Die­vas su­dau­žo sva­jo­nes tik to­dėl, kad ne­su­dau­žy­tum sa­vo gy­ve­ni­mo

Asmeninio albumo nuotr.
Biržietė Ingrida Butkevičiūtė pasirinko socialinį darbą, nes turi tiek optimizmo, jog juo gali pasidalinti ir su likimo nuskriaustais.
Biržietė Ingrida Butkevičiūtė – tas žmogus, kuris pirmiau įvertins situaciją, o tada imsis veiksmų. Ji nebijo tiesaus žodžio, drąsiai sako savo nuomonę ir visada sukasi įvairiose veiklose – yra gidė, kelionių vadovė, užsiima rašymu, rankdarbiais... Pokalbis su Ingrida prie arbatos puodelio ne apie darbą, bet laisvalaikį ir... gyvenimą.

Ar seniai susidomėjote gido veikla – tai profesija ar pomėgis?

Su istorija nesipykstu nuo pat mokyklos. Mane nuolat žavėjo istorija, istorinės asmenybės. Įdomiausia man visada buvo senovės istorija. Bėgant laikui, susiduriant su įvairiomis gyvenimiškomis situacijomis ar mūsų laikmečio įvykiais, vis labiau atsigręžiu į mūsų šalies istoriją. Didžiuojuosi, kad esu lietuvė, nes mūsų tautos istorija labai sena, kupina išminties ir turinti savitą charakterį, kad ir kaip neįtikėtinai kartais tai atrodytų. Taip pat vis labiau domiuosi savo genealoginiu medžiu, kuris labai šakotas ir turintis gilias šaknis, siekiančias net keturioliktąjį amžių.

Taigi, gidavimas man – tarsi gyvenimo būdas, tarsi mano pačios tąsa. Kadangi pati mėgstu keliauti į svečias šalis, bet nevengiu žvalgytis ir savam krašte. Paskutinis lašas, padėjęs man apsispręsti tapti gide, buvo šventinė degustacija Butautų dvare. Mane taip sužavėjo gidės Ramunės vedama degustacija, kad pagalvojau – va, čia ta veikla, kuria mielai užsiimčiau ir aš. Sakoma – svajok atsargiai, nes svajonės pildosi... Po gerų metų pamačiau, kad tuometinė Butautų dvaro gidė Ramunė ieškojo sau pagalbos. Jos dėka prasidėjo mano, kaip gidės, kelionė.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com