Naujausios
Jūs gimėte ir augote Biržuose. Mintimis sugrįžtate į vaikystės, mokyklos laikus?
Man Biržai ir dabar neatsiejami nuo ežero. Esu žvejo dukra, tad nesuskaičiuojamos valandos prabėgo plaukiojant, besimaudant ir vaikštant po užšalusį Širvėnos ežerą. Tai buvo magiškas laikas. Tuomet man, vaikui, buvo stebuklas, kai galėdavau skersai-išilgai pereiti ežerą, tą patį, per kurį vasarą plaukdavau valtimi. Žvejyba mano gyvenime neužsiliko, tačiau vanduo iki šiol turi didelę reikšmę.
Dabar Biržai labai pasikeitę nuo tų, kokie jie buvo mano vaikystėje ir pokyčiai tik į gerą. Vaikystėje, turbūt kaip ir daugelis, svajojau greičiau iš čia išvažiuoti į didelį miestą, nes atrodė, kad nieko čia nevyksta, ramybė ir nuobodulys. Tačiau dabar būtent ta pati išlaikyta ramybė taip traukia sugrįžti. O Biržų veidas metams bėgant tik gražėja. Dar studijų laikais Kaune pasakiusi, iš kur esu, pastebėdavau žmonių reakciją – jie tik gūžtelėdavo pečiais arba viskas, ką jie buvo girdėję apie Biržus: „Ai, ten kažkur prie Latvijos sienos”. O dabar visi žino Biržus, kaip kurortinį miestelį, kuriame labai labai gražu.
Lietuviški tautiniai kostiumai, raštai, dainos, etnografinis pasaulis supo mane nuo pat vaikystės. Puikiai pamenu, kai močiutė a.a. Emilė Indriliūnienė vesdavosi mane ir sesę į Biržų etnografinio kolektyvo repeticijas (vadovė Adelė Sadauskienė), kuriose ir įvyko mano pirmieji prisilietimai prie “tos senovės”. Tautiniai kostiumai, juostos, dainos ir akimirkos scenoje. Močiutė, grįžusi po repeticijų, sėsdavo prie kalno audinių, siuvimo mašinos ir vėl panirdavo į tą, truputį magišką, nepažintą ir kartu tokį egzotišką mums, vaikams, pasaulį. Į visą tą procesą įtraukdavo mane: turėjau tautinį kostiumą, vytinę tautinę juostą, nėriniais puoštą baltą skarelę, kartu dainuodavome. Ne lopšinės skambėjo mus migdant per vasaras, o “Atskrend sakalėlis”, man, vaikui, taip gaila to sakalo būdavo...
Močiutės seniai nebėra, tačiau tas nepaaiškinamas ryšys su ja ir įskiepyta meilė savo kraštui niekada nenutrūko (gal todėl, kad net išoriškai esu labai į ją panaši). Štai, po 30 metų, šis pamirštas pasaulis visai netikėtai sugrįžo į mano gyvenimą. Prieš pusantrų metų supratau, kad tai, ką stabiliai dariau iki šiol, manęs nebeįprasmina ir, palikusi karjerą verslo pasaulyje, sugrįžau prie mūsų tautinio paveldo. Esu savamokslė, kartais net negaliu paaiškinti, kaip vienas ar kitas dalykas gaunasi, bet tikiu, kad tai – mano giminės moterų žinios ir išmintis, kurią visada turėjau kažkur viduje, tik reikėjo laiko ir subrendimo tai pajausti ir suprasti.
Baigėte Biržų “Saulės” gimnaziją. Kur ir kaip toliau klostėsi Jūsų gyvenimas?
Dar besimokant mokykloje, mane labai traukė kelionės ir knygos. O tam, kad galėtum keliauti ir pažinti pasaulį, reikėjo gebėti susikalbėti. Taip gimė meilė anglų kalbai. Didelį įspūdį paliko ir gerbiamas mokytojas-vertėjas Povilas Gasiulis, kuris buvo pirmasis realus susidūrimas su vertėjų pasauliu.
