Fotografuojančiam dainininkui Vytautui Šiškauskui muzika – gera aura ir nesuvaidintos emocijos

Asmeninio albumo nuotr.
Publikos numylėtinis Vytautas Šiškauskas sako, kad jam gera matyti šypsenas žmonių veiduose ir suprasti, kad kartais to džiugesio žmogui ir tereikia.
Ar tai būtų mažo miestelio kultūros namai, ar didelio miesto arena – tautos numylėtinis, dainininkas Vytautas Šiškauskas surenka pilnas sales klausytojų. Jam muzika, kūryba, daina, žmonės ir scena yra gyvenimo prasmė. Lietuviškos muzikos gerbėjų numylėtinis Vytautas Šiškauskas, ne kartą koncertavęs Biržų krašte, savo mintimis dalinasi su „Biržiečių žodžio“ skaitytojais.

Papasakokite, kur gimėte, augote, kas buvo Jūsų tėvai?

Gimiau Kelmėje (taip įrašyta mano pase), tačiau kai man buvo dveji metukai, išsikėlėme gyventi į Vilnių. Tad užaugau ir gyvenau sostinėje. Mano tėvas buvo politikos žmogus, o mama – pedagogė.

Ryškiausi vaikystės prisiminimai?

Ryškiausias vaikystės prisiminimas – berniukų choras „Ąžuoliukas”, kuriame bėgo mano vaikystė: dainavome, repetavome, važiuodavome į vasaros stovyklas Šventojoje. Ir ne tik... Buvo rengiami koncertai, kuriuose tikrai mums, vaikams, buvo smagu dalyvauti, semtis patirties. Įspūdžių daug ir tikrai labai šviesių. Aišku, nutikdavo visko – kartais taip nesinorėjo eiti į repeticijas, nes ir mokytis patingėdavome, juk geriau su draugais kieme pasiautėti... Tačiau didžiulė ir kažkokia ypatinga trauka muzikai nugalėdavo. Ypatingai ryškiai atsimenu savo pirmąjį muzikos Mokytoją Hermaną Perelšteiną, kuris tapo mano autoritetu ir pastūmėjo eiti muzikos keliu.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com

"BŽ" DOSJĖ

Vy­tau­tas Šiš­kaus­kas gi­mė Kel­mė­je, o kai jam su­ka­ko 2 me­tai, tė­vai per­si­kė­lė į Vil­nių. Dai­ni­nin­ko kar­je­rą pra­dė­jęs sep­ty­ne­rių „Ąžuo­liu­ko“ cho­re, vė­liau pri­pa­ži­ni­mo su­lau­kė dai­nuo­da­mas įvai­riuo­se est­ra­di­niuo­se ko­lek­ty­vuo­se. V. Šiš­kaus­ką itin daž­nai ga­li­ma iš­vys­ti te­le­vi­zi­jos pro­jek­tuo­se bei šven­ti­nė­se lai­do­se. Be jo dai­nų neap­siei­na nė vie­nas svei­ki­ni­mų kon­cer­tas. To­dėl šį dai­ni­nin­ką ga­li­me drą­siai įvar­din­ti vie­nu po­pu­lia­riau­sių pop mu­zi­kos at­li­kė­jų Lie­tu­vo­je. Tuo la­biau, kad jis dai­nuo­ja sa­vo kū­ry­bos dai­nas. Dai­ni­nin­kas — links­mas ir kū­ry­bin­gas žmo­gus, ži­nan­tis, kaip su­vir­pin­ti klau­sy­to­jo šir­dį. Jo re­per­tua­re — daug dai­nų apie Lie­tu­vą, jos gam­tą. Dai­ni­nin­kas iš­lei­do 10 CD al­bu­mų, da­bar ruo­šia dar du.