie kalėdaičius galvojame, kad jų nestigtų. Ir kad advento vainiką reikėtų kiekvienoje bažnyčioje nupinti – tai jau beveik tapo tradicija. Įprastai šiuo laiku bažnyčia nepuošiama, bet kokio nors akcento vis tiek reikia. Šįmet kviečiu atsinešti ir savo advento vainikus – juos šventinsiu. Per kalendą prisižiūrėjau, kiek visokiausių advento vainikų žmonės prigamina, kokie yra kūrybingi. Kodėl gi jų neparodyti?
O pirmiausia adventas – dūšios pasiruošimas. Neperkraunant visokiais pribambasais. Akcentuose, kuklume yra tikrieji dalykai. Ieškantis, norintis dvasiškai augti žmogus šiuos simbolius atranda. Pats mėgstu fotografuoti, o labiausiai – pavasarį. (Kai visko nėra daug – kaip vasarą, kai sunku perteikti tai, į ką kreipi žvilgsnį.) Adventas irgi šia prasme yra panašus laikas – kuklus, išgryninantis.
Bet to, prasideda ir nauji bažnytiniai metai. Tai dūšios nutyrinimo metas. Kalėdos ateina su Viešpaties gimimu. Bet cikliškai prasideda ir naujas mūsų, žmonių, laikas. Prisimename vaikystę, kūdikystę, šeimos idiliją... Šventieji simboliai atgaivina ir mūsų pačių įsivaizdavimą. Grįžimas prie esmės, gelmės ir tolių, tikrumo – adventas tai suteikia.
Nesusvetimėti
– Ko šiam laikotarpiui linkėtumėte?
– Nenustoti visiems vilties. Dar prisiklausysime apie atmainas, pandemiją... Gyvenimas gal bus kiek kitoks, bet – normalus. Reikia to kantriai išlaukti. Ir pasistengti palaikyti vienas kitą, nesusvetimėti. Nes atitolimas vyksta ne tik dviejų metrų atstumu, bet ir širdžių. O tai – gerokai baisesnis dalykas, daug baisesnė liga nei korona. Kai susvetimėjame, ir visos kitos ligos ima pulti... Psichinės, dvasinės. Galbūt ateis laikas, kai sakys, jog korona – sezoniška liga arba jos visai nėra, ir nebežinosim, kaip elgtis, nebemokėsim.
Linkiu neprarasti platesnio žvilgsnio, ir buityje. Kasdienybėje juk yra šviesos... Patiko šiandien per radiją išgirsta mintis: istorija, žmonės yra linkę akcentuoti pirmiausia blogus dalykus. Bet išties gyvenime šviesos yra daugiau. Kaip fotografui – ne taip koją pastatai, ir iškart vaizdas dreba (šypsosi). Galvoju, ir gyvenime tas pats – jis priklauso nuo to, į ką įsispirsi. Reikia kažkokio pagrindo. Manau, kiekvienam tai – šeima. Vienišam žmogui ji – kaimynas, giminaitis. Man – parapija, artimieji. Linkiu turėti ramstį ir būti ramsčiu kitam. Nes be tikrųjų dalykų gyvenimas – labai pilkas... Nepraraskime jų.
– Ačiū už pokalbį!
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