Tad natūraliai gavosi, kad svajonės pažinti pasaulį reikalavo tam tikrų įgūdžių, kurie atvedė į anglų filologijos studijas Vytauto Didžiojo Universitete Kaune. Studijų metais pradėjau dirbti vertėja. Po jų pasitaikė galimybė išbandyti save pedagogo rogėse, tačiau supratau, kad tai – ne man ir po metų gyvenimas mane nunešė į Jungtinę Karalystę. Išvykau su tikslu pasitobulinti šnekamąją anglų kalbą, pažinti šalį, apie kurią tiek daug mokėmės studijų metu ir, žinoma, užsidirbti.
Tuomet buvo pats emigracijos bangos pikas, važiavo visi, kas tik galėjo. Tačiau užteko vos pusmečio, kad suprasčiau, kaip stipriai myliu savo šalį. Namų ilgesys grąžino mane į Lietuvą. Kadangi Kaune jau viskas buvo žinoma ir turėjau daugiau galimybių įsidarbinti, Kaunas tapo mano antraisiais namais. Labai mėgstu keliauti, bet man taip pat svarbu grįžti namo, ten, kur net paukščiai čiulba, regis, tau suprantama gaida, kur viskas taip iki skausmo pažįstama, sava.
Po to buvo beveik 10 metų darbo viename didžiausių vertimų biurų Lietuvoje. Galiausiai atėjo metas, kai pajutau, jog darbe man trūksta savirealizacijos, prasmės. Kilo daug klausimų sau ir svarstymų, ką galėčiau daryti prasmingo, realizuoti savo kūrybinį potencialą ir dar iš to pragyventi. Taip mano gyvenime atsirado “Aš lietuvė” – mano širdies veikla, kurioje save realizuoju ir tuo pačiu jaučiu, kad tai turi išliekamąją vertę. Nes tai – apie mus visus, mūsų namus, mūsų šaknis... Tai, ko, galbūt, kiekvienas sąmoningai nesuvokiame kasdien, tačiau meilė ir pagarba savo tautos simboliams ir palikimui gyva kiekvieno mūsų širdyse. Mačiau iš arti, kaip dėl finansinių priežasčių lietuviai, emigravę į užsienį, širdyje vis tiek ilgisi namų, artimųjų, savo krašto, savo tautos, nors garsiai ne visi tai drįsta pripažinti.
Kuo Jus sužavėjo galimybė tautinius motyvus pritaikyti šiuolaikiniame moderniame pasaulyje?
Turbūt viskas gyvenime ateina savaime, savo laiku. Mus visus sukrėtė pandemija ir po jos sekę kaimyninės valstybės kariniai neramumai. Tokiomis akimirkomis turbūt ne vienas permąstėme “o kas jeigu”? Ir tuo metu labai jautėsi tautos susivienijimas, atsigręžimas į pamatines vertybes. Kiekvienas iš mūsų ieškojome ir atsakinėjome sau į klausimus: “Kaip galėčiau prisidėti ar padėti?”, “Kur mūsų meilės ir drąsos ribos?”, “Ar aš didžiuojuosi savo šalimi tik tada, kai krepšinio rinktinei sekasi arba Liepos 6-ąją, kai vieningai susirenkame giedoti Tautinės giesmės?”... O kodėl to nedaryti kasdien? Subtiliai, moderniai... Taip gimė ambicija tautinius motyvus priderinti kasdieniame gyvenime, kad jie neštų subtilią žinutę pasauliui apie tai, kas mums svarbu. Tam visai nereikia pasikaišyti ilgų sijonų ar šokti į klumpes.
Be to, mes jau pamirštame, kad senieji baltiški raštai senovės lietuviams turėjo labai magišką reikšmę, kiekvienas simbolis buvo audžiamas ne šiaip sau. Ar žinote, kad senose austose juostose galima “perskaityti” net šeimos istorijas, motinos užkalbėjimus, kad namiškiams sektųsi, jie būtų sveiki, namai apsaugoti. Tuos motyvus perkėlus į modernų pasaulį galima ne tik puoštis, bet ir turėti prasmingą daiktą, žinant jo reikšmę.
Kas yra prekės ženklas „Aš lietuvė“?
“Aš lietuvė” – tai kiekvienas iš mūsų. Mes visi esame lietuviai ir norime to ar ne, turime tam tikras etnines vertybes, pasaulėžiūrą, kuria išsiskiriame iš kitų tautų. Vieni labiau prijaučiame istoriniam paveldui, kitiems labiau patinka stilizuoti etno motyvai, kitus tai galbūt erzina, tačiau nepalieka nė vieno abejingo. Subtilus baltas nėrinių segtukas plaukuose vienam primins vaikystės vasaras pas močiutę kaime ir tas milžiniškas, nėriniais puoštas pagalves troboje, kitam baltiškas žalčio simbolio akcentas ant petnešų arba rankinės turės simbolinę, mitinę ir apsauginę reikšmę, o perkūno ženklo aplikacija ant maikutės bus tarsi lietuvių stiprybės ženklas, palaikant mylimą krepšinio komandą. Visi šie tautiniai motyvai artimi kiekvienam iš mūsų ir stipriai įsišakniję mūsų tautos sąmonėje. Mano misija – leisti kiekvienam rasti ir džiaugtis savuoju.
Papasakokite apie tavo darbą šiek tiek plačiau. Ką kuriate ir kodėl tai darote?
Mano kuriami aksesuarai – tai tarsi modernus tautinis kostiumas, subtili aprangos detalė su žinute apie mūsų tautos šaknis, apie namus, apie promočiučių pirkioje austas juostas, baltas iškrakmolytas ir nėriniais puoštas pagalves, prisiminimai apie šviežią varškės sūrį ir per pirštus tekantį medų... Maža dalis protėvių istorijos, kurią kiekvienas išdidžiai gali nešiotis su savimi. Mano rankose dažnai atsiduria ir daug metų spintose dūlėję austi rankšluosčiai, jubiliejaus proga dovanotos tautinės juostos – daiktai, turintys emocinę vertę, kuriuos išmesti gaila, o panaudoti nėra kur. Vienas iš paskutinių mano sėkmės istorijų, kai kreipėsi moteris, kuri klausė ar galima ką nors padaryti su prieš beveik 40 metų krykštinų proga dovanų gauta Dzūkiška austa juosta? Šios juostos elementas nugulė ant rankinės. Liko prisiminimas, kuris kasdien džiugina akį. Žinoma, darant tokius darbus, dažnai šimtą kartų permąstau ar jau tikrai kerpam. Ne visi mano aksesuarai su tokia gilia istorija, naudoju ir moderniai mašinomis austas juostas, juosteles, tačiau nuolat ieškau naujų raštų, spalvų, kuriuose būtų baltiški motyvai. Audinių pardavėjos Kaune mane jau pažįsta ir pasitinka su šypsena, nedažnai klientai ateina pirkti tautinių juostų. O po to jau prasideda idėjos generavimas, rašto prisijaukinimas, vizijos, kam ji būtų labiau tinkama: plaukų segei, vyriškai varlytei, o gal kūdikio čiulptuko laikikliui ar net šuns antkakliui jo šeimininko karininko vestuvių proga.
Norint uždirbti iš savo kūrybos, reikia verslauti. Ar sudėtinga derinti kūrybą su verslu, juk tai – labai skirtingos sritys?
Ne visai sutinku su šiuo teiginiu. Verslo pasaulyje vienaip ar kitaip dirbdama, privačiame sektoriuje sukausi ilgą laiką, o kūryba į mano gyvenimą atėjo palyginti neseniai. Tačiau, man atrodo, kad tai neatsiejamos sritys. Juk visi kūrėjai nori būti įvertinti. Pripažinimas, žinomumas, piniginis atlygis – neatsiejama kūrėjo darbo dalis. Jei kuri tik sau, tai kaip tuomet vertinti ar tavo darbai pasauliui reikalingi? O jei kuri ir sau, ir pasauliui, tuomet įvertinimas (ir finansinis) ateina kaip neatsiejama kūrybos dalis.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą ir kur galima įsigyti Jūsų darbų?
“Aksesuarai su žinute” – taip visiems sakau, kai manęs klausia apie ką yra “Aš lietuvė”. Nesu tautodailinkė ir nesiekiu tiksliai atkartoti tautinio paveldo. Mano misija – nupūsti dulkes nuo seno ir priderinti jį prie naujo. Ar žinote, kad subtilus tautinis akcentas dera ir prie džinsų, ir prie solidaus dalykinio kostiumo?
Viskas prasidėjo nuo elektroninės “Aš lietuvė” parduotuvės. O šiandien esu labai laiminga, kad mano darbus žmonės gali apžiūrėti ir įsigyti fizinėse partnerių parduotuvėse. Simboliška, kad pirmoji vieta Aukštaitijoje, kurioje apsigyveno “Aš Lietuvė” darbai, buvo seniausias Lietuvoje J. Masiulio knygynas. Taip pat mano darbus labai šiltai priėmė Turizmo ir verslo informacijos centrai Birštone ir Šiauliuose, Druskininkų amatų centras “Menų kalvė”. Džiaugiuosi, kad tautiečiai, gyvenantys Jungtinėje Karalystėje, mano gaminių gali rasti Matildos Lituanistinėje mokykloje Newbury, tad nereikia laukti, kol jie atkeliaus paštu iš Lietuvos.
Gaila, kad Biržuose kol kas dar nėra vietos, kur būtų galima rasti mano kuriamų aksesuarų, galbūt čia ta nelemta taisyklė, kad “savo krašte pranašu nebūsi”?
Tačiau šią svajonę tyliai auginu širdyje ir tikiu, kad vieną dieną “Aš lietuvė” bus ir mano gimtajame krašte.
Kokių tautinių atributų turite savo namuose?
Kalnai tautinių juostų, juostelių, lininių austų rankšluosčių ir lovatiesių. Man patinka suteikti daiktams naują gyvenimą, sugalvoti, kaip būtų galima juos pritaikyti moderniame stiliuje. Kai kurie iš jų dar tik laukia savo eilės, išgelbėti nuo šiukšlių konteinerio, nes kažkam jie tik užėmė vietą spintose, likę kaip močiučių palikimas, kurį išmesti gaila, o panaudoti nežinia kur. Pati juostų neaudžiu, nors labai norėčiau išmokti vyti juostas ir šis planas jau laukia savo dienos.
Tačiau džiugu, kad dar yra šio amato puoselėtojų, su kuriais šauniai bendradarbiaujame. Pavyzdžiui, jau kurį laiką palaikome ryšį su audėja iš Panevėžio Violeta Valentonyte – būna, kad jiems lieka juostų likučių, rašto pabandymams nuaustų gabaliukų, kuriuos aš panaudoju rankinių dekorui ir kitiems darbams. Tvarumo idėja labai svarbi ir man patinka iššūkiai, kai tenka sugalvoti, kaip panaudoti ir prikelti naujam gyvenimui audinius.
Atmintis, prisiminimas ir tapatumas yra glaudžiai susiję fenomenai. Kaip manote, ar dabar jauni žmonės pakankamai tam skiria dėmesio?
Taip, šie fenomenai išties labai glaudžiai susiję, ypač jauno žmogaus gyvenime. Tapatumas formuojasi pagal mūsų prisiminimus ir patirtis, tad šie aspektai yra esminiai asmenybės raidos procese. Kalbant apie jaunuosius žmones, šiandien galima pastebėti, kad modernios technologijos, ypač socialiniai tinklai, gali turėti dviprasmišką poveikį jų gebėjimui skirti dėmesio prisiminimams ir savo tapatumui.
Socialinės medijos leidžia dalintis akimirkomis ir prisiminimais, tačiau tuo pačiu gali sukelti paviršutiniškumą ir nuolatinį palyginimą su kitais, kas gali apsunkinti gilesnį savęs supratimą. Daugelis jaunų žmonių, galbūt, nesąmoningai nepakankamai skiria dėmesio savo tapatumo formavimui ir prisiminimų analizavimui, nes fokusuoja į momentinius įspūdžius. Tačiau yra ir tokių, kurie sąmoningai stengiasi pažinti save per įvairias praktikas, tad tikrai neabsoliutinu. Dabartinis jaunimas turi labai daug galimybių ir lygiai tiek pat iššūkių, formuojant savo prisiminimus ir tapatumą. Svarbu, kad jie surastų balansą tarp skaitmeninės erdvės ir realaus gyvenimo, kad galėtų geriau suprasti save ir savo patirtis.
Ką savo veikloje įvardytumėte kaip didžiausią iššūkį?
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduriu savo veikloje, yra baimė parodyti savo išskirtinumą. Tai ypač aktualu, kalbant apie mano ir vyresnės kartos atstovus, kurie dažnai abejoja, kaip tautiniai motyvai gali pritapti šiuolaikiniame gyvenime, tai juk – muziejinė relikvija. Jaunoji karta auga kitokia – jiems autentiškumo paieškos atrodo natūralu, tačiau neretai išgirstu klausimų: „Gražūs tie tautiniai dalykai, bet kur su jais eisiu? Kaip čia atrodys?“ Mane įkvepia iššūkis parodyti, kad tautiniai motyvai puikiai dera su moderniu stiliumi ir kad nebūtina nuo galvos iki kojų apsirengti tautiniu kostiumu, norint išreikšti savo kultūrinę tapatybę. Noriu paneigti mitą, kad tautiniai elementai yra tik vienadieniai valstybinių švenčių aksesuarai – jie gali būti harmoningai įkomponuoti į kasdienį garderobą, suteikiant jam unikalumo ir autentiškumo.
Koks Jūsų mėgstamas posakis?
“Išgyvensim ir tai...“
Kaip ginatės nuo liūdnų minčių? Kas Jus labiausiai supranta?
Liūdesys seniau mane gąsdino, tačiau dabar tai priimu, kaip kūno ir sielos signalą, kad jau reikia savimi pasirūpinti. Išmokau išbūti toje emocijoje, leidžiu sau kokią dieną pagyventi su tuo jausmu, pagalvoti, ką mano kūnas nori pasakyti, kodėl man slegia širdį ir ko sau nepripažįstu. Liūdesys, kaip ir bet kuri kita emocija, yra mūsų dalis, jis būtinas, kad suprastume, kas yra džiaugsmas. Svarbiausia tame jausme neužsibūti.
Kokį patarimą sau būtumėte davusi prieš kokius 3 -5 metus?
Kad “viskas bus geriau, nei tu gali įsivaizduoti”. Tuo metu buvo labai daug nežinomybės ir nerimo. Buvo ką tik praėjusi pirmoji „Covid“ banga, turėjau grįžti į buvusią darbovietę po vaiko priežiūros atostogų, o dėl verslo dinamikos ten jau viskas buvo nebe taip, kaip palikau. Nežinia labai gąsdino. Tačiau viskas susiklostė taip, kaip tada nė sapnuoti negalėjau. Šiandien mano gyvenime yra “Aš lietuvė” – tai mano širdies veikla, kurioje galiu realizuoti savo kūrybines idėjas ir verslumo žinias.
O pajautimas, jog pagaliau eini savo keliu, turbūt ir yra laimė.
Kaip vertinate smulkaus lietuviško verslo padėtį Lietuvos rinkoje?
Pastaruoju metu matau daug atsiveriančių galimybių smulkiajam verslui ir tai džiugina. Žmonės vertina unikalius, įdomesnius rankų darbo gaminius, ieško išskirtinumo ir atsiranda sąmoningas pasirinkimas tarp masinės gamybos ir vienetinių gaminių. Kiekviena prekė turi savo klientą, tik reikia rasti būdą jį pasiekti. O iššūkių versle visada buvo ir bus, tačiau juos priimant, kaip pamokas, patirtis, turint noro ir nenuleidžiant rankų, viskas įmanoma. Dalykai pasidaro darymo būdu, o turėdamas savo verslą supranti, kad niekas kitas už tave to nepadarys, nesuras, neatneš. Smulkus verslas šiai dienai turi daug galimybių ir tik nuo mūsų priklauso ar sugebėsime jomis pasinaudoti. Jei nepavyksta atidaryti vienų durų, yra kitos, tik klausimas, kiek užsispyrimo jų ieškant.
Kas Jums gyvenime yra svarbiausia?
Dvasinė ramybė ir šeimos sveikata. Kad ir kaip bebūtų, jokie pasaulio pinigai ir įtaka negali nupirkti ar sukurti mums naujos sveikatos, o kai žmogų užklumpa liga ar mirtis, visiškai nebesvarbu, kiek nulių tavo sąskaitoje ar kokių įtakingų ryšių turi. O ramybė ateina tada, kai gyvenime yra balansas. Turbūt tai yra viena iš laimės sudedamųjų dalių.
Kokių hobi dar turite?
Esu žemės vaikas. Visada kažkur giliai žinojau, kad turėsiu savo mažą daržiuką, pievelę, po kurią vaikai galės lakstyti basomis. Myliu gėles ir jau sąmoningai aplenkiu augalų parduotuves, nes jei užsuksiu, tai būtinai iš ten ką nors parsinešiu. Tačiau esu dėkinga šeimai, kad palaiko mano idėją ir turime galimybę pradėti pavasarį su savo žalumynais ant stalo, vaikai žino, kad pomidorai būna pačių įvairiausių spalvų ir skonių, o morkos ne visada auga tiesios, kaip pieštukai. Žemės darbai savo malonumui padeda įsižeminti, nurimti protui ir atgauti pusiausvyrą.
Turite baimių?
Paniškai bijau varlių. Šiek tiek komiška, kai pagalvoji, kad pusę gyvenimo praleidau prie ežero. Na, bet yra kaip yra...
Jūs pesimistė ar optimistė?
Sunkus klausimas. Kiek save pamenu, buvau visiška pesimistė, tačiau su metais mokausi būti realiste, nes liūdesio liūne labai lengva save nuskandinti, o išlipti sunku. Saviugda ir sąmoningumas padeda priimti dalykus tokie, kokie jie yra, neiškreipiant realybės spalvų.
Ar lieka laiko laisvalaikiui ir kam jį skiriate?
Labai gaila, kad jo nėra tiek, kiek norėtųsi. Tačiau kartą gavau labai gerą patarimą: “Visi mes turime 24 valandas paroje ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip jas išnaudosime. Tiesa. Laiko visuomet gali rasti tam, kas yra svarbiausia. Visa kita tik – pasiteisinimai. Tad mano laikas sau yra arba kapstantis gėlyne, arba skaitant knygas. Laisvalaikio užsiėmimai sezoniški: vasarą mane kviečia žemė, o žiemą, jaukiai susisupus į pledą, knygos.
Ar dažnai tariate „būsiu laimingas, kai...“?
Gyvenimas išmokė, kad to “vėliau” gali ir nebūti. Mirtis ir sunkios šeimos narių ligos buvo šalia nuo vaikystės, tad šią pamoką išmokau labai anksti. Šiandien mano klausimas sau skamba taip: “Kiek laimingas esu šiandien ir ką galiu padaryti, kad tos laimės būtų tiek, kiek man norisi?”
Ar atkakliai dirbate, kad įgyvendintumėte savo planus?
Turint savo verslą, kitaip turbūt neįmanoma. Juk niekas neateis ir už mane darbų nepadarys. Negali 17 valandą užverti biuro durų pasakius: “Ai, šiuos darbus pabaigsiu rytoj arba paliksiu kolegai”. Savas verslas labai gerai išmoko vieną taisyklę: “Tu ir tik Tu esi savo laimės kalvis”.
Kokia Jūsų pinigų filosofija?
Pinigai turi cirkuliuoti. Buvau auginama šiek tiek kitokiu principu, tuometinė karta taupė juodai dienai. Deja, turiu pavyzdžių, kai žmonės taip ir nespėjo pasidžiaugti savo visą gyvenimą sunkiai sukauptomis santaupomis: žlugo bankai, pinigai nuvertėjo arba gyvenimas netikėtai nutrūko. Mokausi leisti pinigams pritraukti pinigus.
Kas Jus įkvepia gyventi?
Šeima. Esu dviejų šaunių vaikų mama, žmona, dukra, sesuo. Man šeima yra visa ko pagrindas. Be jos palaikymo būtų labai sunku ir bet kokie darbai neturėtų prasmės.
Ką naujo norėtumėte išmokti?
Vyti tautines juostas, profesionalaus gaminių fotografavimo. Viskas jau artimiausių darbų sąraše.
Užbaikite sakinius: kai supykstu, aš..?
... Užsiplieskiu greitai, kaip ugnis, bet greitai ir nurimstu. Nemoku ilgai pykti, man gyvybiškai svarbu atstatyti taiką ir vidinę ramybę.
Jei turėčiau milijoną eurų..?
... Dar daugiau keliaučiau, po kiekvienos kelionės grįžusi namo susidėliočiau patirtis, prisiminimus į lentynėles ir vėl išvykčiau ieškoti naujų patirčių ir įspūdžių.
Kiekvieną rytą aš..?
... Keliuosi pirma, išleidžiu šeimyną į darbus ir mokymo įstaigas, tuomet mano pusvalandis, skirtas rytinei kavai, minčių susidėliojimui ir naujai darbo dienai. Džiaugiuosi, kad šiuo metu galiu mėgautis šiais ramiais rytais, išlydėti namiškius be skubėjimo, rytinio streso ir vėlavimo. Tai labai vertinu, nes galiu mėgautis tik dirbdama savarankiškai ir turėdama galimybę planuoti savo laiką pati.
Man Lietuva, tai..?
... Namai. Teko pasimatuoti emigraciją ir tai leido labai aiškiai suprasti, kaip myliu savo gimtąją šalį. Dievinu keliones, jos padeda pažvelgti į viską iš šono, dovanoja patirtis ir plečia pasaulėžiūrą, tačiau labai gera grįžti namo.
Man Biržai, tai..?
... Gimtasis kraštas. Tik visai neseniai pagavau save, kad ruošdamasi pas tėvus į Biržus, nebesakau “važiuojam namo”, nes šiais metais svarstyklės, skaičiavusios praleistus metus, pakrypo į Kauno pusę – daugiau nei pusę savo gyvenimo jau praleidau ten, tačiau Biržai visuomet liks gimtuoju kraštu.
Ar dažnai aplankote gimtinę ir kur pirmiausia einate atvykusi?
Kadangi Biržuose gyvena mano tėvai Leonas ir Joana Indriliūnai, tai grįžtu čia gana dažnai, bent kartą per mėnesį. O ir vaikams čia labai patinka, nes turi daug laisvės, yra šuniukas, katinas, triušiai, maudynės ir žaidimų aikštelės mieste.
Labai džiugu, kad pastaraisiais metais Biržų veidas pasikeitė neatpažįstamai. Manau, niekuo nenusileidžiame Birštonui ar Druskininkams. O geriausia tai, kad čia viskas labai “koncentruota”, vos 10-15 km atstumas aplink, tad jau tampa tradicija, kad kelinti metai iš eilės, bent kartą per vasarą, tenka pabūti gidu ir vis kitiems draugams aprodyti mūsų kraštą. Visi vieningai pritaria, kad į Biržus reikia atvykti keletui dienų, per vieną tikrai neįmanoma visko apžiūrėti ir patirti, tad ne retas čia sugrįžta dar kartą. Man pačiai, asmeniškai, šiuo metu labiausiai patinka atsinaujinęs Astravo rūmų parkas ir tiltas per Širvėnos ežerą. Ši vieta turi savo magijos ir žavesio.
